Kito žmogaus vieta mažojo žmogaus mąstyme užima dinamišką vietą. Jei kūdikystėje kiti žmonės yra „nemąstančios” mano poreikių tenkinimo priemonės, tai jau vienerių mažasis pajėgus suvokti, kad tas kitas žmogus - dažniausiai mama ar tėtis - turi „savo požiūrį", kuris žodeliu „Ne” stoja tarp manęs ir mano troškimo objekto. Tačiau tas požiūris nėra suvokiamas kaip „kitas”, nes dar nėra „mano”.
Visai kitokios „požiūrių derinimo" diskusijos vyksta su AŠ-centruotu trimečiu. „Tetis nori dirbti” - pareiškia trejų su puse Almantas. O iš tikrųjų, tai reiškia: „Aš noriu, kad tetis eitų į ofisą ir paliktų man televizorių, nes aš noriu žiūrėti filmukus.” Jis jau žino, kad tetis turi kitą požiūrį, bet jis jį perkeičia į sau patogų. Jam dar neaktualu paklausti, o ko iš tikrųjų tėtis nori. Labai laukiu ketvirtųjų metų, kai, tikiuosi, man ir tėčiui Almantas suteiks autonominio mąstymo ir požiūrio turėjimo įgaliojimus. Bet iki to laiko dar teks padirbėti ir nusipelnyti šios privilegijos.
Edward de Bono CoRT 1 programoje OPV („Kitų žmonių požiūris”) yra paskutinis ir vienas iš svarbiausių įrankių. Jau dirbant su kitais įrankiais vaikai atranda, kad kiti žmonės mąsto skirtingai, kad jie turi kitokius požiūrius ir kad tai yra normalu ir pageidautina. Bet iki to supratimo mūsų mažiesiems dar ilgas kelias.
„Kito žmogaus požiūris” gali rastis, kai yra sufomuluotas ir išreikštas asmeninis požiūris. O to pasiekimui reikia atsitraukti, pamąstyti apie situaciją ir pasakyti, ką jis galvoja, ne ko nori. Mažiesiems, deja ir daugeliui suaugusiųjų, požiūris tapatus norui ar interesui. Taigi, parengiamasis darbas prieš darbą su OPV, tai asmeninio požiūrio formulavimas. Pvz.: „Aš galvoju, kad tečiui gana žiūrėti televizorių ir laikas man leisti pažiūrėti filmukus.” Tai jau būtų asmeniniu interesu nuspalvinto asmeninio požiūrio versija.
Pirmas žingsnis su OPV yra suvokimas, kad kitas žmogus irgi turi savo požiūrį. Pvz.: „Tetis galvoja, kad aš per ilgai žiūriu savo filmukus”, „Mama galvoja, kad kiekvienas šeimos narys turi turėti savo laiką prie televizoriaus.” Keturimetis jau turėtų būti skatinamas tyrinėti, ką galvoja kiti žmonės. Klausimus: „Kas čia?” ir „Kodėl?” turėtų papildyti klausimas „O kaip tu galvoji?”
Ikimokyklinukas labai intensyviai kuria savo pasaulio matymą, kur jam labai svarbus objektyvumas: „kaip yra iš tikrųjų”. Subjektyvumo įvedimas - „kaip mes galvojame” - gali būti jam itin sudėtingas. Todėl tai reikia daryti iš lėto, negriaunant stabilaus pasaulio vaizdo formavimosi.
Pradinukai jau turėtų būti subrendę ne tik išgrsti kito požiūrį, bet ir pasidžiaugti jo skirtingumu. Labai svarbu, kad požiūriai netaptų „geresni” ir „blogesni”. Tame amžiuje svarbių žmonių požūriai yra svarbūs, o kitų - neverti dėmesio. Šiame amžiuje vaikus reikia skatinti išgirsti kito požiūrį ir susilaikyti nuo teisimo už kitokį požiūrį. Nuo teisimo reikia susilaikyti ir aplinkui esantiems suaugusiems.
Baigiant pradinę mokyklą šiuolaikiniai vaikai jau žengia link paauglystės, kada lengviau prasiplečia kitų žmonių, galinčių turėti požiūrį, spektras ir stipėja abstraktaus mąstymo galios. Tada galima pamąstyti ir apie žmones, kurių nepažįstu, bet kurie patenka į mano veiklos situaciją. Tada jau galima paklausti: „Kieno požiūris yra svarbus, jei norite daryti ….?” „Ką tie žmonės apie tai gali galvoti?”. Tai labai didelis šuolis, kuriam ne visi pradinukai yra pasirengę. Čia jau numatomi žmonės, modeliuojamas galimas jų požiūris ir bandoma tuos požiūrius įskaityti priimant sprendimą.
OPV kietas reišutėlis daugeliui suaugusiųjų. Jei tikimės, kad mūsų vaikai jau brandžiame amžiuje matytų, girdėtų ir įskitytų kitus žmones, tai nuo mažumės turime dirbti klausdami: „Kaip tu galvoji?” „Ką galvoja tetis?” Ką apie tai galvoja tavo draugas?” ir su pilnu dėmesiu išklausyti pateikiamus atsakymus.
Tai tiek pradžiai. Daug tai ar mažai palieku jūsų požiūriui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą