Šuniukai ankstyvajame emocinio intelekto ugdyme (0-3 metai)

Jau minėjau, kad emocingųjų šuniukų idėja gimė ir buvo praktiškai išbandyta „Mažųjų mąstytojų akademijos“ iniciatyvoje, kur tėveliai ir mamytės susibūrė dėl savo vaikų ugdymo šeimoje. Šiuo metu, kai šuniukai jau išleisti į gyvenimą, sulaukiu klausimų apie jų panaudojimą. Atėjo laikas supakuoti tą patirtį į konkrečius žingsnius ugdymo kelyje.

Emocinio intelekto ugdymo programos rėmą užduoda „Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų aprašas“ (Švietimo aprūpinimo centras prie ŠMM, 2014). Ten rasite išskirtas dvi sritis: „Emocijų suvokimas ir raiška“ (24-25 pp.) bei „savireguliacijos ir savikontrolės sritys“ (26-27 pp.). Šiame dokumente pateiktus pasiekimus nuo 0 iki 3 metų amžiaus grupei čia trumpai pristatysiu per šešias Emocinės kompetencijos dimensijas, tada tikiuosi, pasimatys, ką toje pakopoje reikia daryti.

Emocinės kompetencijos lygmuo amžiaus tarpsnyje nuo 0 iki 3 metų

• Emocinė savimonė - nuo visiško susitapatinimo su mama ir nesupratimo, kas su juo/ja vyksta, pereinama prie savo emocijos suvokimo, ar net ir įvardijimo.
• Emocijų raiška - nuo spontaniškos raiškos tada, kai užeina iki intensyvumo moduliacijų.
• Kitų žmonių emocijų supratimas - nuo nesąmoningo šalia esančio žmogaus emocijos atspindėjimo iki kito emocijos suvokimo kaip aktualios informacijos.
• Emocinis samprotavimas - nerefleksyvus emocinis sprendimų priėmimas.
• Emocinė savivada ir savikontrolė - pradžioje reaguoja į suaugusiojo bandymus pralinksminti ar nuraminti, o vėliau jau pats/pati ieško būdų kaip išsivaduoti iš neigiamų emocijų: čiulpia čiulptuką arba pirštą, šaukia mamą, glaudžiasi
• Emocinė vadyba - nesąmoninga manipuliacija artimųjų jausmais.

Asmeniniai pastebėjimai, pokalbiai su tėveliais ir psichologinė literatūra atskleidžia, kad šiame amžiuje reiškiasi visos bazinės emocijos: pyktis, džiaugsmas, baimė, liūdesys, nuostaba, pasibjaurėjimas. Labai aktualus tampa prieraišumas. Vėliau išryškėja simpatija-antipatija, smalsumas, gėda, nekantrumas ir kiti jausmai. Tame amžiuje ypač aktualios jausmų poros: saugumas - nesaugumas, nerimas - ramybė.

Būtent toje amžiaus grupėje buvo pradėtas tikslingas emocinio intelekto ugdymas šeimoje „Mažųjų mąstytojų akademijos“ iniciatyvoje. Tada ir išryškėjo ugdymo prioritetai ir buvo išbandytos pirmosios veiklos su šuniukais.

Dabar iš trijų metų perspektyvos aiškiai matau ugdymo šioje amžiaus grupėje prioritetus:

1. Emocinės aplinkos vaikučiui kūrimas.
2. Vaiko emocinio pasaulio pažinimas.
3. Emocinio ryšio užmezgimas per savo emocijos raišką ir atsaką į vaiko emociją ir jausmą.
4. Emocijų ir jausmų žodyno įvedimas.

Kaip šiame amžiuje galima įdarbinti šuniukus?

Pirmiausia tai yra šalia vaiko esančių suaugusiųjų darbas su savo šuniukais. Čia praverstų apsilankančių šuniukų pažinimas, prisijaukinimas ir treniravimas. Artimų žmonių emocijos kuria emocinę aplinką vaikui. Suaugęs žmogus turi pažinti save ir savo šuniukus, kad galėtų juos išsikviesti arba nuvaryti. Sveika emocinė aplinka nereiškia vien teigiamų emocijų, joje lankosi visi šuniukai, bet jie yra suaugusio žmogaus valdomi. Čia jau naudojami suaugusiojo darbo su savimi metodai, kurie bus aptariami atskirai.

Viena iš man prasmingiausių veiklų su savo sūnumi buvo ir vis dar yra - jo emocinio pasaulio pažinimas. Pradžioje buvo sunku save disciplinuoti ir tam padėjo „šuniukų apsilankymo pas mano vaiką žurnalas“, kuriame kartą ar kelis kartus per dieną prisėsdavau ir užregistruodavau šuniuko apsilankymą: Koks šuniukas buvo apsilankęs? Kokia situacija jį iškvietė? Kaip vaikas reagavo į tą šuniuką? Kiek tai truko? Per pusmetį tokio žurnalo vedimo atsidarė tas šeštasis pojūtis ir automatiškai ėmiau kreipti dėmesį į tą emociją ar jausmą, kuris slypi už išorinio vaiko elgesio.

