Vertinimas dBT sistemoje

Vakar peržiūrėjau šio tinklaraščio etiketes ir pastebėjau, kad dar nieko neparašiau apie pasiekimų vertinimą mąstymo lavinime. Šiandien nusprendžiau šią spragą pildyti ir pradėti seriją žinučių šia linkme.

Kiekvienas mokytojas žino vertinimo svarbą:

• Vertinimas padeda mokiniui pamatyti savo pastangų rezultatus ir turi stiprą motyvuojančią galią.
• Vertinimas padeda mokytojui pasitikrinti, ar buvo pasiekti kelti tikslai, kaip visa klasė ar atskiri mokiniai juda link iškletų tikslų ir koreguoti savo mokymo veiksmus.
• Vertinimas bet kuriai mokymo programai suteikia aukštesnį statusą: jei vertiname, tai sau ir aplinkiniams demonstruojame susivokimą tiksluose ir atsakomybę siekiant tų tikslų.
• Vertinimas ypatingai svarbus įvedant naujoves: kaip jei ne objektyvaus vertinamojo tyrimo rezultatais galima parodyti naujovės poveikį ir pagrįsti sprendimus dėl tos naujovės likimo.
• Vertinimas svarbus ir visiems, susirūpinusiems mokymo kokybe - tėvams, mokyklos administracijai, mokyklos stegėjams. Tai būdas jiems pamatyti jiems svarbų rezultatą.

Tenka girdėti nuomonę, kad galime planuoti tik tokius mokymosi rezultatus, kuriuos galime pamatuoti. Tai yra logiškas teigimas: kam planuoti, jei negalėsi pamatyti ar pasiekei. Deja, po jo seka kitas teiginys: „Objektyviai galima pamatuoti tik dalykines žinias.” Čia norėčiau nesutikti. Galime pamatuoti ir aiškiai apibrėžtus mąstymo lavinimo pasiekimus. Tai parodė 2013 metų patirtis, kai 44 dBT metodiką taikantys Lietuvos mokytojai išbandė įvairias priemones pasiekimų fiksavimui.

Buvo išbandytos keturios grupės vertinimui skirtų priemonių:

• Pirmoji grupė – tai „mokymosi proceso pamokoje pokyčio ver- tinimo priemonės“. Tai bendro pobūdžio priemonės, padedan- čios mokytojui sekti subjektyvų mokinių pamokos suvokimą – įdomumą, lengvumą ir aiškumą, įsitraukimą, rezultatyvumą ir prasmingumą – eksperimentinės programos įgyvendinimo eigoje.
• Antroji priemonių grupė – tai universalios mąstymo pobūdžio pamokoje identifikavimo priemonės, padedančios mokytojui pažvelgti ir įsivardinti pamokose lavinamą mąstymą bei nustatyti, kaip tas mąstymas keičiasi įvedus naujas metodines prie- mones.
• Trečioji priemonių grupė – CoRT programos įrankių įvaldymo vertinimo priemonės – skirta tiems mokytojams, kurie siekia mokiniams perduoti de Bono mąstymo įrankius. Testai padeda įvertinti, ar mokiniai įvaldė mąstymo įrankius.
• Ketvirtoji priemonių grupė – CoRT programos įgyvendinimo poveikio mąstymui matavimo priemonės – skirta tiems moky- tojams, kurie, įgyvendindami nuoseklią mąstymo lavinimo pro- gramą, siekia mąstymo pokyčio.

Priklausomai nuo mokytojo keliamų mąstymo lavinimo ar dBT integracijos tikslų bei siekiamų rezultatų galima pasirinkti tam paskirčiai tinkamas vertinimo priemones. Priemonės ir jų taikymo patirtis pristatyta baigiamąjame projekto leidinyje „Mąstymo kompetencija Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje”.

Šiame tinklaraštyje atskirais pranešimais aš atkreipsiu dėmesį į konkrečias mąstymo lavinimo pasiekimų vertinimo problemas ir aptarsiu jų sprendimo galimybes.

Mano kelionė su Ned Herrmann idėjomis

Šiandien yra tas rytas, kai noriu sustoti ir apžvelgti savo kelią su Ned Herrmann idėjomis. Ši apžvalga man būtina tam, kad galėčiau geriau susivokti: iš kur atėjau, kur esu ir kur judėsiu toliau.

Savo kelionėje Ned herrmann idėjų keliu išskirsiu penkis etapus:

1. Pirmoji pažintis. Dar kokiais 1992 ar 1993 metais man į rankas papuolė sutrinta vieno puslapio kopija su Ned Herrmann modelio sąvadu. Pirmas įpūdis - tai yra tai, ko reikia. Su kolegų pagalba išsivertėme į lietuvių kalbą ir iš karto ėmėme taikyti.
2. Pirmasis taikymas. Pagal kitų mąstymo stilių diagnostinių priemonių pavyzdį sukonstravau LOKI testą, kurį su kolegomis išbandėme mokymo ir mokymosi kontekstuose. Modelį apauginome LOKI metodinėmis priemonėmis - LOKI stebėjimo forma, LOKI denoraščiu, LOKI pamokų refleksijos ir planavimo priemonėmis.
3. Pirmasis profesionalizavimo bandymas (apie 1999-2001) sutapo su mano doktorantūros studijomis, kuriose gilinausi į kūrybiškumo prielaidas mąstyme. Tada peržengiau vieno puslapio rėmus ir perskaičiau kolegės iš Amerikos atvežtą Ned Herrmann knygą "Kūrybingas Protas" (angl. The Creative Brain). Tada pirmą kartą labai aiškiai sau ir mažiau aiškiai kitiems artikuliavau Herrmann ir de Bono idėjų santykį kūrybiškumo sklaidoje. Tame etape atlikau pirmuosius LOKI testo verifikacinius tyrimus skirtingų Lietuvos regionų Lietuvos moksleivių (apie 16 metų) imtyje. Tais metais pirmą kartą bandžiau susisiekti su Ned Herrmann tarptautine bendruomene, bet nesėkmingai. Vėliau sužinojau, kad būtent 1999 metais mirė Ned Herrmann.
4. Atitolimas. Vėliau į savo ritmą įtraukęs akademinis gyvenimas nutolino mane nuo mano tikrojo kelio su Mąstymu. Tiek su Edward de Bono, tiek ir Herrman idėjomis dirbau fragmentiškai. Tame etape didesnis mano dėmesys teko de Bono metodologijai. Tačiau 2010 metais Almantas paklausė: „Ką, mama, tu darai?”. Iš karto supratau, kad ne tai, kad per mažai. Oi, kaip tokie klausimai greitai ant kelio pastato! Mąstymas stojo į centrą, akademinė veikla nusistūmė į antrą planą.
5. Įsijungimas į tarptautinę HBDI bendruomenę. Jau 2012 metais pavyko užmegzti kontaktą su Herrmann International - centru Jungtinėse Amerikos Valstojose, Europos padaliniu Vokietijoje ir Jungtinėjė Karalystėje. Paaiškėjo, kad Lietuvos Herrmann International žemėlapyje dar nėra. 2013 metų pavasarį galutinai apsisprendžiau ir pradėjau HBDI sertifikavimo ir licenzijavimo procedūras.

Dabar galiu raportuoti, kad 2013 m. gruodžio mėn. 16 d. tapau sertifikuota HBDI praktike, turiančia teisę dirbti su originaliu HBDI instrumentu bei teikti HBDI paslaugas individualiame, poros, komandos ir organizacijos lygmenyse. Savo veikloje esu asocijuota su Herrmann International UK padaliniu. Nuo vakar įsigaliojo ir HBDI palsaugų teikimo licenzija.

Kas toliau:

• Laiko, jėgų ir finansinės investicijos į tolimesnį paslaugų pritaikymą lietuviškai kalbančiai auditorijai.
• Mokymasis ir mainai virtualioje HBDI praktikų bendruomenėje.
• Pirmieji supažindinimo su HBDI potencija seminarai.
• Potencialių klientų žemėlapio sudarymas: verslo, kultūros ir švietimo sektoriai, pavieniai individai, moksleiviai, jaunimas ir suaugusieji, šeimos, darbinės poros, grupės, komandos, organizacijos.
• Paslaugų paketo išvystymas lietuviškų poreikių kryptimi.
• ir t.t. ir t.t. ir t.t.

Galiu pasidžiaugti, kad tikrai smagu artėjančius Naujuosius Metus sutikti pasirengus naujam veiklos etapui su Mąstymu.

Komfortas minties komunikacijoje

Aš turiu keltą kolegų, kurių mąstymo stilius yra labai artimas manajam ir visą grupę tų, kurių mąstymo pirmenybės reikšmingai skiriasi nuo manojo. Man likimas padovanojo ir tokių bendradarbių, kurių mąstymo profilį pavadinčiau visai priešingu maniškiui.

• Oi, kaip smagu „pavarinėti mintį” su mąstymo broliais ir sesrimis;
• Oi, kaip reikia darbuotis siekiant supratimo su skirtingo mąstymo kolegomis;
• Oi, kokių kančių kartais tenka išgyventi santykiuose su mąstymo opozicija.

Per paskutnes savaites aš daug galvojau apie minties komunikaciją ir supratau keletą dalykų, kuriais noriu pasidalinti su jumis.

Pirmasis yra apie minties komunikacijos kontekstų ir tikslų įvairovę bei jų nulemtą komunikacijos eigą.

1. Kartais mes siekiame komunikacijos vien tam, kad mus suprastų ir įvertintų. Mums reikalingas kitas žmogus, kuris kaip veidrodyje atspindėtų mūsų mintis ir mes patys geriau save suprastume.
2. Kartais mes komunikuojame, ns mes siekiame mintis išvystančio dialogo. Mums reikalingas kitas žmogus, kuris su savo mąstymu padėtų išjudinti ir stumtelėti į priekį asmenines mintis.
3. Kartais komunikacija būtina koordinacijai bendroje veikloje. Tam, kad galėtume kartu veikti, tenka suderinti veiklos siekių ir tikslų supratimą, informuoti kolegą apie savo veiksmus, deleguoti atsakomybę, instuktuoti, ar teikti grįžtamąjį ryšį.

Siekiant supratimo mums būtini bendraminčiai. Kuo silpniau jaučiamės minties fronte, ar kuo mažiau pasitikime savimi, tuo labiau ieškome tokių, kurie mąsto kaip aš: „Jei man pačiai su savimi sunku susitarti, tai kam man kažkas, kas įneštų dar didesnę sumaištį. Man reikia visiško komforto”.

Bet būna ir taip, kai man svarbu ką nors naujai suprasti, rasti problemos sprendimą arba suprojektuoti naują kelią pirmyn. Tada man reikia daug daugiau, nei visiško komforto:

• Man reikia skirtingą patirtį, žinias ir požiūrius atnešančių mano stiliaus mąstytojų, su kuriais lengvai galėčiau „užsukti mintį” - čia jau kitoks, bet vis dar komfortas.
• Pripažįstu, kad čia reikalingas ir kitokio mąstymo stiliaus indėlis, kuris padėtų atverti naują perspektyvą ir pamatyti tuos aspektus, kuriuos man su panašiais į save lengva pamesti.

O kai ateina laikas bendrai veikti, tai tenka pamiršti save, savo komforto zonas ir paklausti: „O ko gi reikia šiam mūsų darbui?” Tenka pripažinti, kad mano atsakymas į šį klausimą yra pasmerktas būti ribotu. Patenkinamą atsakymą gali patekti tik kuo įvairesnio mąstymo ir užduoties pobūdį išmanančių ir skirtingas patirtis turinčių kolegų grupė. O man belieka šiek tiek įsitempti, išeiti iš savo komforto zonos ir išgirsti, ką kiti bando pasakyti. Tai, ką noriu pati pasakyti, tenka versti į kelias skirtingų žmonių kalbas.

Kai pasimato bendro darbo visuma man jau nesunku rasti tą vietą, kur aš geriausiai galiu prisidėti. Bet visuomet tokioje veikloje teks ne tik patogiai dirbti savo darbą, bet, taip pat, reguliariai ir efektyviai keistis informacija bei instrukcijomis su skirtingo mąstymo žmonėmis, kurie taip pat daro savo darbą. Taigi, ilgai komforto zonoje neužsisėdėsiu.

Aš jau sau atsakiau dėl to minties komunikacijos komforto. O jūs patys raskite sau tinkamą atsakymą.

Rožinių šlepečių skleidžiama šiluma

Už lango žiema, norisi prisėsti arčiau židinio, sužildyti sužvarbusias rankas ir kojas.

Artėja šv. Kalėdos, kai norisi stabtelėti ir atsisukti į veidu į artimą savo - įsiklausyti, pajausti ir ką nors padaryti dėl jo gerovės.

Tai taip natūralu per didžiąsias metų šventes, tai taip įprasta artimųjų rate, tačiau Edward de Bono „šešių veiklos batų” sąrangoje įvesdamas rožines šlepetes reikalauja daugiau:

• Mūsų rūpestis turėtų peržengti atrimųjų žmonių ratą;
• Mūsų rūpestis kitais žmonėmis neturėtų būti sezoninis ar proginis, o lydeti kiekviename gyvenimo ir veiklos žingsnyje.

Rūpestis kitu žmogumi apima įsijautimo į kitą ir užuojautos jausmus ir jų sukeltus konkrečius veiksmus. Kai kurie žmonės yra jautrūs kitų žmonių rūpesčiams ir nelaimėms, jie giliai jaučia ir išgyvena. Tačiau, Edward de Bono teigia, kad to negana, kad būtinas veiksmas. Rūpestis kitais yra ne kas kita, o veikimo moda, kurią jis paženklina šiltomis, jaukiomis rožinėmis šepetėmis.

Išskirami keturi rožinių šlepečių dėvėjimo lygmenys:

1. Pirmiausia turi būti intencija - noras pasirūpinti ar padėti konkrečiam žmogui ar jų grupei. Čia svarbu susivokti: „ar aš tikrai noriu padėti kitam žmogui?” “Gal aš noriu padėti sau pasijausti geriau, sukurti įvaizdį ar kt.?”
2. Tikrąją rūpesčio intenciją dažniausiai seka jausmas - empatija, atjauta, gailestis. Tada pajuntame kito žmogaus skausmus kaip savo.
3. Pirmas žingsnis dažniausiai būna rūpesčio gestas, kuris parodo mūsų susirūpinimą. Mes galime prieiti, apkabinti, išklausyti, suprasti ir užjausti.
4. Antras žingsnis jau turėtų būti konkreti pagalba, padedanti spręsti žmogaus problemą. Tam reikalingas ne tik atjautimas, bet ir kito žmogaus problemos bei jo vidinio poreikio supratimas.

Besirūpindami kitais žmonėmis nebūtinai kiekvieną kartą nuosekliai pereiname visus keturis lygmenis: kartais nuo intencijos iš karto šokame prie veiksmų, kartais ilgėliau stabtelėjame ties susirūpinimo jausmais, o kartais apsiribojame tik greitu gestu.

Asmeniniame gyvenime ir profesinėje veikloje kiekvieną dieną dėvėdami „rožines šelepetes” mes mokomės pastebėti kitus žmones, juos išgirsti, suprasti, pajausti, užjausti ir realiai pagelbėti.

Sakote, kad rožinės šlepetės yra išskirtinai mažų mergaičių ar moterų apavas. Nesamonė! Kokios šiltos ir jaukios gali būti tėvo, vyro ar kolegos pagalbai ištiestos rankos. Tada ir kojos negali būti šaltos.

Paprašykime Kalėdų Senelio po eglute mums palikti šiltas mielas rožines šlepetaites, kad kitais metais aplinkui esantiems žmonėms būtų šilta.

Individuali mąstymo lavinimo programa

Mano kartos žmonės yra įpratę prie unifikuotų mokyklinių programų - atėjai į mokyklą ir mokaisi tai, ko ten mokoma, lygiai taip, kaip atėjus į valgyklą valgai tai, kas paduota ant stalo. Geriau neužduoti jokių klausimų, ir nereikšti jokių pageidavimų, nes įneši sumaištį.

Šiuo metu mokyklose jau yra įvesta šiek tiek laisvės laipsnių - galima rinktis pagrindinių dalykų mokymo lygmenis, mokomuosius dalykus ir net egzaminus, kuriuos laikyti. Į klases integruojami spec. poreikių mokiniai, kurie mokosi pagal individualias programas. Tai jau žingsnis link mokymosi programų individualizavimo.

Man labiau rūpi ne dalykų mokymasis, o mąstymo lavinimas. O čia aš visiems vaikams, jaunuoliams ir suaugusiems norėčiau suteikti spec. poreikių mokinių statusą. Neįsižeiskite, tai yra komplimentas. Jūs esate unikalus ir nepakartojamas, todėl ir jūsų mąstymo lavinimo poreikiai yra unikalūs. Jums reikia specialios programos.

Čia noriu aptarti individualų požiūrį į kiekvieną trijuose mąstymo lavinimo programos dalyse: I. Savo mąstymo pažinimas; II. Ko noriu iš savo mąstymo supratimas; ir III. Naujų mąstymo nuostatų ir įgūdžių įgijimas.

I. Savo mąstymo pažinimas

• Vieni iš mūsų geriausiai pažįsta save ir savo mąstymą, kai patys išbando skirtingus mąstymo būdus ir patiria skirtingą pasitenkinimą iš paties mąstymo proceso ar pasiektų rezultatų.
• Kitiems pats geriausias kelias į savęs pažinimą, tai bendravimas su skirtingais žmonėmis ir savo mąstymo „atspindžių jų akyse" interpretavimas.
• O dar kitiems savęs pažinimas ateina tik vienatvėje, kada nutyla kitų žmonių keliamas triukšmas ir galima įsiklausyti į save.
• Kai kuriuos žmones link savęs pažinimo pastumia praktiškai patikrintų mąstymo pažinimo metodikų ir priemonių panaudojimas. Viena tokių priemonių yra HBDI instrumentas.
• Yra ir tokių, kurie nepradeda reflektuoti savo mąstymo tol, kol nesupranta skirtingus mąstymo būdus grindžiančių teorijų.
• Vieni iš mūsų natūraliai ir instinktyviai ieškome savo mąstymo, kitiems iš šalies atrodo, kad mes blaškomės, nes jiems priimtinas nuoseklus ėjmo link savęs kelias.
• Vieni iš mūsų jaučiame savo mąstymo skirtingumą, bet negalime jo įvardinti, kiti žinome pasiekimų faktais pagrįstas išskirtines savo mąstymo charakteristikas ir tuo remiamės įsivertindami.
• Į „vaidmeninius žaidimus” įsitraukusiems suaugusiems kyla dar vienas iššūkis - nusiimti viasas kaukes ir priartėti prie savo autentiškumo.

Įvertinus šią ir dar platesnę žmonių įvairovę, reikia savo vaikams parengti, o jaunuoliams ir suaugusiems žmonėms padėti pasirengti individualią savo mąstymo pažinimo programą.

II. Ko noriu iš savo mąstymo supratimas

Vienas iš sunkiausių darbų yra suprasti, o ko aš noriu iš savo mąstymo:

• Gal aš noriu pabėgti nuo savo dabartinio mąstymo, nes bet kuris kitas mąstymas, rodos, yra geresnis, sėkmingesnis ar atneša daugiau laimės?
• Gal aš noriu priderinti savo mąstymą prie dabartinių mokyklos, darbo ar socialinės aplinkos mano mąstymui keliamų reikalavimų?
• Gal aš noriu išvystyti tas mąstymo savybes, kurios man reikalingos ėjimui į trokštamą ateitį?
• Gal aš tiesiog noriu išvystyti ir pilnai, iki tobulumo, atskleisti stipriąsias savo mąstymo puses?
• Gal aš savęs tobulinimą suprantu kaip silpnųjų mąstymo pusių sustiprinimą, kad galėčiau būti universalesnė ir saugiau jausčiausi skirtingose situacijose?
• Gal aš turiu susikūrusi „vienintelio protingo” mąstymo įvaizdį ir noriu prie jo priartėti?

Susivokimas tarp mano išvardintų ir dar naujų GAL vieniems žmonėms yra sunkus ir ilgas procesas, o kitiems nušvitimas ateina kaip žaibas tamsią naktį. Šis susivokimas yra bet kurios savo mąstymo plėtotės programos pagrindas.

III. Naujų mąstymo nuostatų ir įgūdžių įgijimas

Pirmiausia reikėtų pasirinkti savo mąstymo lavinio siekinius atitinkančią programą. Ši srtis jau tikrai nėra sudėtinga, kadangi: 

• Po ranka turiu daugiau negu išsamią šešiasdešimties pamokų Edward de Bono CoRT programą, tris sąrangas ir dar eilę pavienių technikų bei žaidimų.
• Yra ne maža pasiūla ir skirtingų kūrybiškumą išlaisvinančių programų.
• Jau daugiau kaip dešimtmetis Lietuvoje populiarinamos ir kritinio mąstymo lavinimo programos.
• Ne viena gimnazija ar universitetas pasiūlys logikos kursą.

Tada reikėtų tas programas pritaikyti savo individualiems mąstymo lavinimo poreikiams:

• Koks turi būti turinys?
• Kokiu tempu man geriausia mokytis?
• Kokia mąstymo lavinimo forma man tinkamiausia?
• Kokios sąlygos man reikalingos?
• Ar man reikia mokytojo, konsultanto, trenerio?

