Darbo vietos keliami reikalavimai mąstymui

Vienas iš protinių vadybos išteklių principų yra darbuotojo mąstymo profilio ir darbo vietos keliamų reikalavimų mąstymui atitiktis. Tad šalia individualaus, poros ar komandos HBDI profilio viena iš reikalingiausių paslaugų yra darbo vietos HBDI profilis. Čia noriu pasidalinti praktiniais pastebėjimais, kurie  paskutiniais metais man pasirodė aktualūs valdant protinius išteklius organizacijose.

Subjektyvumo įveikimas profiliuojant užduotį. 

Sėkmingą darbo vietos HBDI profilio sudarymą didele dalimi nulemia gebėjimas greitai ir tiksliai (beveik iš rankos) nusibraižyti labai konkrečios užduoties HBDI profilį (angl. task mapping). Čia iš karto pastebėjau ryškią subjektyvumo tendenciją: žmogus suvokdamas užduotį visuomet ją iškreipia ir priartina prie savo asmeninio profilio formos. Tai natūralu, kadangi žmogui būdinga matyti tik tai, kas atitinka jo/jos mąstymą.

Šio iškraipymo galima išvengti dviem būdais:

• Pirmasis būdas yra grįžti prie savo individualaus HBDI profilio ir pasitikrinti „akląsias zonas“ (angl. blind spots), ant lapelio surašyti ir prieš akis pasidėti jų mąstymo modos turinį. Tada eigoje reflektuoti savo suvokimo unikalumą ir eigoje koreguoti braižomą užduoties profilį. Taip, tai sunku, tam reikia aukštesnio HBDI metodologijos įvaldymo laipsnio, t.y. nuoseklių pratybų. Tačiau natūralu, kad rezultato norisi greitai, čia ir dabar.
• Antrasis būdas yra užduoties profiliavimą pavesti heterogeninei mąstytojų grupei. Tik svarbu grupės narių paprašyti pateikti savo suvokimus, juos pagrįsti ir išklausyti kitų žmonių matymus, t.y. siekti konsensuso, o ne balsuoti.  Nors pats darbas užtruks ilgiau, bet jį jau galima atlikti po HBDI pagrindų supratimo. Čia yra tikimybė, kad skirtingo profilio dalyviai subalansuos savo subjektyvius suvokimus.

Kas užduoda darbo vietos profilį?

Jau pirmuose darbo vietos profiliavimo bandymuose sulaukiau labai logiško klausimo: „O kaip man čia žymėti: taip kaip darau,  ar taip, kaip turėčiau daryti?“ Bandant atsakyti į šį klausimą išryškėjo šiek tiek sudėtingesnė realybė. Pasimatė darbo vietos profilį formuojantys šeši veiksniai:

1. Pirmiausia tai pats darbuotojas, jis savo darbe linkęs matyti tai, kas atitinka jo/jos mąstymo profilį. Čia vėl tas pats aukščiau aptartas užduoties profiliavimo subjektyvumas.
2. Toliau noriu išskirti profesinę logiką. Darbą pradedantis specialistas iš profesinio rengimo sistemos į darbo vietą atsineša supratimą, ką tos profesijos žmonės daro.
3. Taip pat žinome darbo vietos aprašus, kurie dokumentuoja ką konkretus darbuotojas konkrečioje darbo vietoje turi daryti. Tai, iš kur jie atsirado (ankstesni darbuotojai apsirašė, surašė tiesioginis viršininkas ar atsirado atliekant organizacinį projektavimą) šiuo metu man nesvarbu. Svarbu yra tai, kad iš dokumento galima nesunkiai sudaryti mąstymo reikalavimų darbo vietai profilį.
4. Tiesioginis viršininkas yra dar vienas subjektyvusis veiksnys, pasižymintis savo unikaliu mąstymo profiliu. Viršininkas deleguoja, reikalauja, tikisi… Ne vienas esame patyrę darbo profilio pasikeitimą pasikeitus tiesioginiam viršininkui.
5. Darbuotojai, kurie tiesiogiai dirba su žmonėmis - pavaldiniais, kolegomis, klientais - jaučia nuolatinį jų spaudimą. Reaguodami į jų spaudimą ir atliepdami subjektyvius kitų žmonių lūkesčius darbuotojai mažiau ar daugiau iškreipia savo darbo profilį.
6. Yra dar vienas sunkiai pagaunamas veiksnys „situacija reikalauja“. Būna darbuotojų organizacijose, kurie dažnai „užkiša atsirandančią skylę“. Dažniausiai neaišku, kokia skylė atsiras, tad darbuotojas turi būti pasirengęs įgyti skirtingą profilį.

Tokioje situacijoje paišant darbo vietos profilį užduotis turi būti sukonkretinta: „Darbo vietos iš darbuotojo perspektyvos profilis“, „Darbo vietos pagal aprašą profilis“, „Kolegų/os reikalavimų darbuotojui profilis“, „Kasdieninės darbo dienos profilis“… Kartais labai vertinga nusipaišyti tuos profilius, kurie labiausiai skiriasi ir kuria įtampą tarp to, ką darbuotojas suvokia kaip savo darbą, ko iš jo reikalauja kiti žmonės arba organizacinė logika.

Su įdomumu laukiu naujų diskusijų apie darbuotojo ir jo darbo vietos HBDI profilių atitiktį.

Harmonizuojanti proto visumos atstatymo patirtis „pievelėse“

Prieš savaitę aš dalyvavau suaugusiųjų švietėjų renginyje Rumšiškėse. Pirmoji diena buvo kupina senų ir naujų susitikimų, informacijos, skirtingų požiūrių, diskusijų… Laikas ištekėjo greitai, dienos pabaigoje pradėjau jausti ne tik nuovargį, bet ir kažkokį vidinį susiplėšymą.

Tada Rasa mus visus pakvietė atlikti kūrybinę užduotį „Mano kelrodė žvaigždė“. Pradžioje atrodė, kad jėgų kūrybinei užduočiai neliko, bet po valandos proceso rezultatas mane nustebino – pajutau vidinę ramybę ir susitvarkymą.

Šiandien iš savaitės perspektyvos galiu pažvelgti į tai, kas gi ten atsitiko pirmos dienos pabaigoje. Interpretuoti pastebėjimus ir suprasti man padėjo Ned Herrmann visuminio proto® metodologija. Noriu šiuo supratimu pasidalinti su visais, norinčiais suprasti ir tikslingai savo veikloje įvesti metodinius elementus. Kaip ir įprasta visuminio proto modelio ketvirčius koduosiu raidėmis - A, B, C ir D.

Dabar aiškiai suprantu, kad vidinę ramybę man atnešė proto visumos atstatymas, dienos pabaigoje persijungiant iš kairės (A ir B) į dešiniojo pusrutulio (C ir D) mąstymo modas: metaforinį, integruojantį, erdvinį, vaizdiniais, vertybėmis ir jausmais grįstą bei tarpasmeninį mąstymą.

„Kelrodės žvaigždės“ metaforos (D) panaudojimas padėjo integruoti (D) platų prasmių (D) lauką į aiškų vaizdinį (D) ir tą vaizdinį realizuoti erdvėje (D) kaip žibintą. Tai man priminė herrmann'istų bandymus problemų sprendimo ir kūrybiniuose procesuose „įjungti“ metaforinį mąstymą.

Užduotis taip pat paskatino ir giluminę vertybių refleksiją (C), pažadino jausmus (C) ir padėjo naujai išgyventi (C) reikšmingų momentų prisiminimus, santykius su svarbiais žmonėmis bei praktine veikla.

Ši refleksija padėjo iškelti ir vystyti „žvaigždės - žibinto“ idėją (D). Čia noriu pastebėti, kad man kilusi idėja ne tik išsiliejo žibinto dekoro sprendimu, bet ir atliko dienos patirčių filtravimo, įprasminimo ir sintezės vaidmenį (D): beprasmė informacija išsitrynė ir užsimezgė prasminiai ryšiai tarp vertybinį filtrą atlaikiusių patirčių elementų. Iš čia, manau, atėjo tas palengvėjimas ir ramybė.

Žibintų uždegimas buvo lydimas malonių jausmų (C) - pasigėrėjimo ir kūrybinės sėkmės išgyvenimo. Deganti žvakė įnešė savo simbolinį krūvį į dienos išbaigimą (C).

Pabaigoje mes buvome paskatinti atsiverti ir pasidalinti (C): parodyti visiems savo kūrinius ir pasidalinti kilusiomis mintimis, vaizdiniais ir jausmais. Tai buvo kokybiškai kitokia komunikacija, nei iki tol vykę informacijos ir požiūrių mainai.

Šiandien iš savaitės perspektyvos taip ryškiai matosi pirmosios „pievelių“ dienos visuma, kurią man pavyko išgyventi. Tikiuosi, kad savo proto visumas susikūrė ir kiti renginio dalyviai.

Dėkui Rasai ir visiems dalyviams už galimybę tai patirti.
Iki kitų „pievelių“!

Emocingieji šuniukai renginio refleksijai

Šį savaitgalį man teko dalyvauti tradiciniame metiniame Suaugusiųjų švietimo asociacijos renginyje „pievelių šnabždesiai“. Tai buvo gera galimybė pristatyti ir praktiškai panaudoti dar dažais kvepiančią priemonę „Pažink, prisijaukink, pamokyk“. Dabar noriu šiek tiek pareflektuoti ir pasidalinti su savo Blog skaitytojais.

Kad neišplaukčiau į debesis, tad bandysiu išlaikyti įprastos praktinio atvejo aprašo struktūros: kontekstas, tikslinė grupė, paskirtis, priemonės, procesas su laiko rėmais, rezultatas ir pamąstymai.

Priemonės taikymo kontekstas. Tradicinis dviejų dienų renginys, kuris yra stipriai orientuotas į mokymąsi dalinantis ir bendruomenės būrimą.

Tikslinė grupė. Suaugę žmonės, atstovaujantys švietimo sektorių, orientuoti į suaugusiųjų mokymosi metodikas. Dauguma žmonių šioje grupėje buvo pažįstami, nors buvo ir tokių, kurie įsijungė tik šiame renginyje. Grupė pirmą kartą pamatė ir naudojo šią priemonę. Keli iš anksčiau žinojo „šešias mąstymo kepuraites“ ir jau žinojo, ką reiškia užsidėti „raudonąją kepuraitę“. Būdami suaugusių švietimo žmonės jie turėjo reflektavimo grupėje patirties.

Priemonės panaudojimo paskirtys:

• Darbinė - padėti grupei atlikti emocinę-jausminę renginio refleksiją. Dirbantieji su Edward de Bono „šešiomis mąstymo kepuraitėmis“ tai atpažintų, kaip „raudonos kepuraitės“ sesiją po darbo.
• Demonstracinė - pademonstruoti metodais suinteresuotai grupei, kaip „emocingieji šuniukai“ gali pasitarnauti suaugusių žmonių refleksijoje.

Darbo priemonės: auditorijoje pakabinti visi priemonės „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ pirmojo rinkinio plakatai (A3), suskirstyti į aštuonias prasmines grupes. Kiekvienas dalyvis gavo tam tikslui specialiai parengtą refleksijos lapą.

Darbo procesas:
I. Įvadas, skirtas pavargusios auditorijos dėmesio po pertraukėlės suvaldymui, darbui palankios nuotaikos sukūrimui ir „šuniuko“ susiejimui su emocijomis ir jausmais. Peržiūrėjome filmuką (4 min.)
II. Priemonės pristatymas: Kas? Kam skirta? Dėl ko? (apie 10 min.)
Šios pirmos dalys buvo aktualios tik pirmą kartą naujoje auditorijoje naudojant priemonę.
III. Trumpas metodinis įvadas: Ką? Kaip? ir Dėl ko? darysime. Refleksijos lapų išsidalinimas (3 min.)
IV. Susitarimas dėl refleksijos objekto. Aš pristačiau galimus refleksijos objektus, rekomendavau apsibrėžti vieną bendrą, o norintiems dar pasirinkti aktualų antrą. Sutarėme kartu reflektuoti „renginio procesą“. Sutartas objektas užrašomas ant lentos ir dalyviai jį perkelia į savo refleksijos lapus. (3 min.)
V. Intymus pokalbis su šuniukais. Dalyviai vaikščiojo po auditoriją, ieškojo šuniukų, kurie „nori“ su jais „pašnekėti“. Tada sustodavo ir išklausydavo „prabilusį“ šuniuką. Jo žinutę užsirašydavo į refleksijos lapą. Po pokalbio su šuniukais dalyviai buvo skatinami peržvelgti šuniukų „perduotas žinutes“ ir jas sau apibendrinti (15 min.)
VI. Pasidalinimas grupėje. Dalyviai buvo paskatinti pasidalinti su kitais grupės nariais bent viena bent vieno šuniuko žinute (15 min.)
VII. Metodologinė diskusija. Klausimai, atsakymai ir diskusijos apie priemonės panaudojimo skirtingose tikslinėse grupėse galimybes (15 min.)

Priemonės panaudojimo rezultatai:

• Lengviau ir žaismingiau peržengtas emocinės-jausminės refleksijos barjeras ir įtraukti visi renginio dalyviai (lyginant su analogiškomis sesijomis, kur žmonės buvo prašomi „užsidėti raudonąją kepuraitę)
• Pilnesnė ir turtingesnė refleksija. Įprastinės „raudonosios kepuraitės“ sesijos metu dauguma dalyvių vos pasako keletą žodžių. Čia dalyviai „pasišnekėjo“ su trimis, keturiais ar net penkiais šuniukais ir praturtino savo refleksiją.
• Grįžtamasis ryšys renginio organizatoriams, vedantiesiems, savo indėlį įnešusiems. Buvo atpažintas ir įvardytas bendras emocinis renginio klimatas, išskirti dominuojantys šuniukai, suteikta dalyvių reakcija į skirtingus renginio įvykius ir aspektus.
• Susidomėjimas priemonės taikymo metodika.

Mano metodologinė refleksija po taikymo patirties:
Dirbdama gana palankioje grupėje, palankiame kontekste ir keldama papildomus supažindinimo su priemone tikslus aš sau leidau peršokti PAŽINK ir PRISIJAUKINK žingsnius ir praktinėje-taikomojoje dalyje iš karto perėjau prie PAMOKYK. Dalyviai dar nepažindami šuniukų ir neturėdami galimybių (laiko ir medžiagos) iš arčiau į juos pažvelgti jau turėjo juo „įdarbinti“ konkrečios refleksijos užduoties atlikimui. Tai kėlė sunkumų atpažįstant, kuris šuniukas „šneka“, įsiklausant į perduodamas žinutes ir suprantant to šuniuko „kalbą“.
Kitaip tas metodas „prasisuktų“ mąstymo seminare, „šešių mąstymo kepuraičių“ trečioje dienoje, kai jau įprantama atskirti mąstymo objektą (apie ką mąstau) ir mąstymo kepuraitę (kaip mąstau). Šioje taikymo patirtyje, jutau, kaip šokinėjo ir plaukiojo mąstymo objektas. Kartais tapdavo neaišku, koks šuniukas apie kokį objektą „loja“. Kartais dalyviams pasigirsdavo šunų choras.
Nors 34 šuniukai buvo per daug greitai apžvalgai, bet vis tiek pritrūko šuniukų. Specifinei refleksijos užduočiai reikėjo ne daugiau kaip 24 šuniukų, atidžiai atrinktų iš trijų rinkinių (102). Švarų „refleksijos su šuniukais“ metodo išpildymą ribojo du veiksniai: iš anksto nesutartas refleksijos objektas ir galėjimas disponuoti tik pirmuoju rinkiniu. Labai platus refleksijos objektas (procesas, rezultatas, aš, grupė…) reikalavo skirtingų šuniukų grupių, kurios nebuvo pilnai aprūpintos.

Tikiuosi, kad šis priemonės taikymo atvejo pristatymas bus naudinga sekmadienio šuniškos refleksijos dalyviams, o ypač tiems, kurie po pabandymo norės patys ką nors su tuo daryti, o taip pat ir de Bonistams, kurie galvoja įsileisti šunis ir „raudonos kepuraitės“ sesiją.