Tada atėjo laikas naujam iššūkiui: susitvarkyti su savo reakcija į vaiko išgyvenamus jausmus. Čia buvo dar sunkiau, kadangi nuovargio akimirkomis mane pačią „nunešdavo“ mano šunys, o vaikas likdavo su savo jausmais vienas, arba dar blogiau, mano palaidi šunys imdavo jį kandžioti. Kitą kartą susivokimas ir tinkama reakcija pavėluodavo, o emocija yra „čia ir dabar“, tad adekvati reakcija reikalinga „čia ir dabar“, o ne po ketvirčio valandos. Tada „šuniukų apsilankymo pas mano vaiką žurnalą“ pakeitė „mano reakcijos į vaiko šuniukus žurnalas“. Jame radosi tokios skiltys: Koks šuniukas buvo apsilankęs pas vaiką? Kokia situacija? Kaip aš į tai savo jausmais, žodžiais ir veiksmais reagavau? Kaip mano reakcija veikė vaiką? Ką daryčiau kitaip? Šis mano mokymosi etapas sutapo su audringu vaiko emocinio gyvenimo etapu (1,5 - 2,5 metų). Toks dienoraštis man padėjo iš savęs pareikalauti daugiau emocinės drausmės ir padėti mažam vaikui susitvarkyti su už jį didesniais gyvūnais.

Aš pati neesu tas verbalus tipas, kuriam žodžiai būtų esminiai minties nešėjai. Dar mažiau žodžių man reikia, kai išeinu į emocijų ir jausmų pasaulį. Su „Mažųjų mąstytojų akademijos“ tėveliais buvome nutarę pasidarbuoti vystant savo ir vaikų emocijų ir jausmų pasaulio žodyną. Čia vėl reikėjo pradėti nuo savęs. Atsimenu namų darbų užduotį: Atpažink savo emociją ir ją įvardyk vaiko akivaizdoje taip, kad jis galėtų susieti tai, ką jis mato/jaučia mamą išgyvenant su ištartu žodžiu. Būtent ir šuniukų aprašuose radosi dalis „Kokiais žodžiais mes reiškiame emociją/jausmą?“ Kaip dabar atsimenu tėvelių pasidalinimą patirtimi antrojoje stovykloje, po kurio pamačiau, kad verbalesnių mamyčių vaikai greičiau prašneko apie savo emocijas ir jausmus. Tik dabar aš vaiko pasidalinimuose savo jausmu atpažįstu savo pačios formuluotes ir net intonacijas.

O tada aš sau kėliau užduotį, žodžiu padėti vaikui atkreipti dėmesį į išgyvenamą jausmą ir padėti jį pavadinti. Bet čia buvau labai atsargi, kad ne teigčiau, „tu jauti tai“, o sugebėčiau paklausti, „ar tu tai jauti?“, kad tone jokiu būdu nesuskambėtų nepasitenkinimas tuo, ką vaikas išgyvena, ar neišsakytas priekaištas dėl vaiko jausmų audros sukelto nepatogumo. Mano žurnale atsirado dalis „Kaip paklausiau?“ Tada prie šuniukų kortelių radosi alternatyvios vaikui užduodamų klausimų formuluotės. Vėliau metodologinių peržiūrų etape tą kortelės aprašo dalį iškirpau.

Apie trečiuosius metus prie „šuniukų apsilankymo pas mano vaiką žurnalo“ pridėjau skiltį „verbalizacija“, t.y. pradėjau registruoti, kokias savo išgyvenamas emocijas jis įvardija. O tai jau pradėjo naują etapą, apie kurį bus kalbama kitą kartą.

Šiuo savo pasidalinimu aš kviečiu šeimas atverti duris ir įsileisti šuniukus

Atsakomybės jausmo genealogija

Tai jau trečias mano žvilgsnis į atsakomybę. Pirmiausia pažiūrėjau į atsakomybę kaip į visumą iš doro darbo (atsakingo darbo) perspektyvos, paskui norėjau išryškinti kognityvinę atsakomybės dedamąją, t.y. akcentuoti suvokimo ir mąstymo plotį. Dabar aš noriu „išoperuoti“ afektyvinę jos dedamąją ir ryškiau pamatyti atsakomybę kaip emocinio gyvenimo reiškinį - jausmą.

Mano emocinio intelekto ugdymo projekte „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ emocinio gyvenimo reiškiniai patapo šuniukais. Trisdešimt keturi pirmieji keturkojai prieš porą savaičių jau buvo išleisti į laisvę. Šuo vardu „atsakomybė“ turėtų pasirodyti su trečiuoju rinkiniu, kuriame bus pristatomi reti išskirtinės kilmės keturkojai, su kuriais daugiausiai reikalų turi suaugę žmonės. Čia aš užbėgsiu į priekį ir atskleisiu „atsakomybės“ šuns prigimtį.

Atsakomybės tėvas turėtų būti vidinis gėrio instinktas - tai impulsyviai giliai išgyvenamas vertybės ar jos pažeidimo jausmas. Tai tas vidinis skausmas, kurį staiga pajuntame, kai pažeidžiama svarbi vertybė, ir tas džiaugsmas, kai savo gyvenime susiduriame su konkrečia vertybės apraiška. Iš tėvo atsakomybė gavo skleidimosi kryptį.

Atsakomybės motina turėtų būti laisvės jausmas - tai jutimas, kad gali būti tuo, kuo iš tikrųjų esi, kad gali realizuoti savo vertybes. Laisvė ir atsakomybė visuomet eina drauge, tai toks stiprus ryšys, koks gali būti tik tarp vaiko ir motinos. Motina savo vaikui perdavė įgaliojimus pačiam/pačiai apsibrėžti savo ribas. Todėl tikroji atsakomybė yra prisiimama, o ne perduodama, deleguojama, užkraunama ar dar kitaip iš išorės užduodama.

Atsakomybės seneliai iš tėvo pusės būtų tikėjimas vertybėmis ir platesnis nei savimi rūpestis. Pasigilinus į senelio linijos genealogiją galime sutikti pasigėrėjimo ir pasišlykštėjimo emocijas, kurios pakyla nuo fizinio iki moralinio lygmens, gėdos ir kaltės jausmus. Senelės linijoje galima sutikti empatiją, atjautą ir rūpestį kitu žmogumi. Tad tėvo linijos proseneliai atsakomybės šuniukui dovanoja retą geną „man ne tas pat, man rūpi, kad jums būtų gerai“.

Atsakomybės seneliai iš motinos pusės yra drąsa ir pasitikėjimas savimi. Senelis ištisą amžinybę gali pasakoti nesibaigiančias istorijas apie kovas su pačiomis įvairiausiomis baimėmis. O senelė taip pat turi kuo didžiuotis, jai pavyko įveikti menkavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi jausmus. Būtent iš tos linijos ateina genas „aš galiu“ ir vidinės autonomijos pojūtis, formuojantis tipinį atsakomybės šuns elgesį.

Kaip ir kiekviena genealogijos aiškinimosi pastanga, taip ir atsakomybės šuniuko prigimties ryškinimas nėra baigtinis užsiėmimas. Bet aš čia sustosiu, kadangi mano projektas „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ nesustoja ties pažinimu, man aktualus ir šuniukų prijaukinimas ir dresūra. O aš šiomis dienomis sutikau ne vieną žmogų, kuris susirūpinęs, kaip prisikviesti ar net prisijaukinti tokį retą ir įnoringą šunį.

Tad pirmiausia reikia pasirūpinti, kad jūsų šuniukas vardu „atsakomybė“ gimtų. Jei prisiviliosite prosenelius ir juos išlaikysite, be to, pasirūpinsite jų palikuoniais, tai per kelias šunų kartas galite tikėtis rezultato. Vilties yra, nes šuns gyvenimo ciklas yra daug trumpesnis nei žmonių bei jie daug vislesni :-)

Tad niekur nedingsite, teks užsiimti „šunininkyste“ iš pat pagrindų. Juk atsakomybės jausmas, kaip ir jį apimantis emocinis intelektas, per naktį neatsiranda.

Mąstymas, veiksnumas ir atsakomybė

Praeitą savaitę rašiau apie dorą darbą, kur atsakomybė vaidina pagrindinį vaidmenį. Šiandien noriu susikoncentruoti į atsakomybę ir pažvelgti į vieną iš jos dimensijų - suvokimo plotį.

Dauguma sutinka ir net ir įstatymuose yra įtvirtina esminė atsakomybės prielaida - mąstymas. Jei žmogus mąsto, tai jis atsako už savo veiksmus. Mąstymo neįgalumas tapatinamas su neveiksnumu, negalėjimu nešti atsakomybės. Tačiau mąstymo siaurumas dažniausiai nėra problematizuojamas. Dažniausiai mąstančio žmogaus statusui įgyti pakanka logikos, kad ir pačios siauriausios.

Edward de Bono savo sistemoje į pirmą vietą iškelia suvokimo plotį (programos CoRT pirmoji dalis „Išplėtimas“), kuris suprantamas kaip gebėjimai mintimi peržengti juoda-balta dichotomiją, kiekvienoje situacijoje įskaityti daugiau veiksnių ir skirtingų žmonių požiūrių, momentinį poveikį sieti su tolimomis pasekmėmis, o konkretaus uždavinio sprendimą - su aukštais siekiais ir kiekvienoje situacijoje matyti daugiau alternatyvų.

Dvidešimt metų besidarbuodama su de Bono sistema galiu teigti, kad šį esminė CoRT programos dalis nėra pati populiariausia. Kvietimas praplėsti mąstymą daugumai skamba grėsmingai ar net įžeidžiančiai. O man ne kartą norėjosi šią programą pavadinti „Atsakomybės plėtra“. Juk tai labai susiję.

Įsivaizduokite du sprendimą priimančius asmenis:

• Vienas asmuo pažiūrėjo į neigiamą idėjos (arba tik teigiamą) pusę, įvertino vieną veiksnį, pagalvojo apie momentinį poveikį, savo tikslą ir priėmė sprendimą.
• Kitas asmuo pažiūrėjo ne tik į pliusus ir minusus, bet dar paieškojo už idėjos slypinčių naujų galimybių, įvertino bent keturis veiksnius, apžvelgė ne tik momentinį veiksmų poveikį, bet ir tolimąsias pasekmes, situacinius tikslus susiejo su vertybėmis grįstais siekiais bei juos nuleido iki konkrečių uždavinių, susidėstė prioritetus, apžvelgė bent tris alternatyvas, išklausė kitų žmonių požiūrį ir priėmė sprendimą.

Tad kuris iš jų priėmė atsakingą sprendimą? Akivaizdu. Didelė tikimybė, kad sprendimui pasirodžius neadekvačiu pirmasis asmuo pasiteisins: „Aš nieko blogo nenorėjau“ „Aš nepagalvojau, kad…“ „Aš neesu atsakingas už tai, kas atsitiko.“ Ar tai jums neskamba kaip neveiksnumo savidiagnostika? Kiek kartų tai aplinkui girdėjote?

Ne kartą po intensyvių CoRT 1 pratybų teko su dalyviais gurkšnoti kavutę ir su dalyviais reflektuoti apie savijautą. Supratau, kad sunkumas ateina ne tik iš reikalavimo išjudinti aptingusias smegenis (kai kam tai net yra smagu), bet ir iš išsiplėtusios atsakomybės svorio. Kitaip išgyveni atsakomybę kai pamąstai ir sprendimo priėmimo situaciją suvoki plačiau.

Pripažinkime, juk kartais daug geriau nemąstyti, tada ir atsakomybė neslegia. Bet net ir tokiomis silpnumo akimirkomis neskubame pas medikus prašyti pažymos „dėl pripažinimo neveiksniu“. Tad vilties dar yra.

Doras darbas, socialinė atsakomybė ir protas

Daugiau kaip prieš metus aš rašiau apie Howardo Gardnerio išskirtus penkis protus ateičiai (angl. Five Minds for the Future). Šiandien mano aplinkoje vėl suintensyvėjo dialogas apie socialiai atsakingą verslą. Jau kitą savaitę vyks Lietuvos atsakingo verslo asociacijos (LAVA) ir Lietuva 2030 organizuojama konferencija, kurioje planuoju dalyvauti. Tad atėjo laikas prisiminti Gardner mintis ir detaliau pažvelgti į protą kaip į socialinės atsakomybės ir doro darbo prielaidą.

Dorame darbe (angl. good work) Gardneris įžvelgia tris susijusius aspektus: kokybę, atsakomybę ir patrauklumą. Čia juos trumpai praskleisiu ir pažvelgsiu į doro darbo prielaidas subjekto (asmens ir organizacijos) prote.

Doras darbas yra kokybiškas darbas. Doras darbuotojas ir dora organizacija visuomet siekia kokybės. Dar kai darbavausi VDU studijų kokybės centre man darbiniu instrumentu tapo keturių kokybės imperatyvų išskyrimas, padedantis atpažinti skirtingus atsakymus į klausimą „Kodėl man rūpi kokybė?“:

1. Man ir/ar mano organizacijai kokybė rūpi dėl įsipareigojimo prieš klientus. Aš/mes jų negalime nuvilti.
2. Mano / organizacijos profesinė pareiga reikalauja išlaikyti aukščiausią kokybę. Aš / mes negalime paminti aukštų profesinių standartų ir sutepti savo profesijos vardo.
3. Išlaikyti aukštą kokybę iš manęs reikalauja konkurencija rinkoje. Jei mano / mano organizacijos paslaugų ar produktų kokybė kris, tai ir aš su visa organizacija iškrisiu iš rinkos.
4. Mano / organizacijos pasiūlyta kokybė turi patenkinti užsakovą, kuris inicijavo šį darbą ir savo rankose laiko akcijas. Jam aš / mūsų organizacija yra atskaitinga ir privalo tenkinti užduotus standartus.

Kokybės motyvacija, manau, turėtų ateiti iš gerbiančio proto (gerbiu klientą, užsakovą, konkurentą ir save kaip profesionalą), o jos realizacijai, Gardner požiūriu, turėtų pakakti disciplinuoto proto.

Doras darbas turi atsižvelgti į platesnį kontekstą - socialinę aplinką, gamtą ir kultūrą - kuriame jis vyksta ir turi matyti ne tik čia ir dabar, bet ir numatyti galimas pasekmes ateityje. Doras darbas turi peržengti asmeninius / organizacijos interesus, atsisukti į visuotiną gėrį ir prisiimti atsakomybę už to gėrio kūrimą ar bent nesugriovimą. Tokiam doram darbuotojui / organizacijai jau reikalingas iš aukštai žvelgiantis, plačiai aprėpiantis ir toli matantis protas bei susirūpinusi širdis. Ta visuma ir surinkta į Gardner išskirtą etinį protą.
Herrmanno visuminio proto sistemoje tai būtų už plataus konteksto ir ateities perspektyvos matymą bei abstrakčių principų supratimą atsakingas D ketvirtis ir giliai vertybes išgyvenantis C ketvirtis. Edward de Bono sistemoje prie etinio proto plėtros stipriai prisideda pirmoji CoRT programos dalis „Suvokimo plėtra“ bei „Šešių vertės medalių“ sąranga.

Doras darbas turi būti patrauklus dirbančiam žmogui: sudaryti galimybes save atskleisti, panaudoti savo talentus, jaustis reikalingu, išgyventi savo darbo prasmę ir užtikrinti orų gyvenimą. Dora organizacija kuria savo darbuotojams doro darbo galimybes. Čia Herrmannas primena, kad kiekvienas darbuotojas yra unikaliai mąstantis, skirtingai išgyvenantis darbo prasmę ir tik savitai galintis prisidėti prie visos organizacijos doro darbo. Herrmanno metodologija padeda asmenims ieškoti savo doro darbo kelio, o organizacijoms apjungti pasklidusius protinius išteklius į galingą organizacijos proto visumą.

Doras darbas - štai taip aš dabar bandau atpažinti Lietuvoje diskutuojamą atsakingo verslo idėją. O toliau žiūrėsiu, kur nuves diskusijos.

PS. Man dar labai rūpi į atsakomybės jausmą pažvelgti iš emocinio intelekto perspektyvos. Bet tai jau kitą kartą.

Ar galima pakeisti mąstymo ir komunikacijos kultūrą?

Vieną sekmadienio vakarą sukėliau kojas ant sofutės ir įsijungiau televizorių. „Pailsėsiu taip, kaip dauguma mano tautiečių“ - ramiai pagalvojau ir pradėjau sukti lietuviškus kanalus. Stabtelėjau ties Lietuvos Ryto televizijos analitine pokalbių laida „Viskas. Aišku.“ („analitinė“ čia tikriausiai reiškia rimta, nepramoginė), kuri tą vakarą kėlė klausimą „Kaip atsirinksime žmones, kurie atvyks į Lietuvą?“.

„Aktuali tema, diskusinis formatas, skirtingą požiūrį atstovaujantys dalyviai, turėtų būti įdomu“ - pagalvojau ir pradėjau laukti „analitikos“. Būčiau dar ilgai laukus, bet po penkių minučių mano vyras neatlaikė, atsistojo ir manęs tiesiai paklausė: „Ar tu vis dar tiki, kad kada nors gali visa tai pakeisti?“. „Taip“ - greituoju atsakiau - „nes jei netikėčiau, tai manęs ir mūsų visų trijų čia jau nebūtų.“

Po laidos man prieš akis iškilo 1996 metai ir grupė moksleivių, kurie dalyvavo mąstymo lavinimo programoje ir po metų jau buvo įveikę ne mažą programos dalį: CoRT 1 „Suvokimo plėtra“, įpusėję CoRT 2 „Mąstymo organizavimas“ ir tik susipažinę su „Šešiomis mąstymo kepuraitėmis“. Tada aš jiems iškėliau panašaus sudėtingumo klausimą, koks buvo svarstomas mano minėto sekmadienio laidoje, ir apvalo stalo viduryje padėjau mėlyną kepuraitę. Po pusės minutės bruzdesio mėlynoji kepuraitė atsidūrė moderatoriaus rankose, o po penkiolikos minučių grupė jau siūlė išmąstytą sprendimą.

Tada ir gimė tas mano tikėjimas, kad galima pakeisti. Juk negalima tikėtis demokratinės visuomenės jei savyje ir aplinkiniuose neplėtojame bazinės kompetencijos „valdyti viešą diskusiją ir konstruktyviai joje dalyvauti“.

Dabar tą patį klausimą - „Ar tu vis dar tiki, kad kada nors gali tai pakeisti?“ - noriu peradresuoti visiems, kurie per dvidešimt metų nors kartą prisilietė prie kitokios mąstymo ir komunikacijos kultūros: bet jau išmoko PMI, įvaldė „Šešias mąstymo kepuraites“ ir paralelinio mąstymo principą ar pritaikė juos mąstymo ir komunikacijos situacijose. Žinau, kad tokių žmonių yra tikrai ne vienas tūkstantis.

Dabar įsivaizduokite tą pačią laidą kitaip.

Viduje pasodinkime laidos vedėjas su mėlynomis kepuraitėmis, kurios gebėtų tą kepuraitę išlaikyti ir neįkristi į diskusijos vidų, dar būtų perpratusios paralelinio mąstymo principą, o iš CoRT programos būtų įvaldžiusios bent pirmąją pamoką PMI.

Dalyviams nekelkime aukštų reikalavimų. Jiems pakaktų elementarios drausmės: kalbėti po vieną ir tik tada, kai moderatorius duoda žodį, atsakyti į tai, ko klausia, ir išlaikyti laiko reglamentą, o dar žinoti iš mokyklos bent PMI (tas pat kas senąjai kartai buvo abėcėlė ir daugybos lentelė).

Tada laida vyktų maždaug taip:

Po šilo pasisveikinimo ir trumpo emocinio įvado (1 min.) prasideda darbas, t.y. temos, klausimo ar problemos nagrinėjimas.

Mėlynoji kepuraitė primena, ko susirinkome, kokio rezultato laidos pabaigoje siekiame ir pasiūlo problemos nagrinėjimo procedūrą. Du vedantieji pasidalina mėlynosios kepuraitės pareigas: vienas dirba su žmonėmis, o kitas su tų žmonių mintimis (1 min.)

Žodis suteikiamas baltajai kepuraitei, kad suteiktų diskusijai būtiną informaciją. Baltą kepuraitę gali dėtis keletas dalyvių. Ji gali būti užsakyta dar prieš laidą. (apie 2 min.)

Baltos kepuraitės sesijos pabaigoje pateikiama oficiali pozicija „Kaip numatoma atsirinkti pabėgėlius“, jei laidos tikslas ją apsvarstyti. (3 min.)
O jei laidos tikslas yra ne svarstyti pasiūlymą, o ieškoti sprendimų, tada generuojamos idėjos, bet jos rimtai nesvarstomos. Tada scenarijus būtų kitoks.

Kai užfiksuotas aiškus svarstymo objektas (konkretus pasiūlymas), tada galima įjungti PMI procedūrą.

• Visi dalyviai išsako šio pasiūlymo pliusus. Kiekvienas dalyvis vienai minutei užsideda geltonąją kepuraitę. Jei neturi, ką pasakyti, tai susilaiko (iki 7 min.)
• Visi dalyviai išsako šio pasiūlymo minusus. Kiekvienas dalyvis vienai minutei užsideda juodąją kepuraitę. Jei neturi, ką pasakyti, tai susilaiko (iki 7 min.)
• Prašoma suvaldyti vertinimą ir pasidalinti tame pasiūlyme įžvelgtomis įdomiomis galimybėmis. Kiekvienas dalyvis vienai minutei užsideda žaliąją kepuraitę. Jei neturi, ką pasakyti, tai susilaiko (iki 7 min.)

Su žmonėmis dirbanti mėlynoji kepuraitė darbo eigoje išlaiko kepuraitės spalvos grynumą. Su turiniu dirbanti mėlynoji kepuraitė eigoje surenka ir apibendrina dalyvių mintis, o pasibaigus PMI sesijai pristato visiems dalyviams darbo rezultatą (3 min.)

Su žmonėmis dirbanti mėlynoji kepuraitė kviečia paskutinei raudonosios kepuraitės sesijai. Kiekvienam skiriama po 30 sek. išsakyti, ką jaučia laidoje atlikto darbo ir pasiekto rezultato atžvilgiu (3,5 min.) Paskutinės su raudona kepuraite pasisako vedančiosios ir visiems dėkoja (1 min.)

Užsklanda.

Ar įsivaizduojate tokią laidą per lietuvišką televiziją?

Gal net jūsų mokiniai jau gali tokią diskusijų sesiją pravesti ar bent joje konstruktyviai sudalyvauti?

Tad, ar tikite, kad galite visa tai pakeisti?

O aš ir vėl supratau, kad ne laikas ilsėtis prieš TV kojas ant sofutės susikėlus, kol tokio lygio mąstymas ir komunikacija iš ekrano į namus veržiasi. Reikia pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą.

Šuniukai, kauliukai ir jaukinimo strategijos

Praeitą savaitę trečiadienį į savarankišką gyvenimą išleidau trisdešimt keturis emocinguosius šuniukus. Šventinei puotai buvau paruošusi keturiasdešimt kauliukų (darbo su šuniukais užduočių). Nors tik šešis iš jų spėjome pabandyti, tačiau pajutau, kad būtent jie sukėlė susirinkusių kinologijos entuziastų susidomėjimą.

Mano atsakymas dėl kauliukų trečiadienį buvo trumpas ir daugelį netenkinantis: „Kauliukus konkrečiai vaikų ar suaugusiųjų grupei reikia suruošti patiems ugdytojams“. Negražu, parodyti ir neduoti. Au-au sako šuniukas Nr. 7, kurio vardas Gėda. Tad dabar ir noriu įnešti šiek tiek aiškumo.

Leidinio knygutėje yra pateikti principinės ugdymui skirtų užduočių rengimo gairės: „Ką veikti su šuniukais?“ (4-5 psl.) ir „Darbas su pirmuoju kortelių rinkiniu“ (12-14 psl.) Toliau prasideda specifika ir atsiveria galimybių begalybė.

Kieno emocinis intelektas yra taikinyje? Mano paties/pačios ar kito žmogaus - vaiko ar suaugusiojo? Žinoma, visuomet patarsiu pradėti darbą nuo savęs, nepriklausomai nuo to, ar mama/tėtis, ar pedagogas, ar vadybininkas esate. Tad pirmieji kauliukai yra suaugusiojo darbui su savimi. Tokių kauliukų trečiadieniui buvo paruišta daugiausiai.