Kievienas į tuos klausimus atsakysime skirtingai. Šie atsakymai ir taps mūsų individualios mąstymo lavinimo programos rengimo gairėmis.

Kviečiu pradėti nuo savęs, o paskui padėti artimui savo.

Mąstyme slypinčios komandos sėkmės prielaidos

Paskutines kelias savaites intensyviai galvojau apie konkrečią grupę žmonių ir esamas bei galimas darbines komandas jų tarpe. Praeitą šeštadienį su šia grupe žmonių turėjome intensyvią HBDI metodologija pagrįstą sesiją, kuri sukėlė daug minčių ir klausimų. Vienas iš tokių klausimų: „Kas lemia komandos veiklos sėkmę?”

Sėkmės veiksnių sąrašas būtų labai ilgas, Čia noriu aptarti tuos, kurie man „lindo į akis” mūsų darbo metu:

Pirmiausia tai kiekvieno nario matyvacija atžvilgiu bendro komandos reikalo, konkretaus darbo ir darbo su konkrečia komanda ar žmogumi.

• Motyvacija atžvilgiu bendro reikalo gal yra silpniausiai nulemta mąstymo stilių. Čia svarbiau bendro reikalo santykis su mano asmeniniais veiklos ir gyvenimo siekiais.
• Motyvacija konkretaus darbo atžvilgiu jau smarkiau priklauso nuo mąstymo stiliaus. Mane pažįstantys komandos nariai jau tiksliai žino, kokio tipo darbą man pasiūlyti, norint prislopinti arba visai nužudyti mano motyvaciją. Pakentėsiu dantis sukandus dėl motyvacijos bendram reikalui, o paskui vistiek pasieksiu ribą, kai pasakysiu: „Gana.”
• Motyvacijai veikti konkrečioje komandoje šalia kitų veiksnių gana stiprų poveiktį turi tos komandos individų ir bendras komandos mąstymo profilis: „Kam man su jais dirbti, jei jie manęs napapildo?” „Neversk manęs su ja dirbti, aš visai su ja nesusišneku?” „Aš norėčiau dirbti su juo, nes mes labai lengvai atrandame bendrą kalbą.”

Kitas svarbus veiksnys yra bendros veiklos pobūdžio mąstymui keliamų reikalavimų ir grupės mąstymo profilio atitikimas. Mes šeštadienį šiek tiek padirbėjome ties dviejų darbų: „naujovės prastūmimo į organizaciją” ir „seminaro planavimo bei įgyvendinimo” mentalinio žemėlapio sudarymu ir mąstymo poreikį atliepiančios komandos formavimu. Nors tai buvo tik fragmentinis bandymas, bet jis leido pamatyti kelis man svarbius dalykus:

• Individas ar apibrėžto mąstymo profilio grupė labai lengvai užduotį supaprastina iki savo mąstymo profilio ribų. Labai lengva nematyti tų darbo aspektų, kurie iškrinta už asmeninio ar grupės profilio rėmų.
• Daug lengviau mechaniškai sudėlioti individualius mąstymo profilius taip, kad būtų gautas reikiamas grupės profilis, bet daug sunkiau rasti derinius, kuriuose būtų ir užduoties specifiką atitinkančių specializuotų (t.y. aštrių ir sunkiau komunikuojančių profilių) ir pastatyti visi reikalingi „minties komunikacijos tiltai”
• Kaip mąstymo profilio funkcijos išpildymui atrinkimą „nuspalvina” konkrečių žmonių žinojimas, išankstinės nuostatos, simaptijos ir antipatijos.

Kiekvienoje komandoje yra svarbus ir lyderystės veiksnys. Čia man kilo eilė minčių:

• Lyderystės funkcijos išpildymas reikalauja ne tik motyvacijos, bet ir veiklos visumos matymo bei gebėjimo girdėti kiekvieną skirtingą grupės narį - o tai jau Visuminio Proto laikytojo reikalas.
• Prisipažinsiu, labai panižo nagai rasti lengvą sprendimą ir stumtelėti lyderystės poziciją į grupės mąstymo profilio svorio centro poziciją. Čia net nesusivaldžiau ir išsižiojau.
• Daug sunkiau paprojektuoti ir realizuoti išdalintos lyderystės modelį. Ši mintis nespėjo apsisukti tiek, kad pasiektų liežuvį. O vertėtų ir tai apsvarstyti.

Šiam kartui tiek pamąstymų. Ir dėkui tiems, kurie padėjo tuos pamąstymus išprovokuoti.

Mąstymo situacijos mažiesiems

Su CoRT 1 programa dirbantys mokytojai tikriausiai atkreipė dėmesį į tai, kad trys šios dalies pamokos - TAISYKLĖS, PLANAVIMAS ir SPRENDIMAI - yra kitokios. Jose nėra pristatomas naujas mąstymo įrankis, o prašoma taikyti jau išmoktus įrankius.

Šios pamokos įterptos nuoseklioje programoje tam, kad būtų stabtelėta su mąstymo įrankių įvaldymu ir atkreiptas tiesioginis dėmesys į įrankių taikymą. Tokios mąstymo situacijos parinktos vien dėl to, kad jos dažnai sutinkamos gyvenime ir jose gali prireikti jau įvaldytų mąstymo įrankių.

Taigi, mąstymo situacijų įvedimas yra svarbus, kai siekiama nuosekliai ir visumoje įgyvendinti CoRT 1 programą, o neapsiribojama tos programos fragmentais. Šių pamokų iškėlimas iš programos kaip atskirai naudojamų CoRT 1 programos fragmentų neturi tos prasmės, kuri toms pamokoms suteikiama programos autoriaus. Tokios fragmentinės pamokos tampa pamokomis apie taisykles, planavimą ar sprendimų priėmimą ir nieko bendro neturi su de Bono mąstymo lavinimo programa.

Kitas dalykas, kurį reikia turėti omenyje, tai yra įrankių įvaldymo lygmuo, kurio siekiama dirbant su CoRT 1 įrankiais. Jei mokytojas dar tik moko atlikti konkrečiam įrankiui būdingus minties veiksmus, o į instrumentinį lygmenį netaiko, tai mąstymo įrankis dar neperduodamas ir įrankių taikymo situacijos netenka prasmės.

Iki-instrumentinis CoRT 1 lygmuo yra pagrindinis ikimokykliniame amžiuje. Ikimokyklinio ugdymo pedagogai drąsiai šias tris pamokas gali praleisti. Įrankių taikymu savo mąstyme drąsiai gali užsiimti patys pedagogai: jie gali garsiai mąstyti prieš kurdami taisykles, planuodami ar priimdami sprendimus. Tegul vaikai girdi, kad ir mokytoja mąsto.

Jei pradinėje mokykloje jau yra įgyvendinama nuosekli mąstymo lavinimo programa, parengta CoRT 1 programos pagrindu, ir siekiama mąstymo įrankių įvaldymo bei taikymo lygmenų, tai mąstymo situacijų įvedimas tampa esminiu programos elementu.

Tačiau norėčiau atkreipti pradinių klasių mokytojų dėmesį į pradinukų kognityvinę brandą ir konkretų mąstymo lygmenį. Jei paaugliukams jau galima aiškiai atskirti - čia yra mąstymo įrankis, o čia mąstymo situacija, tai pradinukams toks atskyrimas dar nėra suvokiamas. Jiems dar yra tik įrankis ir darbai, kuriuos galima su juo nuveikti.

Aš pradinukų mokytojams siūlyčiau apmąstyti keletą alternatyvų:

1 alternatyva. Natūraliai kylančių mąstymo situacijų išnaudojimas įrankių taikymui.

Kai mokytojas mokiniams įveda mąstymo instrumentą PMI ar CAF, tai jis ima aktyviai ieškoti situacijos, kur galima būtų tą įrankį pritaikyti. Radęs tokę situaciją jis stabteli ir siūlo pamąstyti toje vietoje panaudojant PMI ar CAF. Paskui gal bus galima tik stabtelėti ir paklausti: „Tai ką mes čia galime panaudoti?”. Ateis laikas, kai mokiniai patys neprašomi pasiūlys konkrečioje situacijoje panaudoti žinomą mąstymo įrankį.

2 alternatyva. Tikslingas mąstymo situacijų kūrimas.

Mokytojas dalyko mokyme gali tikslingai pateikti kompleksinę užduotį, kuriame gali reikėti pritaikyti įrankį, o tada pakviesti mokinius pabandyti, ar konkretus mąstymo įrankis nepadės atlikti darbo. Be to, reikia prisiminti, kad vaikai mėgsta žaisti. Mokytojas gali dirbtinai modeliuoti gyvenimiškas situacijas (simuliacijos metodas), kuriose vaikai turėtų atlikti realius vaidmenis, mąstyti ir veikti. Tokios žaidybinės situacijos labai gera terpė mąstymo įrankių taikymo praktikavimuisi. Nereikėtų sukti galvos, kad ta situacija nėra apie TAISYKLES  ar PLANAVIMĄ, kadangi ne situacijos turinys, o mąstymo įrankių taikymo galimybė yra svarbiausia.

3 altrnatyva. Formali CoRT 1 programoje aprašyta mąstymo situacijos pamoka.

Pasirinkus šią alternatyvą mokytojui reikia atkreipti dėmesį į kelis dalykus: pirmiausia reikia prisiminti, kad pamokoje svarbu ne pačios taisyklės, planai ar sprendimai, bet įvaldytų mąstymo įrankių taikymas; labai svarbu adaptuoti standartines pamokas jas supaprastinant. Reikia laikyti omenyje, kad pradinukai dar lengvai panaudos po vieną įrankį, bet vesti į interaktyvų kelių įrankų panaudojimą, kurlink veda šios pamokos, būdų dar per anksti. Sudėtinga taikymo pamoka gali padaryti daugiau žalos, negu naudos - t.y. ji nepaskatins taikymo, o nuo jo atstums.

Aš siūlyčiau mažųjų mokytojams įvertinti savo vaikų kognityvinės raidos lygmenį, mokymosi kontekstą bei keliamus mąstymo lavinimo tikslus ir pasirinkti tinkamiausią alternatyvą.

HBDI sistemos galimybės verslo organizacijoms

Tikriausiai teko girdėti besimokančių organizacijų idėją. Ji jau seniai skamba ne tik vadybos bei švietimo mokslo žmonių lūpose - tą idėją jau pasigavo ir organizacijų vystymo praktikai. Tik ar suvokiamas pagrindinis akcentas, t.y. tai, kad organizacija, o ne vien individas yra mokymosi subjektas. Netoli nuo besimokančios organizacijos idėjos būtų ir mąstančios organizacijos idėja.

Per trisdešimt HBDI instrumento panaudojimo metų buvo atskleistos ir išbandytos pačios įvairiausios organizacijos mąstymo potencijų atskleidimo ir išnaudojimo galimybės. Visa tai buvo apjungta ir įvardinta kaip Mąstymo biznis seminarai (angl. Business of Thinking® workshops).

Tai yra sisteminis požiūris į Visą Protą apimančio mąstymo pritaikymą skirtinguose organizacijos lygmenyse ir skirtingų funkcijų išpildyme.

Organizacijai kuriama galimybė nuosekliai vis aukštesniu lygmeniu panaudoti HBDI sistemą.

I lygmuo: Rekomenduojama pradėti nuo pagrindų, t.y. HBDI pritaikymo individualiame lygmenyje. Pradžioje organizacijos nariai supažindinami su Herrmann modeliu, pagrindinėmis idėjomis, koncptais bei kuriama savo paties mąstymo pažinimo ir tobulinimo galimybė. Čia derinamas individualus darbas su kiekvienu organizacijos nariu ir visa grupe.

II lygmuo: Kai pagrindai jau padėti, galima pereiti į taikymą, t.y. tikslingai mokytis taikyti HBDI sistemą pasirinktoje srityje. Galima išskirti penkias HBDI sistemos taikymo sritis:

1. Efektyvių komandų būrimas ir komandinio darbo tobulinimas;
2. Sprendimų priėmimo, problemų sprendimo ir komunikacijos tobulinimas;
3. Pelningumo didinimas;
4. Į klientą orientuotų paslaugų ir produktų projektavimas;
5. Kūrybiškumo ir inovatyvumo stiprinimas.

Dirbant šiame lygmenyje planuojamas ir įgyvendinamas kiekvienai organizacijai pritaikytas praktinių seminarų (pratybų) ciklas. Parenkami, organizacijai pritaikomi ir parengiami šie moduliai: Mąstyk apie komunikaciją, Mąstyk apie sprendimų priėmimą, Mąstyk apie klientus, Mąstyk apie problemų spendimą, Mąstyk apie kūrybinį mąstymą ir Mąstyk apie komandas.

III lygmuo: Kai kurios organizacijos pereina į HBDI sistemos pasisavinimo lygmenį, kai skirtingi padaliniai - pardavimų, reklamos, gamybos ar kt. - savarankiškai taiko Herrmann metodologiją veiklos tobulinimui. HBDI praktikas šiame lygmenyje dirba kaip konsultantas ir patarėjas.

IV lygmuo: Nuoseklus HBDI panaudojimas veda į visą protą apimančio mąstymo principų taikymo plėtrą visoje organizacijoje. Mąstymo kultūros kaitos - transformacijos - organizacijoje iniciatoriai ir lyderiai iš HBDI profesionalų gali tikėtis vertinimo priemonių, mokymų, konsultacijų ir kaitos tyrimų.

Kiekviena su HBDI sistema susipažinusi organizacija renkasi savo kelią.

Tikiuosi, kad savo kelią atras ir Lietuvos organizacijos.

Veiklumo principas mąstyme

Kai kuriuose savo gyvenimo etapuose aš buvau gana giliai pasnėrusi į minties pasaulį, o praktinį veiksmą buvau nustūmusi į antrą vietą. Skaitydavau, gilindavausi į dalykus vien dėl to, kad jie man buvo įdomūs. Aš siekdavau sužinoti naujų dalykų, juos suprasti, iš naujo perkurti savo asmenines teorijas.

Minties darbo misiją sau nubrėžia ir dauguma akademinio pasaulio žmonių, kuriems ne mažą savo aktyvios veiklos laikotarpį bent „viena koja” priklausiau. Buvo normalu aiškintis, tyrinėti dalykus, kurių praktiniam įgyvendinimui nesiangažavai. Ką nors ištiri, sužinai, gali tai aprašyti, papasakoti ar kitaip parodyti kitiems. Gal kiti ims ką nors su tuo daryti, o gal tai ir liks tik dokumentuotas mano žinojimo įrodymas?

Savo tekstuose Edward de Bono nurodo, kad jo mąstymo lavinimo sistema yra nėra tiesiogiai skirta akademiniam mąstymui, nors ir ten gana sėkmingai gali būti panaudota. Jis mąstymo įrankius siūlo praktikams, kurie veikia konkrečiose situacijose, mąsto, priima sprendimus, projektuoja, planuoja ir vėl veikia. dBT ne „mąstymo elito”, o praktikų mąstymo lavinimo sistema.

Edward de Bono savo mąstymo lavinimo sistemoje iškelia veiklumo principą. Jis net siūlo naują anglų kalbos žodį „operacy”, kas reiškia darymo kompetenciją. Jis kvestionuoja visuotinio raštingumo sampratą, kuri apima tik skaitymo, rašymo (angl. literacy) ir skaičiavimo (angl. numeracy) gebėjimus. Šiuolaikiniam žmogui nepakanka skaityti, rašyti, skaičiuoti, kaupti žinias, jam būtina gebėti sugalvoti, ką su tuo daryti ir padaryti.

Viskas aišku praktinėje veikloje, o ką tas principas reiškia mąstyme?

• Mąstymas nėra vien tik dėl mąstymo ar dėl proto mankštos, tai nėra žaidimas „stiklo karoliukais”, tai yra tikslinga, į konkretų rezultatą orientuota minties veikla.
• Galime sakyti, kad tos veiklos rezultatas gali būti mintis produktas: naujas žinojimas, supratimas, logikos įžvelgimas, galimybių matymas ar t.t., bet tas mintinis rezultatas turi vesti į konkrečius praktinius žingsnius.
• Mąstome tam, kad darytume, kad mūsų darymas būtų aprūpintas mąstymu. Mąstyti galime apie daug ką, bet mes nukreipiame mąstymą ne vien teorinio intereso, bet ir praktinės angažuotės kryptimi.

Čia mąstymui labai svarbu asmeninis apsisprendimas ir motyvacija veikti. Jei nėra šio apsisprendimo, tai ir mąstyme mes negalime susikoncentruoti, klaidžiojame kaskart po skirtingas minties teritorijas. Bet tą patį galime pasakyti ir apie „nemąstančius” veikėjus, kurie daro kažką, ko patys nesuvokia. Čia nebandysiu išrišti, kas yra pradžia - višta ar kiaušinis - bet tik pasakysiu, kad vieno nėra be kito.

Edward de Bono mąstymo lavinimo sistemoje yra „šešios mąstymo kepuraitės”, kurias reikia užsimauti ir pamąstyti, bet yra ir „šeši veiklos batai”, kuriuos reikia apsiauti ir veikti. Taip, manau, jis savo sistemoje bando realizuoti veiklumo principą.

Kviečiu jus visus pasitikrinti, kiek jūsų mąstymas tarnauja jūsų kasdieninei veiklai.

Vargas dėl proto

Ne, aš nesiruošiu komentuoti Lietuvos rusų dramos teatre režisieriaus Jono Vaitkaus pastatytos Gribojedovo trgikomedijos „Vargas dėl proto“.

Aš pakomentuosiu savo vargus dėl proto, kuriuos man priminė paskutinių kelių dienų pokalbiai su kolegomis apie individualius HBDI mąstymo profilius.

Vargas prasidėjo tada, kai pajutau, kad man duotas protas ir aš galiu savarankiškai mąstyti. Tada imu mąstyti, gimsta mintys, o nežinau, kur jas dėti. Kartais tas mintis pasakau kitiems, kurie dažniausiai tų minčių nesupranta. Kartais tas mintis bandau įgyvendinti, bet ne visada tai pavyksta. Atrodo, kad tas protas duotas, kad apsunkintų man gyvenimą

Mokykloje atradau, kad protas yra svarbu, reikia jį lavinti ir būti protingu. Tada stengiuosi iš visų jėgų daryti tai, ko prašo mokytojai, bet ne kartą pajutau, kaip gyvas protas nesutinka, priešinasi. „Ech” - pagalvodavau - „daug geriau tą protą sykis nuo sykio išjungti.”

Kartais mąstydama imu ir ką nors suprantu, nuo ko pasidaro labai liūdna ar negera. Tada norom, nenorom pagalvoju, kad daug lengviau buvo visai nepamąstyti.

Kitos bėdos prasideda kai suabejoju savo protu: „Ar turiu jo pakankamai?” “„Ar jis toks, kokio reikia?” Aplinkoje visuomet atsiranda tų, kurie pateikia protingumo standartus, į kuriuos aš su savo protu dažniausiai netelpu. Tenka slėptis pačiai ar atidžiau užmaskuoti savo protą bei jo produktus.

Kai suprantu ir pripažįstu žmonių įvairovę, tai vargstu toje įvairovėje ieškodama vietos sau ir savo protui. Man vis atrodo, kad kiti jau atrado savo protą, su juo sisidraugavo ir ramiai gyvena, o maniškis, kartą apčiuoptas, išslysta ir lieka tik iliuzija.

Kai pagaliau pavyksta apčiuopti vieną ar kitą konkretesnę savo proto kokybę iškyla klausimas: „O ką man su tokiu protu daryti?” Kuo giliau pažįstame savo protą, tuo daugiau galimybių atrandame:

• Toliau vystyti, lavinti, plėtoti, tai kokiomis kryptimis?
• O gal praplėsti savo proto galimybes darbuojantis su skirtingais žmonėmis?
• O jei parduoti? Tai kam ir už kiek? Kam kitam jo gali prireikti?
• O gal įdarbinti savo protą pačiam?

Vėl tas protas kaltas, prisigalvoja visokių galimybių ir alternatyvų, tad vėl reikia vargti ir su jomis tvarkytis.

Šių paskutinių dienų pokalbiuose su kolegomis supratau, kad daugelis vargų būtų tapę mielais rūpestėliais, jei anksčiau, bent nuo paauglystės, būčiau pradėjus darbuotis su HBDI mąstymo pažinimo sistema.

O dabar galiu pasidžiaugti, kad ši sistema pasiekia mano rankas ir galės palengvinti vargus kitiems naramių protų savininkams.

Pilkieji sportinukai - stabtelėk, pažiūrėk, pagalvok

Kai žvelgiu į savo sportinius batelius, tai pirmiausia pagalvoju apie bėgimą, mankštą sporto salėje arba laisvalaikio pasivaikščiojimus gamtoje.

Edward de Bono, galvojo kitaip - jam „pilki sportiniai bateliai” „šešių veiklos batų” sąrangoje reiškia kitų veikimo modų sustabdymą tam, kad galima būtų apsidairyti, susirinkti informaciją, ją apmąstyti ir priimti sprendimus. Tam tikra prasme su sportiniais bateliais mes stabtelėjame.

Pilkuose sportinukuose sąrangos autorius akcentuoja:

• spalvą - pilka smegenų masė, kurią reikia išjudinti ar pilkas rūkas, kuriame reikia rasti kelią,
• tylų vaikščiojimą - tyrinėdami mes nekeliame triukšmo, stengiamės nepadaryti poveikio ir dar nieko nesakome, nes atsakymus žinosime vėliau.

Pilkus sportinukus, kaip ir kitus batus apsiauname ne šiaip sau, bet kai yra poreikis - reikia priimti sprendimą, tačiau trūksta informacijos. Pilkiųjų sportinukų poreikį gai įvardinti bet kuriais kitais batais apsiavęs veikėjas, tada tenka persiauti, atlikti informacijos surinkimą ir apmąstymą, o tada spręsti, į kurią veikimo modą grįžti, kokius toliau batus apsiauti.

Kaip bebūtų keista, bet besimokydami mokykloje ar universitete mes esame apverčiami informacijos lavina, nors aiškaus tos informacijos poreikio nejaučiame bei neturime aiškios vizijos, kam mums jos reikia. Mes pasyviai priimame arba atmetame tą informaciją. Gyvenime ir veikloje būna priešingai - mes sprendžiame ir veikiame, mums reikia informacijos ir jos apmąstymo, tačiau stabtelėjimui sunkiai randame laiko. Veikloje reikia labai atidžiai pamatuoti, kada ir kokiam laikui galima stabtelėti, ar naujos informacijos sukurta vertė atpirks stabtelėjimo praradimus.

Dabar pažvelgsiu į „pilkųjų sportinių batelių” veiklos turinį.

• Pikieji sportinukai nereiškia tik stovėjimo, juos apsiavę mes vaikštome - stebime, kalbamės su žmonėmis - duomenų surinkimas gali būti gana intensyvus darbas.
• Juos apsiavę mes ne tik renkame duomenis, bet juos tikriname, analizuojame, interpretuojame, apmąstome ir darome į naują veiklos žingsnį vedančias išvadas.
• Su pikais sportinukais galime naudoti standartines duomenų rinkimo ir analizės procedūras (į talką kviečiami „formalūs laivyno batai”), bet galime kurti naujas, tam tikslui ir tai situacijai adekvačias, procedūras.
• Į informacijos paiešką galime išeiti su preliminariu atskymu (hipoteze), kurį norime patikrinti, tačiau galime eiti tik su atviru klausimu, kuris praplės atsakymo paieškos lauką.
• Galima iš anksto suplanuoti „pilkųjų sportinukų” veiklą, o galima numatyti tik pirmą žingsnį, kurį atlikus gali kilti naujas klausimas ir pasimatyti nauja informacijos paieškos kryptis.

Kiekviena profesinė veikla turi vietą „pilkiems sportiniams bateliams”, tačiau kai kurios profesijos anagžuojasi visą laiką dėvėti tik šiuos batelius - tai tyrėjai. Šios veiklos modos atskyrimas taupo praktikų laiką bei prisideda prie tyrimų profesionalizacijos, tačiau didina spragą tarp praktinės ir tyrimo veiklų.

Gyvenimas tampa toks, kad kiekvienas iš mūsų turime žinoti, kada stabtelėti, gebėti apsiauti „pilkuosiu sportinukus" ir atlikti būtinus informacijos paieškos bei apmąstymo veiksmus. Tik tada galėsime sau ir kitiems pasakyti, kad veikiame atsimerkę.

OPV mažiesiems

Kito žmogaus vieta mažojo žmogaus mąstyme užima dinamišką vietą. Jei kūdikystėje kiti žmonės yra „nemąstančios” mano poreikių tenkinimo priemonės, tai jau vienerių mažasis pajėgus suvokti, kad tas kitas žmogus - dažniausiai mama ar tėtis - turi „savo požiūrį", kuris žodeliu „Ne” stoja tarp manęs ir mano troškimo objekto. Tačiau tas požiūris nėra suvokiamas kaip „kitas”, nes dar nėra „mano”.

Visai kitokios „požiūrių derinimo" diskusijos vyksta su AŠ-centruotu trimečiu. „Tetis nori dirbti” - pareiškia trejų su puse Almantas. O iš tikrųjų, tai reiškia: „Aš noriu, kad tetis eitų į ofisą ir paliktų man televizorių, nes aš noriu žiūrėti filmukus.” Jis jau žino, kad tetis turi kitą požiūrį, bet jis jį perkeičia į sau patogų. Jam dar neaktualu paklausti, o ko iš tikrųjų tėtis nori. Labai laukiu ketvirtųjų metų, kai, tikiuosi, man ir tėčiui Almantas suteiks autonominio mąstymo ir požiūrio turėjimo įgaliojimus. Bet iki to laiko dar teks padirbėti ir nusipelnyti šios privilegijos.

Edward de Bono CoRT 1 programoje OPV („Kitų žmonių požiūris”) yra paskutinis ir vienas iš svarbiausių įrankių. Jau dirbant su kitais įrankiais vaikai atranda, kad kiti žmonės mąsto skirtingai, kad jie turi kitokius požiūrius ir kad tai yra normalu ir pageidautina. Bet iki to supratimo mūsų mažiesiems dar ilgas kelias.

„Kito žmogaus požiūris” gali rastis, kai yra sufomuluotas ir išreikštas asmeninis požiūris. O to pasiekimui reikia atsitraukti, pamąstyti apie situaciją ir pasakyti, ką jis galvoja, ne ko nori. Mažiesiems, deja ir daugeliui suaugusiųjų, požiūris tapatus norui ar interesui. Taigi, parengiamasis darbas prieš darbą su OPV, tai asmeninio požiūrio formulavimas. Pvz.: „Aš galvoju, kad tečiui gana žiūrėti televizorių ir laikas man leisti pažiūrėti filmukus.” Tai jau būtų asmeniniu interesu nuspalvinto asmeninio požiūrio versija.

Pirmas žingsnis su OPV yra suvokimas, kad kitas žmogus irgi turi savo požiūrį. Pvz.: „Tetis galvoja, kad aš per ilgai žiūriu savo filmukus”, „Mama galvoja, kad kiekvienas šeimos narys turi turėti savo laiką prie televizoriaus.” Keturimetis jau turėtų būti skatinamas tyrinėti, ką galvoja kiti žmonės. Klausimus: „Kas čia?” ir „Kodėl?” turėtų papildyti klausimas „O kaip tu galvoji?”

Ikimokyklinukas labai intensyviai kuria savo pasaulio matymą, kur jam labai svarbus objektyvumas: „kaip yra iš tikrųjų”. Subjektyvumo įvedimas - „kaip mes galvojame” - gali būti jam itin sudėtingas. Todėl tai reikia daryti iš lėto, negriaunant stabilaus pasaulio vaizdo formavimosi.

Pradinukai jau turėtų būti subrendę ne tik išgrsti kito požiūrį, bet ir pasidžiaugti jo skirtingumu. Labai svarbu, kad požiūriai netaptų „geresni” ir „blogesni”. Tame amžiuje svarbių žmonių požūriai yra svarbūs, o kitų - neverti dėmesio. Šiame amžiuje vaikus reikia skatinti išgirsti kito požiūrį ir susilaikyti nuo teisimo už kitokį požiūrį. Nuo teisimo reikia susilaikyti ir aplinkui esantiems suaugusiems.

Baigiant pradinę mokyklą šiuolaikiniai vaikai jau žengia link paauglystės, kada lengviau prasiplečia kitų žmonių, galinčių turėti požiūrį, spektras ir stipėja abstraktaus mąstymo galios. Tada galima pamąstyti ir apie žmones, kurių nepažįstu, bet kurie patenka į mano veiklos situaciją. Tada jau galima paklausti: „Kieno požiūris yra svarbus, jei norite daryti ….?” „Ką tie žmonės apie tai gali galvoti?”. Tai labai didelis šuolis, kuriam ne visi pradinukai yra pasirengę. Čia jau numatomi žmonės, modeliuojamas galimas jų požiūris ir bandoma tuos požiūrius įskaityti priimant sprendimą.

OPV kietas reišutėlis daugeliui suaugusiųjų. Jei tikimės, kad mūsų vaikai jau brandžiame amžiuje matytų, girdėtų ir įskitytų kitus žmones, tai nuo mažumės turime dirbti klausdami: „Kaip tu galvoji?” „Ką galvoja tetis?” Ką apie tai galvoja tavo draugas?” ir su pilnu dėmesiu išklausyti pateikiamus atsakymus.

Tai tiek pradžiai. Daug tai ar mažai palieku jūsų požiūriui.

Mąstymo įrankių įvaldymo pratybos: užduočių turinio įvairovė

Vieną iš pagrindinių dBT pamokos struktūrinių dalių yra pratybos, kai besimokantys, mokytojo ar trenerio vadovaujami mokosi atlikti minties veiksmus. Apie laiko valdymą pratybų metu jau rašiau, čia noriu stabtelėti ties pratybų užduotimis.

Praktikoje mokytojas yra laisvas pasirinkti pratybų užduotis iš kortelės arba pateikti paties parengtas užduotis. Mokytojas koreguodamas užduočių turinį turi išlaikyti įvairovės principą. Pratybos gali apimti platų spektrą užduočių, kurias čia aptasime:

Linksmos ir rimtos užduotys.

Linksmos užduotys atpalaiduoja, pakelia nuotaiką ir padeda išlaisvinti kūrybinę mintį. Su linksmomis užduotimis smagu dirbti, o kai smagu, tai galima daug nuveikti. Linksmos užduotys tinka pradžioje, kai reikia išsudėti iš sąstingio. Taip pat jumorą galime panaudoti kaip kūrybinę provokaciją. Nereikėtų juokeliais piknaudžiauti, nes visos pratybos gali virsti vien tik žaidimu, kuriame pamirštama koncentruotis ties svarbiais mąstymo aspektais. Ties rimta užduotimi lengviau koncentruotis, bet ji gali pasirodyti mažiau įdomi. Rimta užduotis gali motyvuoti parodymu, kad mąstymo įrankiai gali padėti spręsti rimtus klausimus.

Lengvos ir sudėtingesnės užduotys.

Teisingai parinktas sudėtingumas labai svarbus sėkmės pojūčiui ir motyvacijai. Užduoties sudėtingumo parinkimas reikalauja mąstymo operacijos sudėtingumo žinojimo ir besimokančiųjų gebėjimų pažinimo. Užduoties sudėtingumą gali sudaryti minties operacijos kompleksiškumas, kai reikia atliktikeletą skirtingų minties veiksmų. Sudėtingumo gali įnešti aiškios instrukcijos nebuvimas, paliekant besimokančiam galimybę susigaudyti pačiam/pačiai ar net pasirinkti iš keleto galimų mąstymo algoritmų. Papildomo sudėtingumo įneša ir svarstomos situacijos turinys. Mokytojui reikia meistriškumo parengiant ar perenkant užduotis, atitinkančias mokinių „artimiausio vystymosi zoną” (pagal Vygotskij). Bendras principas - pradėti nuo lengvesnių ir nuosekliai didinti sudėtingumą.

Realistinės ir fantastinės situacijos.

Realistinės situacijos pasitarnauja dar ir tuo, kad parodo galimybę panaudoti mąstymo įrankius realių problemų sprendime, o tai paskatina mąstymo įrankių pernešimą iš pamokos į realų gyvenimą. Tokią situaciją galima rasti rytiniame laikraštyje. Labai svarbų vadmenį vaidina ir fantasinės situacijos: jos įteisina ir išlaisvina fantaziją ir plėtoją nuostatą, kad galima ir verta rimtai pamąstyti apie dalykus, kurie peržengia šiuo metu suvokiamos realybės rėmus. Dirbant su fantastinėmis užduotimis galima atrasti, kad mąstymas fantaziją gali paversti realiomis idėjomis.

Artimi mokinių patirčiai ir nutolusę klausimai.

Dažnai besimokantys nori daugiau jų patirčiai artimų temų ar klausimų. Bet čia nereikėtų beatodairiškai tenkinti šio poreikio. Aktuaiomis temomis mokiniai jau turi daug „gatavų” minčių, jiems nereikia daug mąstyti, kad galėtų ką nors pasakyti. Aktualios temos sukelia audringesnes diskusijas, bet ne jos yra pratybų tikslas. Po aktualios temos svarstymo mokiniai greičiau prisimins temą, o ne inties operaciją, kurios mokinosi. Taigi, kol įtvirtinama minties operacija, rekomenduojama rinktis labiau nuo patirties nutolusius klausimus.

Kasdieninės praktinės ir globalinės problemos.

de Bono mąstymas yra praktinis mąstymas, skirtas mąstymui kasdieninėse situacijose. Praktinės kasdieninė problemos sudaro pagrindinę mąstymo užduočių dalį. Tačiau nereikia pamiršti ir mąstymo galimybių, kurias atveria globalių problemų sprendimas. Tokių užduočių įtraukimas suteikia mokiniams mąstymo įgaliojimus ir padeda stiprinti nuostatą, kad „aš galiu pamąstyti apie bet ką”. Darbas ties aktualiomis globaliomis problemomis stiprina mokinių pasitikėjimą savo mąstymu.

Reikėtų stengtis, kad pateiktos užduotys būtų kuo skirtingesnės savo turiniu. Taip pat reikėtų pradėti nuo linksmesnių, lengvesnių bei labiau nutolusių nuo kasdieninės problematikos užduočių ir palaipsniui pereiti prie sudėtingesnių, rimtesnių bei kasdieninių problemų. Kada minties veiksmas jau įvaldytas, tai galima imtis spręsti aktualią problemą, nerizikuojant, kad problemos turinys nustelbs mąstymo operaciją. Išlaikant šį principą bus nuosekliai pereita nuo treniruotės prie taikymo.

Taigi, geriausias užduotis savo mokiniams gali parengti ar parinkti gerai mokinius pažįstantis id dBT principus įvaldęs mokytojas. Tokių mokytojų jau yra, tad jiems ir rašau.

dBT sistemos įgyvendinimo mažiesiems planavimas

Iš pedagogų aš sulaukiu daugybės klausimų apie tai, nuo ko pradėti darbą su Edward de Bono mąstymo lavinimo sistema. Atsakymas nėra tiesioginis ir vienareikšmiškas, kadangi būtina įskaityti šiuos svarbius veiksnius:

• Amžiaus tarpsnį ir su juo susijusią kognityvinės raidos stadiją,
• Ugdymo kontekstą - formalus, neformalus, institucinis, neinstitucinis ar kt.
• Mąstymo lavinimo tolimuosius siekinius ir prioritetus (tėvų, pedagogų ir pačių besimokančiųjų)
• Ankstesnę ugdymo ir mąstymo lavinimo patirtį,
• Ugdymo tęstinumo galimybę.

Čia aš pasidalinsiu savo samprotavimais apie mūsų mažiausius. Užsiduosiu dBT mąstymo principus kaip tolimąjį ugdymo ir lavinimo siekinį bei angažuosiuosi tęstinės, visą bendrojo lavinimo pakopą apimančios, mąstymo lavinimo programos įgyvendinimui.

Ikimokykliniame amžiuje su CoRT programa planuočiau dirbti netiesiogiai įvesdama tik amžių atitinkančius CoRT 1 programos įrankių elementus: lavinčiau atskiras mąstymo operacijas ar plėtočiau su įrankais susijusias mąstymo ir komunikavimo nuostatas. Apie tai aš jau pradėjau kalbą savo pranešimų serijoje „PMI mažiesiems” ir t.t.

Ikimokyklinis amžius yra palankus „šešiomis mąstymo kepuraitėmis” žymimo mąstymo pagrindų paklojimui. Čia pagrindinis dabas būtų ne su pačiomis kepuraitėmis, o su tų kepuraičių nurodomu mąstymu. Pačios kepuraitės, kaip mąstymo būdą simbolizuojantys fiziniai objektai, galėtų rastis nuo ketverių ar tik penkerių metų. Tai būtų labiau vaidmeninis žaidimas, nei visas kepuraičių dėvėjimo principus išlaikantis metodo įvaldymas. Apie kepuraičių įvedimą ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje teks detaliau rašyti vėliau.

Didelė ir dar neišnaudojama „šešių veiklos batų” potencija ikimokykliniame amžiuje. Jie turėtų padėti vaikams įvaldyti skirtingus veikimo modelius. Juk šiame amžiuje vaikai mąstymo dar neatskiria nuo veikimo, ji mąsto ir daro iš karto. Čia taip pat labiau akcentuočiau pačius veikimo skirtingose situacijose būdus ir mokyčiau vaikus skirtingai veikti. Patys batų simboliai atsirastų vėliau, ne anksčiau ketvirtų ar penktų metų.

Kuo toliau, tuo labiau aš esu linkusi „šešis veiklos batus” įvesti anksčiau, nei „šešias mąstymo kepuraites”. Galėtume ignoruoti didesnę kepuraičių taikymo patirtį šiame amžiuje. Taip yra dėl to, kad ši metodologija senesnė ir plačiau paplitusi. Ikimokykliniame amžiuje reikia apsispręsti, ką įvesti - batus arba kepuraites. Nerekomenduočiau formaliai įvedinėti abiejų.

Pradinio ugdymo pakopoje jau pats laikas nuosekliai, iš lėto ir formaliai įvesti CoRT 1 programą. Čia CoRT 1 programa turi būti rengiama labai individualiai, priklausomai nuo mokyklos pakraipos, mokinių kognityvinės brandos ir ikimokyklinio mąstymo lavinimo patirties.

Pradinukų kognityvinė raida jau leistų pradėti dirbti ir su CoRT 2 pirmos dalies įrankiais, CoRT 3 EBS įrankiu ar CoRT 5 programos elementais. Bet nereikėtų skubėti su formaliu kitų CoRT įrankių įvedimu, kol nuosekliai dirbama su CoRT 1. Su papildomais įrankais galima dirbti neakivaizdžiai įvedant mokymuisi reikalingus mąstymo veiksmus.

Pradiniame ugdyme galima formaliai darbuotis su abiem sąrangomis - „šešiomis mąstymo kepuraitėmis” ir/ar su „šešiais veiklos batais”. Vieną iš šių sąrangų jau reikėtų įvesti formaliai kaip visumą. Batus galima įvedinėti nepriklausomai nuo CoRT 1 programos įdirbio, todėl su jais galima dirbti jau nuo pirmos klasės, o kepuraitės geriausiai tiktų CoRT 1 pabaigoje, kur padėtų įtvirtinti ir integruoti CoRT 1 įrankius.

Tik nereikėtų vaikų perkauti lygiagrečiai formaliai įvedamomis programomis. Darbas su „šešiais vertės medaliais” gali būti lėtas, paviršinis ir neformalus, integruotas į vertybių ugdymo programą, tačiau su formaliu šios programos įvedimu reikėtų palaukti.

Detalesnius mąstymo lavinimo scenarijus pradinio ugdymo pakopoje reikės aptarti vėliau. Šį mano pasamprotavimą prašau traktuoti tik kaip grubias gaires. Konkreti programa turi rastis konkrečiame kontekste, galvojant apie konkrečius vaikus.

Viso proto reikalai

Paskutinių dienų patirtys vėl man parodė viso proto svarbą gyvenant pilną gyvenimą. Prieš kelias dienas minėjome mamytės išėjimo į kitą gyvenimo dimensiją metines. Teko bendrauti su jos draugais, kurie palaikė su ja dvasinį ryšį visą gyvenimą ir tą ryšį išlaiko iki šiol. Teko kalbėtis apie gyvenimo visumą. Nori nenori pradedi reflektuoti ir apie savo visumas. O man ši refleksija susisiejo su viso proto reikalais.

Gana didelę sąmonigo gyvenimo dalį tenka elgtis „protingai”: mokytis, dirbti, suprasti, kaip viskas veikia ir tikslingai veikti, įvertinti, kas yra ne taip ir bandyti pataisyti. Kaip norisi kiekvieną žingsnį pateisinti prieš save ir prieš kitus.

Viskas lyg ir gerai, bet negana.

Tenka elgtis ir „neprotingai” - savo supratimą grįsti ne konkrečiais faktais, o numanymu, kad „ir taip gali būti”, veiklos sprendimus grįsti ne žinojimu, o vizija ir tikėjimu. Karatais gali visko iki galo nesuprasti, bet gali pasitikėti savimi, kitais žmonėmis ir Aukščiausiojo valia.

Šie du gyvenimo būdai yra dviejų proto pusių išdava. Jei pavyksta juos sutaikyti, tai gyvenimas įgija pilnumo jausmą.

Yra ir kiti du gyvenimai: vienas - ten mintyje, o kitas - ant žemės. Teko man ir tarp jų pasivaikščioti. Supratau, kad negaima per ilgai užsibūti viename. Jei pavyksta įšeiti į naujas minties erdves ir ten ką nors suprasti, tai būtina tą supratimą neštis į gyvenimą: komunikuoti jį su žmonėmis ir stengtis tuo supratimu grįsti praktinius žingsnius. Jei „įtraukia kasdienybė”, tai reikia stengtis pakilti mintimi, ją visą aprėpti ir taip suvaldyti.

Čia vėl kitos dvi proto pusės ir jų nulemtos gyvenimo sferos. Jei pavyksta jas suderinti, tai vėl galima patiti pinumo jausmą.

Dabar galiu grįžti prie Ned Herrmann visuminio proto modelio, kur mano minėtos pusės įgija aiškius pavadinius: kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai bei cerebralinė ir limbinė dalys. Kiekvienai tai pusei priklauso mąstymo moda, užtikrinanti mano aptartų gyvenimo sferų palaikymą.

