Aš mėgstu mokytojų paklausti: “Ar mokiniams jūsų pamokose tenka mąstyti?” Daugeliu atveju sulaukiu teigiamo atsakymo. Bet man vertę turi ne pats TAIP - NE tipo atsakymas, bet ta pauzė, kurios metu mokytojas susimąsto ir tyliai ieško mąstymui vietos savo pamokose.
Mokytojai žino, kad mūsų mokyklose dar daug pamokų, kai mokiniui pakanka kelių kognityvinių funkcijų - informacijos suvokimo ir atminties. Dar galime tikėtis supratimo ir algoritminio mąstymo elementų. Taip, tai reikalinga, bet ar pakanka?
Kiti įžūlūs klausimai, kuriuos toliau užduodu yra: “O kaip pas jus pamokose mokiniai mąsto?” “Kokį mąstymą jūs lavinate?” Atsakydami į šiuos klausimus mokytojai dažniausiai vardina gerai žinomus ir aukštai kotiruojamus dalykus: “kritinis mąstymas”, “kūrybiškumas”, “logika”, “racionalumas” ir t.t.
Tada aš nuriju tiesiog nepadorų klausimą: “O kaip tą kūrybiškumą ar racionalumą suprantate?” ir tyliai susidėstau mokytojų minimas lavinamo mąstymo charakteristikas ant Ned Herrmann visuminio proto modelio.
Kartais aš palengvinu mokytojams atsakymą ir pažeriu mąstymo charakteristikų sąrašą. Tada išrinktas charakteristikas visi kartu sudėstome ant visuminio proto modelio. Vaizdelis dažniausiai būna panašus: daug kur pamokoje mokiniui pakanka pajungti vieną smegenų ketvirtį (A). Tada vėl klausiu: “Ar to pakanka?”
Jei tuo metu užsimezga diskusija, tai būna išsakyta įvairiausių minčių:
- Dalyko mokymasis reikalauja tam tikro mąstymo, tai jo ir tenka mokyti.
- Mes ugdome visuminę asmenybę, todėl turime užtikrinti mąstymo visumą.
- Kiekvienas vaikas skirtingas, jis skirtingai mąsto, todėl plėsdami mąstymo repertuarą pamokoje galime atrasti kelią pas kiekvieną mokinį.
- Svarbu, kaip mąsto mokytojas, jis mokiniams neša tą mąstymo būdą, kurį pats/pati valdo.
- Mokytojas įgyvendina jam pateiktas ugdymo programas, tai, pirmiausia, reikia suprasti, kokia vieta mąstymui yra apibrėžta ten.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą