Vertinimas dBT sistemoje

Vakar peržiūrėjau šio tinklaraščio etiketes ir pastebėjau, kad dar nieko neparašiau apie pasiekimų vertinimą mąstymo lavinime. Šiandien nusprendžiau šią spragą pildyti ir pradėti seriją žinučių šia linkme.

Kiekvienas mokytojas žino vertinimo svarbą:

• Vertinimas padeda mokiniui pamatyti savo pastangų rezultatus ir turi stiprą motyvuojančią galią.
• Vertinimas padeda mokytojui pasitikrinti, ar buvo pasiekti kelti tikslai, kaip visa klasė ar atskiri mokiniai juda link iškletų tikslų ir koreguoti savo mokymo veiksmus.
• Vertinimas bet kuriai mokymo programai suteikia aukštesnį statusą: jei vertiname, tai sau ir aplinkiniams demonstruojame susivokimą tiksluose ir atsakomybę siekiant tų tikslų.
• Vertinimas ypatingai svarbus įvedant naujoves: kaip jei ne objektyvaus vertinamojo tyrimo rezultatais galima parodyti naujovės poveikį ir pagrįsti sprendimus dėl tos naujovės likimo.
• Vertinimas svarbus ir visiems, susirūpinusiems mokymo kokybe - tėvams, mokyklos administracijai, mokyklos stegėjams. Tai būdas jiems pamatyti jiems svarbų rezultatą.

Tenka girdėti nuomonę, kad galime planuoti tik tokius mokymosi rezultatus, kuriuos galime pamatuoti. Tai yra logiškas teigimas: kam planuoti, jei negalėsi pamatyti ar pasiekei. Deja, po jo seka kitas teiginys: „Objektyviai galima pamatuoti tik dalykines žinias.” Čia norėčiau nesutikti. Galime pamatuoti ir aiškiai apibrėžtus mąstymo lavinimo pasiekimus. Tai parodė 2013 metų patirtis, kai 44 dBT metodiką taikantys Lietuvos mokytojai išbandė įvairias priemones pasiekimų fiksavimui.

Buvo išbandytos keturios grupės vertinimui skirtų priemonių:

• Pirmoji grupė – tai „mokymosi proceso pamokoje pokyčio ver- tinimo priemonės“. Tai bendro pobūdžio priemonės, padedan- čios mokytojui sekti subjektyvų mokinių pamokos suvokimą – įdomumą, lengvumą ir aiškumą, įsitraukimą, rezultatyvumą ir prasmingumą – eksperimentinės programos įgyvendinimo eigoje.
• Antroji priemonių grupė – tai universalios mąstymo pobūdžio pamokoje identifikavimo priemonės, padedančios mokytojui pažvelgti ir įsivardinti pamokose lavinamą mąstymą bei nustatyti, kaip tas mąstymas keičiasi įvedus naujas metodines prie- mones.
• Trečioji priemonių grupė – CoRT programos įrankių įvaldymo vertinimo priemonės – skirta tiems mokytojams, kurie siekia mokiniams perduoti de Bono mąstymo įrankius. Testai padeda įvertinti, ar mokiniai įvaldė mąstymo įrankius.
• Ketvirtoji priemonių grupė – CoRT programos įgyvendinimo poveikio mąstymui matavimo priemonės – skirta tiems moky- tojams, kurie, įgyvendindami nuoseklią mąstymo lavinimo pro- gramą, siekia mąstymo pokyčio.

Priklausomai nuo mokytojo keliamų mąstymo lavinimo ar dBT integracijos tikslų bei siekiamų rezultatų galima pasirinkti tam paskirčiai tinkamas vertinimo priemones. Priemonės ir jų taikymo patirtis pristatyta baigiamąjame projekto leidinyje „Mąstymo kompetencija Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje”.

Šiame tinklaraštyje atskirais pranešimais aš atkreipsiu dėmesį į konkrečias mąstymo lavinimo pasiekimų vertinimo problemas ir aptarsiu jų sprendimo galimybes.

Mano kelionė su Ned Herrmann idėjomis

Šiandien yra tas rytas, kai noriu sustoti ir apžvelgti savo kelią su Ned Herrmann idėjomis. Ši apžvalga man būtina tam, kad galėčiau geriau susivokti: iš kur atėjau, kur esu ir kur judėsiu toliau.

Savo kelionėje Ned herrmann idėjų keliu išskirsiu penkis etapus:

1. Pirmoji pažintis. Dar kokiais 1992 ar 1993 metais man į rankas papuolė sutrinta vieno puslapio kopija su Ned Herrmann modelio sąvadu. Pirmas įpūdis - tai yra tai, ko reikia. Su kolegų pagalba išsivertėme į lietuvių kalbą ir iš karto ėmėme taikyti.
2. Pirmasis taikymas. Pagal kitų mąstymo stilių diagnostinių priemonių pavyzdį sukonstravau LOKI testą, kurį su kolegomis išbandėme mokymo ir mokymosi kontekstuose. Modelį apauginome LOKI metodinėmis priemonėmis - LOKI stebėjimo forma, LOKI denoraščiu, LOKI pamokų refleksijos ir planavimo priemonėmis.
3. Pirmasis profesionalizavimo bandymas (apie 1999-2001) sutapo su mano doktorantūros studijomis, kuriose gilinausi į kūrybiškumo prielaidas mąstyme. Tada peržengiau vieno puslapio rėmus ir perskaičiau kolegės iš Amerikos atvežtą Ned Herrmann knygą "Kūrybingas Protas" (angl. The Creative Brain). Tada pirmą kartą labai aiškiai sau ir mažiau aiškiai kitiems artikuliavau Herrmann ir de Bono idėjų santykį kūrybiškumo sklaidoje. Tame etape atlikau pirmuosius LOKI testo verifikacinius tyrimus skirtingų Lietuvos regionų Lietuvos moksleivių (apie 16 metų) imtyje. Tais metais pirmą kartą bandžiau susisiekti su Ned Herrmann tarptautine bendruomene, bet nesėkmingai. Vėliau sužinojau, kad būtent 1999 metais mirė Ned Herrmann.
4. Atitolimas. Vėliau į savo ritmą įtraukęs akademinis gyvenimas nutolino mane nuo mano tikrojo kelio su Mąstymu. Tiek su Edward de Bono, tiek ir Herrman idėjomis dirbau fragmentiškai. Tame etape didesnis mano dėmesys teko de Bono metodologijai. Tačiau 2010 metais Almantas paklausė: „Ką, mama, tu darai?”. Iš karto supratau, kad ne tai, kad per mažai. Oi, kaip tokie klausimai greitai ant kelio pastato! Mąstymas stojo į centrą, akademinė veikla nusistūmė į antrą planą.
5. Įsijungimas į tarptautinę HBDI bendruomenę. Jau 2012 metais pavyko užmegzti kontaktą su Herrmann International - centru Jungtinėse Amerikos Valstojose, Europos padaliniu Vokietijoje ir Jungtinėjė Karalystėje. Paaiškėjo, kad Lietuvos Herrmann International žemėlapyje dar nėra. 2013 metų pavasarį galutinai apsisprendžiau ir pradėjau HBDI sertifikavimo ir licenzijavimo procedūras.

Dabar galiu raportuoti, kad 2013 m. gruodžio mėn. 16 d. tapau sertifikuota HBDI praktike, turiančia teisę dirbti su originaliu HBDI instrumentu bei teikti HBDI paslaugas individualiame, poros, komandos ir organizacijos lygmenyse. Savo veikloje esu asocijuota su Herrmann International UK padaliniu. Nuo vakar įsigaliojo ir HBDI palsaugų teikimo licenzija.

Kas toliau:

• Laiko, jėgų ir finansinės investicijos į tolimesnį paslaugų pritaikymą lietuviškai kalbančiai auditorijai.
• Mokymasis ir mainai virtualioje HBDI praktikų bendruomenėje.
• Pirmieji supažindinimo su HBDI potencija seminarai.
• Potencialių klientų žemėlapio sudarymas: verslo, kultūros ir švietimo sektoriai, pavieniai individai, moksleiviai, jaunimas ir suaugusieji, šeimos, darbinės poros, grupės, komandos, organizacijos.
• Paslaugų paketo išvystymas lietuviškų poreikių kryptimi.
• ir t.t. ir t.t. ir t.t.

Galiu pasidžiaugti, kad tikrai smagu artėjančius Naujuosius Metus sutikti pasirengus naujam veiklos etapui su Mąstymu.

Komfortas minties komunikacijoje

Aš turiu keltą kolegų, kurių mąstymo stilius yra labai artimas manajam ir visą grupę tų, kurių mąstymo pirmenybės reikšmingai skiriasi nuo manojo. Man likimas padovanojo ir tokių bendradarbių, kurių mąstymo profilį pavadinčiau visai priešingu maniškiui.

• Oi, kaip smagu „pavarinėti mintį” su mąstymo broliais ir sesrimis;
• Oi, kaip reikia darbuotis siekiant supratimo su skirtingo mąstymo kolegomis;
• Oi, kokių kančių kartais tenka išgyventi santykiuose su mąstymo opozicija.

Per paskutnes savaites aš daug galvojau apie minties komunikaciją ir supratau keletą dalykų, kuriais noriu pasidalinti su jumis.

Pirmasis yra apie minties komunikacijos kontekstų ir tikslų įvairovę bei jų nulemtą komunikacijos eigą.

1. Kartais mes siekiame komunikacijos vien tam, kad mus suprastų ir įvertintų. Mums reikalingas kitas žmogus, kuris kaip veidrodyje atspindėtų mūsų mintis ir mes patys geriau save suprastume.
2. Kartais mes komunikuojame, ns mes siekiame mintis išvystančio dialogo. Mums reikalingas kitas žmogus, kuris su savo mąstymu padėtų išjudinti ir stumtelėti į priekį asmenines mintis.
3. Kartais komunikacija būtina koordinacijai bendroje veikloje. Tam, kad galėtume kartu veikti, tenka suderinti veiklos siekių ir tikslų supratimą, informuoti kolegą apie savo veiksmus, deleguoti atsakomybę, instuktuoti, ar teikti grįžtamąjį ryšį.

Siekiant supratimo mums būtini bendraminčiai. Kuo silpniau jaučiamės minties fronte, ar kuo mažiau pasitikime savimi, tuo labiau ieškome tokių, kurie mąsto kaip aš: „Jei man pačiai su savimi sunku susitarti, tai kam man kažkas, kas įneštų dar didesnę sumaištį. Man reikia visiško komforto”.

Bet būna ir taip, kai man svarbu ką nors naujai suprasti, rasti problemos sprendimą arba suprojektuoti naują kelią pirmyn. Tada man reikia daug daugiau, nei visiško komforto:

• Man reikia skirtingą patirtį, žinias ir požiūrius atnešančių mano stiliaus mąstytojų, su kuriais lengvai galėčiau „užsukti mintį” - čia jau kitoks, bet vis dar komfortas.
• Pripažįstu, kad čia reikalingas ir kitokio mąstymo stiliaus indėlis, kuris padėtų atverti naują perspektyvą ir pamatyti tuos aspektus, kuriuos man su panašiais į save lengva pamesti.

O kai ateina laikas bendrai veikti, tai tenka pamiršti save, savo komforto zonas ir paklausti: „O ko gi reikia šiam mūsų darbui?” Tenka pripažinti, kad mano atsakymas į šį klausimą yra pasmerktas būti ribotu. Patenkinamą atsakymą gali patekti tik kuo įvairesnio mąstymo ir užduoties pobūdį išmanančių ir skirtingas patirtis turinčių kolegų grupė. O man belieka šiek tiek įsitempti, išeiti iš savo komforto zonos ir išgirsti, ką kiti bando pasakyti. Tai, ką noriu pati pasakyti, tenka versti į kelias skirtingų žmonių kalbas.

Kai pasimato bendro darbo visuma man jau nesunku rasti tą vietą, kur aš geriausiai galiu prisidėti. Bet visuomet tokioje veikloje teks ne tik patogiai dirbti savo darbą, bet, taip pat, reguliariai ir efektyviai keistis informacija bei instrukcijomis su skirtingo mąstymo žmonėmis, kurie taip pat daro savo darbą. Taigi, ilgai komforto zonoje neužsisėdėsiu.

Aš jau sau atsakiau dėl to minties komunikacijos komforto. O jūs patys raskite sau tinkamą atsakymą.

Rožinių šlepečių skleidžiama šiluma

Už lango žiema, norisi prisėsti arčiau židinio, sužildyti sužvarbusias rankas ir kojas.

Artėja šv. Kalėdos, kai norisi stabtelėti ir atsisukti į veidu į artimą savo - įsiklausyti, pajausti ir ką nors padaryti dėl jo gerovės.

Tai taip natūralu per didžiąsias metų šventes, tai taip įprasta artimųjų rate, tačiau Edward de Bono „šešių veiklos batų” sąrangoje įvesdamas rožines šlepetes reikalauja daugiau:

• Mūsų rūpestis turėtų peržengti atrimųjų žmonių ratą;
• Mūsų rūpestis kitais žmonėmis neturėtų būti sezoninis ar proginis, o lydeti kiekviename gyvenimo ir veiklos žingsnyje.

Rūpestis kitu žmogumi apima įsijautimo į kitą ir užuojautos jausmus ir jų sukeltus konkrečius veiksmus. Kai kurie žmonės yra jautrūs kitų žmonių rūpesčiams ir nelaimėms, jie giliai jaučia ir išgyvena. Tačiau, Edward de Bono teigia, kad to negana, kad būtinas veiksmas. Rūpestis kitais yra ne kas kita, o veikimo moda, kurią jis paženklina šiltomis, jaukiomis rožinėmis šepetėmis.

Išskirami keturi rožinių šlepečių dėvėjimo lygmenys:

1. Pirmiausia turi būti intencija - noras pasirūpinti ar padėti konkrečiam žmogui ar jų grupei. Čia svarbu susivokti: „ar aš tikrai noriu padėti kitam žmogui?” “Gal aš noriu padėti sau pasijausti geriau, sukurti įvaizdį ar kt.?”
2. Tikrąją rūpesčio intenciją dažniausiai seka jausmas - empatija, atjauta, gailestis. Tada pajuntame kito žmogaus skausmus kaip savo.
3. Pirmas žingsnis dažniausiai būna rūpesčio gestas, kuris parodo mūsų susirūpinimą. Mes galime prieiti, apkabinti, išklausyti, suprasti ir užjausti.
4. Antras žingsnis jau turėtų būti konkreti pagalba, padedanti spręsti žmogaus problemą. Tam reikalingas ne tik atjautimas, bet ir kito žmogaus problemos bei jo vidinio poreikio supratimas.

Besirūpindami kitais žmonėmis nebūtinai kiekvieną kartą nuosekliai pereiname visus keturis lygmenis: kartais nuo intencijos iš karto šokame prie veiksmų, kartais ilgėliau stabtelėjame ties susirūpinimo jausmais, o kartais apsiribojame tik greitu gestu.

Asmeniniame gyvenime ir profesinėje veikloje kiekvieną dieną dėvėdami „rožines šelepetes” mes mokomės pastebėti kitus žmones, juos išgirsti, suprasti, pajausti, užjausti ir realiai pagelbėti.

Sakote, kad rožinės šlepetės yra išskirtinai mažų mergaičių ar moterų apavas. Nesamonė! Kokios šiltos ir jaukios gali būti tėvo, vyro ar kolegos pagalbai ištiestos rankos. Tada ir kojos negali būti šaltos.

Paprašykime Kalėdų Senelio po eglute mums palikti šiltas mielas rožines šlepetaites, kad kitais metais aplinkui esantiems žmonėms būtų šilta.

Individuali mąstymo lavinimo programa

Mano kartos žmonės yra įpratę prie unifikuotų mokyklinių programų - atėjai į mokyklą ir mokaisi tai, ko ten mokoma, lygiai taip, kaip atėjus į valgyklą valgai tai, kas paduota ant stalo. Geriau neužduoti jokių klausimų, ir nereikšti jokių pageidavimų, nes įneši sumaištį.

Šiuo metu mokyklose jau yra įvesta šiek tiek laisvės laipsnių - galima rinktis pagrindinių dalykų mokymo lygmenis, mokomuosius dalykus ir net egzaminus, kuriuos laikyti. Į klases integruojami spec. poreikių mokiniai, kurie mokosi pagal individualias programas. Tai jau žingsnis link mokymosi programų individualizavimo.

Man labiau rūpi ne dalykų mokymasis, o mąstymo lavinimas. O čia aš visiems vaikams, jaunuoliams ir suaugusiems norėčiau suteikti spec. poreikių mokinių statusą. Neįsižeiskite, tai yra komplimentas. Jūs esate unikalus ir nepakartojamas, todėl ir jūsų mąstymo lavinimo poreikiai yra unikalūs. Jums reikia specialios programos.

Čia noriu aptarti individualų požiūrį į kiekvieną trijuose mąstymo lavinimo programos dalyse: I. Savo mąstymo pažinimas; II. Ko noriu iš savo mąstymo supratimas; ir III. Naujų mąstymo nuostatų ir įgūdžių įgijimas.

I. Savo mąstymo pažinimas

• Vieni iš mūsų geriausiai pažįsta save ir savo mąstymą, kai patys išbando skirtingus mąstymo būdus ir patiria skirtingą pasitenkinimą iš paties mąstymo proceso ar pasiektų rezultatų.
• Kitiems pats geriausias kelias į savęs pažinimą, tai bendravimas su skirtingais žmonėmis ir savo mąstymo „atspindžių jų akyse" interpretavimas.
• O dar kitiems savęs pažinimas ateina tik vienatvėje, kada nutyla kitų žmonių keliamas triukšmas ir galima įsiklausyti į save.
• Kai kuriuos žmones link savęs pažinimo pastumia praktiškai patikrintų mąstymo pažinimo metodikų ir priemonių panaudojimas. Viena tokių priemonių yra HBDI instrumentas.
• Yra ir tokių, kurie nepradeda reflektuoti savo mąstymo tol, kol nesupranta skirtingus mąstymo būdus grindžiančių teorijų.
• Vieni iš mūsų natūraliai ir instinktyviai ieškome savo mąstymo, kitiems iš šalies atrodo, kad mes blaškomės, nes jiems priimtinas nuoseklus ėjmo link savęs kelias.
• Vieni iš mūsų jaučiame savo mąstymo skirtingumą, bet negalime jo įvardinti, kiti žinome pasiekimų faktais pagrįstas išskirtines savo mąstymo charakteristikas ir tuo remiamės įsivertindami.
• Į „vaidmeninius žaidimus” įsitraukusiems suaugusiems kyla dar vienas iššūkis - nusiimti viasas kaukes ir priartėti prie savo autentiškumo.

Įvertinus šią ir dar platesnę žmonių įvairovę, reikia savo vaikams parengti, o jaunuoliams ir suaugusiems žmonėms padėti pasirengti individualią savo mąstymo pažinimo programą.

II. Ko noriu iš savo mąstymo supratimas

Vienas iš sunkiausių darbų yra suprasti, o ko aš noriu iš savo mąstymo:

• Gal aš noriu pabėgti nuo savo dabartinio mąstymo, nes bet kuris kitas mąstymas, rodos, yra geresnis, sėkmingesnis ar atneša daugiau laimės?
• Gal aš noriu priderinti savo mąstymą prie dabartinių mokyklos, darbo ar socialinės aplinkos mano mąstymui keliamų reikalavimų?
• Gal aš noriu išvystyti tas mąstymo savybes, kurios man reikalingos ėjimui į trokštamą ateitį?
• Gal aš tiesiog noriu išvystyti ir pilnai, iki tobulumo, atskleisti stipriąsias savo mąstymo puses?
• Gal aš savęs tobulinimą suprantu kaip silpnųjų mąstymo pusių sustiprinimą, kad galėčiau būti universalesnė ir saugiau jausčiausi skirtingose situacijose?
• Gal aš turiu susikūrusi „vienintelio protingo” mąstymo įvaizdį ir noriu prie jo priartėti?

Susivokimas tarp mano išvardintų ir dar naujų GAL vieniems žmonėms yra sunkus ir ilgas procesas, o kitiems nušvitimas ateina kaip žaibas tamsią naktį. Šis susivokimas yra bet kurios savo mąstymo plėtotės programos pagrindas.

III. Naujų mąstymo nuostatų ir įgūdžių įgijimas

Pirmiausia reikėtų pasirinkti savo mąstymo lavinio siekinius atitinkančią programą. Ši srtis jau tikrai nėra sudėtinga, kadangi: 

• Po ranka turiu daugiau negu išsamią šešiasdešimties pamokų Edward de Bono CoRT programą, tris sąrangas ir dar eilę pavienių technikų bei žaidimų.
• Yra ne maža pasiūla ir skirtingų kūrybiškumą išlaisvinančių programų.
• Jau daugiau kaip dešimtmetis Lietuvoje populiarinamos ir kritinio mąstymo lavinimo programos.
• Ne viena gimnazija ar universitetas pasiūlys logikos kursą.

Tada reikėtų tas programas pritaikyti savo individualiems mąstymo lavinimo poreikiams:

• Koks turi būti turinys?
• Kokiu tempu man geriausia mokytis?
• Kokia mąstymo lavinimo forma man tinkamiausia?
• Kokios sąlygos man reikalingos?
• Ar man reikia mokytojo, konsultanto, trenerio?

Kievienas į tuos klausimus atsakysime skirtingai. Šie atsakymai ir taps mūsų individualios mąstymo lavinimo programos rengimo gairėmis.

Kviečiu pradėti nuo savęs, o paskui padėti artimui savo.

Mąstyme slypinčios komandos sėkmės prielaidos

Paskutines kelias savaites intensyviai galvojau apie konkrečią grupę žmonių ir esamas bei galimas darbines komandas jų tarpe. Praeitą šeštadienį su šia grupe žmonių turėjome intensyvią HBDI metodologija pagrįstą sesiją, kuri sukėlė daug minčių ir klausimų. Vienas iš tokių klausimų: „Kas lemia komandos veiklos sėkmę?”

Sėkmės veiksnių sąrašas būtų labai ilgas, Čia noriu aptarti tuos, kurie man „lindo į akis” mūsų darbo metu:

Pirmiausia tai kiekvieno nario matyvacija atžvilgiu bendro komandos reikalo, konkretaus darbo ir darbo su konkrečia komanda ar žmogumi.

• Motyvacija atžvilgiu bendro reikalo gal yra silpniausiai nulemta mąstymo stilių. Čia svarbiau bendro reikalo santykis su mano asmeniniais veiklos ir gyvenimo siekiais.
• Motyvacija konkretaus darbo atžvilgiu jau smarkiau priklauso nuo mąstymo stiliaus. Mane pažįstantys komandos nariai jau tiksliai žino, kokio tipo darbą man pasiūlyti, norint prislopinti arba visai nužudyti mano motyvaciją. Pakentėsiu dantis sukandus dėl motyvacijos bendram reikalui, o paskui vistiek pasieksiu ribą, kai pasakysiu: „Gana.”
• Motyvacijai veikti konkrečioje komandoje šalia kitų veiksnių gana stiprų poveiktį turi tos komandos individų ir bendras komandos mąstymo profilis: „Kam man su jais dirbti, jei jie manęs napapildo?” „Neversk manęs su ja dirbti, aš visai su ja nesusišneku?” „Aš norėčiau dirbti su juo, nes mes labai lengvai atrandame bendrą kalbą.”

Kitas svarbus veiksnys yra bendros veiklos pobūdžio mąstymui keliamų reikalavimų ir grupės mąstymo profilio atitikimas. Mes šeštadienį šiek tiek padirbėjome ties dviejų darbų: „naujovės prastūmimo į organizaciją” ir „seminaro planavimo bei įgyvendinimo” mentalinio žemėlapio sudarymu ir mąstymo poreikį atliepiančios komandos formavimu. Nors tai buvo tik fragmentinis bandymas, bet jis leido pamatyti kelis man svarbius dalykus:

• Individas ar apibrėžto mąstymo profilio grupė labai lengvai užduotį supaprastina iki savo mąstymo profilio ribų. Labai lengva nematyti tų darbo aspektų, kurie iškrinta už asmeninio ar grupės profilio rėmų.
• Daug lengviau mechaniškai sudėlioti individualius mąstymo profilius taip, kad būtų gautas reikiamas grupės profilis, bet daug sunkiau rasti derinius, kuriuose būtų ir užduoties specifiką atitinkančių specializuotų (t.y. aštrių ir sunkiau komunikuojančių profilių) ir pastatyti visi reikalingi „minties komunikacijos tiltai”
• Kaip mąstymo profilio funkcijos išpildymui atrinkimą „nuspalvina” konkrečių žmonių žinojimas, išankstinės nuostatos, simaptijos ir antipatijos.

Kiekvienoje komandoje yra svarbus ir lyderystės veiksnys. Čia man kilo eilė minčių:

• Lyderystės funkcijos išpildymas reikalauja ne tik motyvacijos, bet ir veiklos visumos matymo bei gebėjimo girdėti kiekvieną skirtingą grupės narį - o tai jau Visuminio Proto laikytojo reikalas.
• Prisipažinsiu, labai panižo nagai rasti lengvą sprendimą ir stumtelėti lyderystės poziciją į grupės mąstymo profilio svorio centro poziciją. Čia net nesusivaldžiau ir išsižiojau.
• Daug sunkiau paprojektuoti ir realizuoti išdalintos lyderystės modelį. Ši mintis nespėjo apsisukti tiek, kad pasiektų liežuvį. O vertėtų ir tai apsvarstyti.

Šiam kartui tiek pamąstymų. Ir dėkui tiems, kurie padėjo tuos pamąstymus išprovokuoti.