Iki susitikimo priemonės pristatyme!

Dovana naujų mokslo metų proga

Nauji mokslo metai mokiniams ir švietimo žmonėms yra ne mažiau svarbi, o gal net ir svarbesnė šventė nei Naujieji Metai. Daugeliui tai naujo Kelio pradžia. Šiemet yra tiek daug žmonių, kuriuos noriu pasveikinti: pirmokų, jų tėvelių, auklėtojų, mokytojų, ugdymo įstaigų administratorių. Visi pasipuošę, pasitempę, su gėlėmis rankose. Norisi juos visus apkabinti, pasveikinti ir įteikti dovanų.

Šiemet jums noriu padovanoti priemonę emociniam intelektui ugdyti „Pažink, prisijaukink, pamokyk“. Šios priemonės idėja ir pirmosios versijos gimė prieš keturis metus „Mažųjų mąstytojų akademijos“ iniciatyvoje, paskui sekė metai studijavimo, praktinių bandymų ir tyrimų. Dabar atėjo laikas išleisti priemonę į gyvenimą. Tad gana kalbėti, metas išpakuoti ir pažiūrėti, kas yra viduje.

Atvėrę dėžutę mes pirmiausia išleisime trisdešimt keturis šuniukus, kurie mums atneš skirtingas emocijas, jausmus ir nuotaikas. Au-au-au-au… „Oi, ką man su jais daryti!“ - girdžiu jūsų balsus. Greitai juos sugaudykite ir uždarykite atgal į dėžutę, o tada atidžiai perskaitykite pavadinime užkoduotą instrukciją: „Pažink, prisijaukink, pamokyk“. Laikas išimti nedidelę knygutę, kuri padės žengti pirmuosius pažinimo ir prisijaukinimo žingsnius. Ten rasite trumpą idėjos pristatymą ir bendrus priemonės naudojimo principus.

Knygelėje taip pat rasite trumpą kiekvieno šuniuko pristatymą:

• Vardą ar net kelis galimus vardus.
• Trumpą apibūdinimą.
• Argumentus, dėl ko verta tą šuniuką priimti, pažinti ir apvaldyti.
• Išsireiškimus, kuriuos naudojame užkalbindami aplankiusį šuniuką.

Tad nuo dabar iš dėžutės išleisite po vieną šuniuką ir pradėsite su juo dirbti. O kai jau užsegsite jam pavadėlį, tai galėsite išleisti antrą ar net trečią.

Čia noriu pažymėti, kad kortelės yra skirtos labai plačiai šuniukų dresuotojų grupei: vaikams ir suaugusiems, o tekstai knygelėje yra nutaikyti į saviugda užsiimančius suaugusius žmones bei į ugdytojus: tėvus ir pedagogus.

Konkreti darbo su šuniukais metodika priklauso nuo amžiaus, brandos ir ugdymo konteksto. Rengdama šį pirmąjį rinkinį - trisdešimt keturias korteles - aš daugiausiai galvojau apie vaikus nuo gimimo iki dešimties metų. Ikimokyklinukams čia gali būti daugiau, nei pavyks suvaldyti, o pradinukams, manau, tai jau yra pasiekiamas uždavinys. Tėvams ir pedagogams aš parengiau dvi mokymų programas: „Emocinio intelekto ugdymą ikimokykliniame amžiuje“ ir „Emocinio intelekto ugdymas pradinėje mokykloje“.

Paaugliai ir jaunimas taip pat gali pradėti darbą su šiuo rinkiniu, bet jų emocinio gyvenimo praturtinimui pasirodys antrasis rinkinys. Tad jiems teks apvaldyti 68 keturkojus.
Suaugusieji taip pat turės ką  veikti su tais šuneliais, bet jiems gali greitai pritrūkti kortelių. Tad jiems teks dar palaukti kitų dviejų rinkinių ir dirbti su „102 dalmantinais“ :-)

Tad pradžioje praplėšėme pakuotę, o kai nurims šventinis rugsėjo pradžios bruzdesys, darbai sustos į rėmus, tada pakviesiu į atvirą leidinio pristatymą.

Iki susitikimo antroje rugsėjo pusėje!