Kai jau pradedame galvoti apie kitus žmones, tai turime aiškiai apsibrėžti, kas jie tokie: į mamą įsikibęs kūdikis, po namus šleivojantis metinukas, savo valią demonstruojantis 2-3 metų vaikutis, fantazijų pasaulyje gyvenantis penkiametis, su pareigomis susidūręs priešmokyklinukas, pradinukas, su savimi ir suaugusiais kariaujantis paauglys, savęs ieškantis jaunuolis, save pamiršęs suaugęs žmogus ar gyvenimą reflektuojantis senjoras. Kiekvienas gali pradėti naudoti pirmą rinkinį, tik ne visiems jo pakaks. Pripažinkime, kad kauliukai kiekvienai grupei smarkiai skirsis. Todėl aš noriu pradėti konkrečią kalbą apie kauliukus su aiškiai apibrėžta naudotojų grupe.

Toliau kauliukas turi būti pritaikytas ugdymo kontekstui: vieno ar kelių vaikų ugdymas šeimoje, vaikų grupės ugdymas darželyje arba mokykloje, paramos specialisto darbas su individuali vaiku, trenerio darbas su suaugusiųjų auditorija, vadybininko darbas su komanda profesinės veiklos kontekste, individuali psichologinio koučingo sesija su suaugusiu žmogumi… Mano minėta „Mažųjų mąstytojų akademijos“ patirtis buvo sukaupta ugdant mažuosius šeimoje, jau anksčiau aprašytas atvejis yra tikslingas darbas su suaugusiųjų auditorija, o trečiadienio renginio kauliukai buvo paruošti fragmentiniam darbui su įvairių suaugusių auditorija, kurios dydis ir sudėtis iš anksto nežinoma.

Tačiau vienas iš svarbiausių kauliuko formą ir kietumą nulemiančių veiksnių yra tikslas, kuriuo šuniukas yra įdarbinamas. Aš trečiadienį norėjau tik parodyti visumą, leisti prisiliesti praktiškai (tam skiriant apie 15 min.) ir taip pristatyti priemonę. Jokių ugdomųjų tikslų aš kelti negalėjau. Ugdomuosius tikslus aš keliu po nuoseklaus ir sistemingo ugdytinio (savo vaiko) emocinio gyvenimo pažinimo. O tai man padeda padaryti šuniukai. Aš savęs nuolat klausiu: „Kokie šuniukai jį lanko?“ „Kurie jį išmuša iš vėžių, o kuriuos jis pats bando sugriebti už pavadėlio?“ Tada aš aiškiai matau, kuriam šuniukui laikas išbėgti į priekį, kiek ir kokių kauliukų turiu paruošti trims ar keturiems žingsniams pirmyn. Institucijose dirbantys pedagogai emocinio intelekto ugdymo tikslus turėtų įžvelgti ugdymo programose (jie ten yra), bet ir tai jų neatleidžia nuo savo ugdytinių emocinio gyvenimo pažinimo ir realaus tikslo išsikėlimo.

Trečiadienį renginio pabaigoje aš pravėriau „spintelės“, kurioje susidedu kauliukus duris. Ten pasimatė šešios lentynos, kurias sukaliau pagal septynias Palmer emocinio intelekto dimensijas. Darbiniams tikslams aš įsivedžiau šešias emocinės kompetencijos sritis:

1. Emocinė savimonė
2. Emocijų raiška
3. Kitų žmonių emocijų supratimas
4. Emocinis samprotavimas
5. Emocinė savivada ir savikontrolė (sujungtos dvi Palmer dimensijos)
6. Emocinė vadyba

Emocinį intelektą ugdančiam pedagogui pirmiausia pačiam reikia išplėtoti visas šešias kompetencijas, o paskui nuosekliai nuo emocinės savimonės iki savivados vesti savo mokinius. Ta mintis jau nuskambėjo renginio pabaigos diskusijoje, kurios rimtumas jau buvo praskiestas šampanu. Bet tai reikalauja gilesnės ir rimtesnės diskusijos, nei ta, kuri buvo inicijuojama šunyno atidarymo proga.

Tad iki naujų susitikimų su kinologijos mėgėjais ir profesionalais prie diskusijų stalo seminaruose.

Au-au

Kalba ir minties komunikacija

Praėjusi darbinė savaitė buvo intensyvi ir įdomi. Ji man baigėsi šeštadienį, kai turėjau galimybę dalyvauti Toastmasters International K3 teritorijos humoristinių kalbų ir ekspromtų varžybose, kur susirungė Lietuvos ir Latvijos klubų kalbėtojai. Kalba kaip viena iš komunikacijos priemonių mane domina ir jau metai vis taikausi aplankyti Toastmasters Kaunas klubą ir susipažinti su jų darbais.

Oficialus mano dalyvavimo tikslas buvo pranešimas renginio atidaryme, o vidinė motyvacija kilo iš siekio užmegzti minties kontaktą su organizacija, kuri jau senai profesionaliai dirba ugdydama kalbėtojus. Man buvo labai įdomu stebėti varžybų dalyvių kalbas, atpažinti tai, ką savimi neša ši organizacija, ir ieškoti išsiskyrimų ir persidengimų su mano darbais komunikacijos fronte. Čia noriu pasidalinti sau svarbiais atradimais.

Aš supratau, kad Toastmaster International propaguoja viešojo kalbėjimo meną. Taip, meną, kaip muzika, poezija, teatras ar raiškusis skaitymas. Ugdymo šiuo menu naudą gali patirti ir tie, kurie turi kalbos dovaną, ir tie, kuriems yra duota kitų dovanų, bet drąsos prieš auditoriją ar liežuvio lankstumo pagailėta.  Išklausius vienuolika konkursinių pranešimų man į akis krito šie svarbūs įgūdžiai:

• Pranešimo kaip meno kūrinio techninis konstravimas su apibrėžta struktūra, ritmu ir nuotaikos vystymu;
• Emocinė savivada prieš auditoriją nuosekliai pereinanti į auditorijos emocijos valdymą;
• Galvojimas garsiai, kai ištartas žodis pakviečia mintį ir kitą žodį, o tas žodis iškviečia asociatyvią grandinę; tai yra lyg ėjimas paskui riedančią mintį;
• Lankstus ir greitas posūkis sutikus netikėtą kliūtį, atsitiktinės kliūties apėjimas arba apžaidimas.
• Kalbinės raiškos sklandumas, žodis, sakinys, istorija...
• Muzikinis-ritminis įsitraukimas į kalbą; tai kaip šokis ir daina kartu sudėjus.

Tai buvo gražu, net ir man, kurios ausys yra vienas iš paskutinių informaciją priimančių kanalų. Nors mano smegenims teko kovoti su žodžių gausa, bet ir aš momentais išgirsdavau kalbos muziką arba pajausdavau emocinį kontaktą su šnekančiu žmogumi. Gal man būtų buvę lengviau, jei būčiau atėjusi nusiteikusi kaip į koncertą.

Dabar noriu pažvelgti į Toastmasters International kaip į kolegas ir paieškoti mūsų išsiskyrimo bei persidengimo taškų:

Renginyje aš dalyvavau kaip Herrmann metodologijos atstovė, kuriai rūpi minties komunikacija tarp skirtingai mąstančių asmenų. Savo pranešimu aš bandžiau sukurti skirtingus komunikacijos kanalus, nutaikytus į skirtingus smegenų segmentus bei aprėpti proto visumą. Kaip Herrmannistė komunikacijos lauke aš darbuojuosi su moduliu „HBDI® komunikacija“. Tad, kai į Toastmasters žiūriu iš šios perspektyvos, tai matau kelias persidengimo sritis:

• Herrmann metodologija gali būti panaudota į proto visumą nutaikytos kalbos konstravimui. Iš profesinio intereso aš greitai iš rankos paišiau kalbėtojų konstruojamo komunikacijos kanalų HBDI profilius ir pastebėjau ištempimą link C ir šiek tiek į B. A ir D ketvirčiai prasimušdavo tik kaip kalbėtojų natūra.
• Toastmaster naudojama metodologija galėtų praturtinti HBDI® komunikaciją mano aukščiau minėtų įgūdžių plėtote. Proto visumos ieškantiems Herrmannistams aktualu praturtinti savo metodinį arsenalą.

Minties komunikacijos tobulinimo srityje aš darbuojuosi dar ir su Edward de Bono metodologija. Čia aš įgyvendinu dvi programas:

• Minties komunikacija pagal Dr. Edward de Bono CoRT 3 „Sąveika“ (10 pamokų po 4 ak.val.), kuri padeda iš šalies pažvelgti į komunikacijos situaciją, pamatyti ne tik save, bet ir komunikacijos partnerį bei komunikacijos situaciją, bei suvaldyti ne tik save, bet ir komunikacijos situaciją. 
• Minties veiklos organizavimas pagal Edward de Bono „šešias mąstymo kepures“ (16 - 18 ak.val.), kuri padeda organizuoti individualią ir grupinę minties veiklą. Kalbos rengimas galėtų būti viena iš dBT metodų taikymo sričių. Kita svarbi taikymo sritis būtų minties komunikacijos suvaldymas dirbant grupėje. 

Kaip de Bonistė bet kokią kalbą aš matau kaip minties komunikacijos aktą: požiūrių suderinimą, sprendimo paiešką, bendrą kūrybą…, t.y. bendrą mąstymą dėl veiklos. „Pakalbėjome, o kas iš to“ - manyje šaukia de Bonistė. Taip kaip „mąstymas dėl mąstymo“, taip ir „kalba dėl kalbos“ manęs neveža. Kalba man įgija prasmę tik vienovėje su mąstymu ir veikla.

„Apie ką tas žmogus mąsto?“, „Kaip tas žmogus mąsto?“, „Ką jis ruošiasi daryti?“, „Kodėl jis kalba man/mums?“, „Kokias bendros veiklos intencijas jis demonstruoja?“ - kalbos prasmės paieškos klausimai sukosi mano galvoje šeštadienį.

„Atsipalaiduok ir pajausk malonumą, čia žmonės pakalbėti susirinko!“ - įpusėjus renginiui pasigirdo tylus vidinis balas. O kai pagaliau šį balsą išgirdau, jau buvo laikas eiti namo :-)