Juk koks gyvenimas būtų be gebėjimų:

• įvilkti žodžius ir veiksmus į loginį rūbą, leidžiantį ir pačiai suprasti ir kitiems parodyti,
• peržengti žinojimą ir intuicijos vediniems išeiti į nežinomas sirtis bei atrasti nauja,
• disciplinuoti save ir iki galo realizuoti sumanymus bei
• užmegzti dvasinį ryšį su gyvaisiais ir jau išėjusiais žmonėmis bei Aukščiausiuoju.

Mūsų gyvenimo pilnatvė - viso proto reikalas.

”Oranžiniai guminiai batai” - veikimas kritinėse situacijose

Kaip mes elgiamės stichinės nelaimės, avarijos, užpuolimo ar kitos kritinės situacijos atveju? Vienus ištinka panika ir jie ima veikti “atjungę protą”, kiti sustingsta ir negali pajudėti. Prarandamos svarbios minutės, o kartais ir sekundės, kai dar buvo galima ką nors padaryti, kad nuostoliai būtų sumažinti.

Dr. Edward de Bono “šešių veiklos batų” sąrangoje atkreipia dėmesį į kritinių situacijų specifiką ir apibrėžia joms adekvačią veikimo modą, ženklinamą "oranžiniais guminiais batais"

Šioms situacijoms būdinga:

• Grėsmė -šiose situacijose aktualiausia grėsmė žmogui, gamtai ir nuosavybei.
• Netikėtumas - katastrofos užgriūna kaip “iš dangaus”, dažniausiai be perspėjimo, be papildomo laiko pasiruošti.
• Nestabilumas - bet kuriuo momentu situacija gali smarkiai pablogėti.
• Vystymosi greitis - situacija gali greitai kisti ir reikalauti veikti neatidėliotinai ir dažnai koreguoti veiksmus.
• Emocijos - kritinėse situacijose dažniausiai viršų paima emocijos, o paniškas žmonoų elgesys gali dar padidinti grėsmę.
• Unikalumas - kiekviena kritinė situacija skirtinga - žinomi veikimo modeliai joje nėra efektyvųs.

Tokiose situacijose reikia greitai priimti sprendimus ir veikti. Diskusijos ir požiūrių įvairovė galima iki priimant sprendimą, paskui reikia visiems vieningai vykdyti. Tačiau jokiu būdu negalima pereiti į veikimo modą, kai “nėra kada galvoti, reikia daryti”. Neapgalvotas veiksmas gali padaryti daugiau žalos, negu pati nelaimė.”

Kaip yra mąstoma tokiose situacijose:

• Atpažinau šią situaciją kaip kritinę.
• Yra tokie pavojai, o tokie dar gali kilti. Kaip toliau gali vystytis situacija?
• Galimi tokie veiksmai, mažinantys pavojaų žmogui, gamtai ar nuosavybei.
• Mes pasirinkome šią strategiją. Kaip ji veikia? Ar ji vis dar tinkama kintančioje situacijoje?
• Čia galimos tokios veiksmų alternatyvos, turėkime omenyje jas, jei kas.
• Čia ekspertai sako…
• Kokia tų veiksmų rizika? Kokia sėkmės tikimybė?
• Aš darysiu tai, o tu, daryk tai, komandoje mes komunikuosime taip…

Pirmasis veiklos prioritetas yra pavojaus pašalinimas, lokalizavimas arba sumažinimas. Vienu metu gali tekti veikti keliomis kryptimis: darbas su pavojaus židiniu ir darbas su žmonėmis, kuriems iškilo grėsmė. Laikomasi priimtos strategijos ir planuojamas žingsnis į priekį, numatant alternatyvas ir atsitraukimo galimybę. Strategija nuolatos peržiūrima ir, esant reikalui, keičiama. Komandoje veikia griežta organizacija - kiekvienas žino, kas turi būti padaryta ir ką konkrečiai turi daryti jis ar ji.

Jei “formalūs laivyno batų” veikimo moda reikalavo mažiausiai mąstymo, tai “oranžiniai guminiai batai” mąstymui kelia aukščiausius reikalavimus:

• Blaivus mąstymas emocijomis persmelktoje situacijoje.
• Pastovi situacijos analizė ir plati veiksnių bei pasėkmių apžvalga ribotuose laiko rėmuose.
• Lygiagretus strategijos, taktikos ir priemonių apmąstymas.

Galime tikėtis, kad kritinės situacijos mūsų nepalies, bet galime lavinti savo mąstymą ir ruoštis atlaikyti ekstremalius išbandymus. Jei ir netapsime supergelbėtojais, bet geriau atpažinsime situaciją bei “oranžinius guminukus” apsiavusius žmones ir padėsime jiems atlikti svarbią misiją.

Paprastumas - kūrybiškumo matas

Šiuolaikinis pasaulis tampa vis sudėtingesnis: greita kaita, globalizacija, technologijų invazija į kiekvieną gyvenimo kertelę. Žmonės priversti suprasti sudėtingą aplinką ir joje veikti. Daugumai žmonių tai nuolatinis stresas.

Mūsų žinojimas kas dieną tampa sudėtingesnis. Jei anksčiau pakako pasitikėti nesenstančiomis tiesomis, tai dabar esame įkritę į nuolat kvestionuojamų žinių ir informacijos triukšmo srautą.

Žmogus yra ta instancija, kurioje pirmiausia turi rastis harmonija. Žmogus savo kūrybinėmis galiomis turi viską integruoti ar sintezuoti į paprastą, skaidrią ir veikiančią formą.

Įsivaizduokime namus, į kuriuos šeiminkai iš svečių šalių parsiveža suvenyrų, ateinantys svečiai atneša dovanų - kas vazą, kas daugiametę gėlę, o kas paveikslą. Namų tvarkytojas turi nuolat darbuotis, kad rastų kiekvienam naujam daiktui vietą. Jei namų tvarkytojas pritingi arba jam trūksta kūrybiškumo, tai namai pavirsta į daikų šiukšlyną, kuriame darosi sudėtinga gyventi. Net ir tais atvejais, kai namų tvarkytojas kruoščiai darbuojasi, pasiekiama riba, kai reikia viską peržiūrėti, persatyti, o dalies daiktų atsisakyti.

Dabar iš šalies pažvelkime į tai, kas darosi mūsų galvose. Mes ką nors naujo sužinome ir tai “pasidedame į stalčiuką”. Paskui ateina informacija, kuri netelpa į seną “stalčiukų sistemą”. Mes jai įrengiame naują “stalčiuką”, kurį pastatome greta. Ilgainiui mūsų stalčiukų sistema tampa tokia sudėtinga, kad net mes patys joje nesusigaudome. O jei ką nors bandome pasakyti kitiems, tai gaunasi dar sudėtingiau. Čia, taip pat, nepakanka nuolatos tvarkytis, bet ateina laikas perstruktūruoti visą "stalčiukų sistemą" į naują paprastesnę ir veiksmingesnę visumą ir “prašluoti šiukšles”.

Edward de Bono savo mąstymo lavinimo sistemoje siūlo paprastumą iškelti kaip esminę vertybę ir jo visur bei visada siekti. Šį pasiūlymą nėra sudėtinga priimti, bet daug sudėtingiau jį įgyvendinti. Natūraliai įsijungia daugybė stabdžių:

• Prisirišimas esamos tvarkos - “Ta vaza ten visuomet stovėjo, kodėl aš ją turiu patraukti?” “Ši asmeninė teorija man aiški ir suprantama, kodėl aš turiu jos atsisakyti?”
• Baimė išardyti seną tvarką - “O kas bus, jei nepavyks visko sustatyti bent neblogiau negu dabar yra?”
• Tinginystė - “Nėra čia kada dabar man persitvarkyti, gal tai padarysiu kitą kartą.”
• Nepasitikėjimas savimi ir kritikos baimė - “Kai sudėtinga, tai kiti nekiš nosies ir paliks mane ramybėje. Jei bus paprasta, tai visi supras ir galės kritikuoti”.
• EGO-centrizmas - “Jei pasakysiu ką nors sudėtingo, tai pamanys, kad aš protingas, o nesuprantantys pasijaus kvailiais ir patylės.”

Jei paprastumas mums taps vertybe, tai tikrai pasistengsime, išsjungsime minėtus stabdžius, įjungsime savo bei kitų žmonių kūrybiškumą ir bet kurioje situacijoje rasime aiškų, paprastą ir funkcionalų sprendimą.

APC mažiesiems

Kai su mažųjų mokytojais ir auklėtojais kalbuosi apie de Bono mąstymą ir jo lavinimo galimybes prisimenu ir papasakoju gyvenimišką istoriją:

Laiminga šeima augina du vaikučius: dešimtmetę mergaitę ir pirmo gimtadienio sulaukusį berniuką. Artėja šv. Kalėdos, metas puošti namus, o mažasis visur eina, kabinasi, traukia žemyn, ant žemės rasti daiktai keliauja tiesiai į burną. Mama svarsto galimybę atsisakyti įprastos kalėdinės eglutės. Dukrelė užpotestuoja: “Aš noriu tikros eglutės! Tu viską darai tik dėl brolio!” Mama svarsto ką daryti.

Toje vietoje nutraukiu pasakojimą ir paprašau pedagogų pasiūlyti sprendimą, ką mama tokioje situacijoje turi daryti. Mokytojos ir auklėtojos, kaip ir kūrybingoji šios istorijos mama, pasiūlo pačių įdomiausių būdų, kaip įrengti eglutę ir patenkinti abiejų vaikų poreikius.

Tada ištraukiu CoRT 1 programos įrankį APC (alternatyvos, galimybės, pasirinkimai) ir juo pamojuoju. dBT mokymuose dalyvavę mokytojai ir auklėtojai sukrunta ir pasiūlo dar daugiau eglutės įrengimo alternatyvų. Turiu pripažinti, kad tik nedidelė dalis pedagogų tą situaciją bando išnaudoti, kaip vaiko mąstymo lavinimo galimybę.

APC iš mūsų reikalauja nesustoti ties pirma idėja, o eiti toliau, ieškoti naujų galimybių, alternatyvių variantų. Prisimename, kad dBT - tai mąstymas ne apie duotybes, o apie galimybes. APC- tai alternatyvų generavimo ir galimybių išplėtimo įrankis; pasirinkimas yra tik paskutinis žingsnis.

Kaip mes galime paskatinti savo mažuosius ieškoti alternatyvų ir iš jų rinktis?

Tai ilgas kelias, kuris, manau, galėtų prasidėti nuo to paskutinio žingsnio - pasirinkimo iš alternatyvų. Mažasis pirmiausia turi pamatyti, kad suaugusiųjų pasaulyje nėra vieno kelio, kad tėvai ieško alternatyvų, kas svarsto ir renkasi. Vaikas gali būti pakviestas išreikšti savo požiūrį į suaugusiųjų pasiūlytas alternatyvas arba net iš jų savarankiškai pasirinkti.

Tačiau neužtenka vaikus įtraukti į pasirinkimo iš alternatyvų etapą. Paaugusius jau galima pakviesti prisidėti alternatyvų paieškoje. Vaiko požiūris gali būti išgirstamas ir priimamas kaip lygiavertė alternatyva.

Vėliau galima vaiko paprašyti pačiam/pačiai paieškoti ir pasiūlyti keletą alternatyvų, o tada visi kartu galime tas alternatyvas apsvarstyti. Vėliau alternatyvų kvotą galima didinti iki trijų, keturių ar net penkių. Alternatyvų paieškoje vaikas gali panaudoti ir suaugusius, t.y. išklausti jų požiūrį. bet alternatyvų sąrašą sudaro vaikas.

Ilgainiui alternatyvų paieška turi tapti gyvenimo norma. Nepriimamas sprendimas, jei neapžiūrimos alterntyvos.

Dabar grįžiu į pradžioje papasakotą istoriją ir pabandysiu modeliuoti dBT pedagogo atsaką:

• Jei mergaitė būtų trijų, tai pasisodinčiau ją ant kelių, nuraminčiau ir pakviesčiau kartu sukurti mūsų visų eglutę. Vaikas dalyvautų mamos idėjos įgyvendinime, alternatyvos gyventų mamos galvoje.
• Jei mergaitė būtų keturių ar penkių, tai drąsiai pristatyčiau keletą eglutės įrengimo idėjų ir su ja aptarčiau. Tada eitume kartu realizuoti.
• Šešerių ar septynerių dukrą pasikviesčiau į idėjų paiešką. Pasiimčiau didelį popieriaus lapą, ir ten kartu pieštume visus pamąstytus variantus. Stengčiausi padėti dukrai įvardinti ir pavaizduoti savo sumanymus ir ieškoti toliau. Vaiko atrastos alternatyvos man būtų svarbiausios.
• Aštuonių ir devynių mergaitei jau duočiau daugiau kūrybinės laisvės alternatyvų paieškoje. Priminčiau pagrindines sąlygas, kurias turi tenkinti sprendimas, pvz. eglutė turi būti nepasiekiama broliui, turi būti vieta dovanoms, ji turi būti matoma visiems šeimos nariams ir t.t. Vėliau tos sąlygos pasitarnaus pasirinkimui.
• Tikiuosi, kad dešimtmetei jau galėčiau pasakyti: “Labai gerai, mieloji, aš irgi noriu eglutės. Gal gali iki šeštadienio pagalvoti keletą eglutės įrengimo alternatyvų? Tada visi kartu aptarsime ir nuspręsime.”

Lengva modeliuoti atsisėdus prie kompiuterio, o, ypač, kai yra APC įrankio rėmai. Daug sunkiau “čia ir dabar” greitai ir adekvačiai sureaguoti į vaiko poreikį. Tačiau, jei APC taps kasdienine mūsų gyvenimo dalimi, tai tikrai rasime būdų, kaip padėti vaikams kurti savo alternatyvų ir galimybių pasaulį.

Visas protas mokymosi procese

Yra ne viena teorija, aprašanti mokymosi procesą ir skirtingus mokymosi stilius. Čia aptarsiu mokymosi stilių išskyrimą pagal Ned Herrmann visuminio proto modelį.

Ned Herrmann modelio pagrindu išskiriami skirtingi mąstymo stiliai, kurie turi įtakos ir mokymosi stiliui.

Kiekvienam Herrmann modelio ketvirčiui galima išgryninti specifinį mokymosi stilių:

• A ketvirčiui būdingas mokymasis kaupiant faktus, juos logiškai siejant į teorijas. “Išmokau” čia reiškia supratau logiką ir galiu ją panaudoti siejant ir aiškinant naujus faktus.
• B ketvirčiui būdingas nuoseklus procedūros atlikimas, darbui suteikiant struktūrą pagal formalius užduoties reikalavimus. “Išmokau” - tai reiškia jau galiu užtikrintai atlikti apibrėžtus veiksmus.
• C ketvirčiui būdingas vertybių išgyvenimas, įsijautimas ir patyrimas, “pereleidimas per save” ir idėjų bei požiūrių mainai su mokytoju ar bendramoksliais. “Išmokau” reiškia, kad aš jau tai patyriau ir jaučiu vertę - tai tapo mano.
• D ketvirčiui būdingas eksperimentavimas, atviras naujų galimybių tyrinėjimas, pasitelkiant nuojautą ir vaizduotę. “Išmokau” čia reiškia - matau visumą ir suskūriau savo sampratą.

Kiti mąstymo stiliai išryškėja apjungiant du modelio ketvirčius:

• A ir B ketvirčių derinys atveda į konkretų mokymasi: aiškiai apibrėžto mokymosi turinio įsisavinimą, teisingų atsakymų paiešką arba konkrečių veiksmų atlikimą.
• C ir D ketvirčių derinys veda į patirtinį mokymąsi: patyrimą, išgyvenimą ir tos patrties konceptualizavimą, susikuriant individualią sampratą.
• B ir C ketvirčių derinys mokymąsi “nuleidžia ant žemės”, arčiau kasdieninio gyvenimo ir praktinių reikalų: gyvenimiškų problemų sprendimo, konkrečių darbų atlikimo. Mokymasis čia yra instinktyvus "sveiko proto" reagavimas į mokymosi situaciją.
• A ir D ketvirčių derinys mokymasi “pakelia nuo žemės” į abstrakčias erdves, kur gali gyventi vien tik idėjos, koncepcijos ar teorijos. Tokį mokymosi stilių dauguma linkę vadinti intelektualiuoju.
• A ir C ketvirčių derinys yra konfliktiškas, bet juos suderinus galima jausmo ir gyvybės suteikti faktams ir teorijoms, o asmeninį išgyvenimą reflektuoti teorijos rėmuose.
• B ir D ketvirčių derinys taip pat konfliktinis, bet ir čia jų derinys gali padėti kūrybines idėjas ir fantazijas nuleisti iki konkrečių įgyvendinimo žingsnių arba mesti iššūkį užduotoms mokymosi procedūroms ir pasiūlyti naujovę.

Taip pat, galima modeliuoti mokymosi stilius, kombinuojant tris ketvirčius. Bet ryškiau šie komplesiniai stiliai pasimato, atmetant vienam ketvirčiui būdingą mokymasi.

Jei pripažinsime, kad kiekvienas mokinys skirtingas, tai turėtume iš jų tikėtis skirtingo mokymosi. Taip pat, turime nepamiršti, kad mokiniai nėra puspročiai, jie naudoja visą protą, todėl turėtų būti galimybė įjungti visą protą mokantis.

Visą protą apimantį mokymą ir mokymosi aplinkos kūrimą aptarsiu kitą kartą.

”Formalūs laivyno batai” - rutininis veikimas

Taip, tai yra išlaisvinančios kūrybai rutinos. Laisvė ir rutinos iš pirmo žvilgnio sunkiai derantys dalykai, bet giliau pažiūrėju galima atrasti ryšį.

Šį ryšį mums padeda pamatyti Edward de Bono “Šešių veikimo batų” sąranga, kurioje rutininiam veikimui ženklinti parinkti karinio jūrų laivyno uniforminiai batai. Pirmas šių batų įspūdis mus nukelia į karines pratybas, kur iki tobulumo išgudinamos veiksmų sekos - rutinos. Taip, tai tos pačios rutinos, kurios išlaisvina.

Įvaldžius rutiną, veiksmai gali būti atliekami automatiškai, daug nemąstant. Pagalvokite, kas būtų, jei reikėtų galvoti apie kiekvieną atliekamą veiksmą - gyvenimas būtų lėtas ir sudėtingas.

Jei rašydama šį tekstą turėčiau galvoti apie kiekvieną klaviatūros mygtuką arba apie kiekvieną gramatikos taisyklę, kurią pritaikau, tai jau negalėčiau pagalvoti apie tą mintį, kurią noriu jums pasakyti. Spausdinimo ir gramatikos rutinų įvaldymas išlaisvina mano mąstymą kūrybinei užduočiai - teksto kūrimui.

Kievienas iš mūsų kas dieną naudoja daugybę rutinų: rytinė ruoša, kelionė į darbą, automatizuoti mandagumo žestai, technologijų panaudojimas ir kt. Per gyvenimą mes sukaupiame didelį rinkinį rutinų, kurias galime lengvai pritaikyti atpažintoje standartinėje situacijoje. Rutinos mums leidžia daugybę kasdieninių užduočių atlikti lengvai.

Rutininio veiksmo metu mes mąstome tik priešsąmonės lygmenyje. Sąmonė gali ilsėtis, kol gaus signalą, kad metas įsijungti, arba užsiimti kitu darbu. Man teko matyti močiutę, kuri mezga kojinę ir bendrauja su anūku. Jei pasimeta akis, ji nutraukia pokalbį, fokusuoja dėmesį į mezgimą, išprendžia problemą, vėl įjungia rutinius pirštų judesius ir grįžta prie pokalbio su anūku.

Rutininio veiksmo metu, sumažėjus sąmonės aktyvumui, įsijungia pasąmonė, kurioje kunkuliuoja gausybė neišspręstų problemų, neatsakytų klausimų ar idėjos užuomazgų. Taigi, tuo metu gali kilti naujos idėjos. Čia dar viena kūrybos galimybė.

Įgudęs veikėjas atpažįsta standartines situacijas, kuriose neverta eikvoti kūrybinės energijos, ir tose situacijose pritaiko rutininį veikimą. Profesionalas gali lengvai įjungti rutininio veikimo modą, įgudusiai išpildyti rutininių veiksmų seką ir persijungti į kitą veikimo modą. Tokio lygmens pasiekimui reikia mokytis dėvėti “formalius laivyno batus”.

Rutinos gniaužtus galime pajusti tada, kai…

• Dar neesame pakankamai įgudę ir rutininio veiksmo atlikimas reikalauja pastovaus dėmesio.
• Kai esame įvaldę nepakankamą rutinų kiekį ir bandome pritaikyti situacijai neadekvačią rutiną.
• Kai rutinoms suteikiame nekintamo ar vienintelio teisingo veikimo būdo statusą ir uždarome save fiksuotoje rutinoje.

Tuos rutinų gniaužtus galima atlaisvinti. Vienas kelias yra “Šešių veikimo batų” sąrangos panaudojimas. Kai suprasime rutininio veikimo pranšumus bei ribotumus, kai atpažinsime rutininio atsako reikalaujančias situacijas ir gebėsime joms pritaikyti tinkamą veiksmų seką, tai rutinos nustos būti laisvę ribojančiomis struktūromis, jos išlaisvins mus kūrybai.

To mums visiems ir linkiu.