Šunelių vedžiojimo ypatumai

Praeitą savaitę turėjau progos išvežti savo emocinguosius šunelius į Šakius ir į Alytų. Šiemet jau netoli šimto žmonių praėjo šunininkystės pradžiamokslį (dalyvavo įvadiniame emocinio intelekto ugdymo seminare) O praeito šeštadienio ryte jau sulaukiau pirmosios darželio auklėtojos iš Alytaus refleksijos po šunelių vedžiojimo su vaikais. Vaikai, kaip ir suaugę, mėgsta vedžioti šunelius, o vienos dienos seminare tikrai daug nepavedžiojome. Tai ir išprovokavo mane šiek tiek plačiau parašyti apie šunelių vedžiojimo ypatumus.

Seminare mes du kartus vedžiojome šunelius. Šių vedžiojimų metu šuo turėjo labai konkrečią užduotį: surasti vaiką (kauliukas Nr. 8) arba surasti mėgstamą situaciją (kauliukas Nr. 14). Šios šuniuko vedžiojimo užduotys yra bendros, t.y. nepriklauso nuo šunelio prigimties ir yra nukreiptos daugiau į šuns (emocijos) pažinimą. Keliami du klausimai: Kokiu veidu sutinkamas šuo (kaip emocija atsispindi veide)? ir Kokiose situacijose jis pasirodo (išgyvenama emocija)?

Čia noriu parodyti kitas vedžiojimo galimybes ir žengti kelis žingsnius pirmyn: nuo šuns pažinimo link jaukinimo ir pamokymo. Kadangi man rašiusios pedagogės vaikai pradėjo vedžioti „susidomėjimo“ šuniuką, tai būtent jį naudosiu kaip konkretų pavyzdį. Apsistosiu ties trimis vedžiojimo būdais

Paprastas šunelio jaukinimo būdas yra „vestis šunį su savimi“ (pirmas būdas). Ji gali įsidėti šuns kortelę į kišenę, įsidėti į kuprinę ar už pavadėlio prisikabinti prie rankovės. Priimdamas šį sprendimą suaugęs žmogus ar vaikas nusiteikia stebėti šį šunį ir klausytis jo balso. Pvz. jei penkiamečiai taip nusprendžia vedžioti „susidomėjimo“ šunį visą darželio dieną, tai galima jų prašyti, kad jie su šuneliu visą dieną ieškotų to, kas yra įdomu. Galima po valandos ar kelių paklausti vaikų: „Gal kas nors rado ką nors įdomaus ir jo šunelis sulojo?“ Tai suveiks ir kaip užduoties priminimas ir dėmesio į įdomumo paiešką fokusavimas. Galima dienos pabaigoje aptarti, kokie buvo šuniukų vedžiojimo rezultatai. Auklėtoja taip pat su vaikais gali pasidalinti tuo, kas jos šuneliui pasirodė įdomu.

Šiame pratime labai svarbi pedagogo reakcija į atvejus, kai vaikas pareikš, kad jo šuniukas nieko įdomaus nerado. Svarbu palaikyti tikėjimą, kad tokie įdomūs dalykai egzistuoja, bet ne visada lengva juos surasti, kad nuosekliuose vedžiojimuose vaikas gali išmokyti savo šuniuką rasti įdomius dalykus ir juos atpažinti.

Galima „susidomėjimo“ šuniukui duoti labai konkrečią užduotį: „Lentynoje surasti pačią įdomiausią knygą arba patį įdomiausią žaislą/žaidimą.“ (antras būdas) Tada vaikai gali vienas kitam parodyti, ką surado jų šuniukai ir pasidalinti tuo, kas jiems yra įdomu. Čia svarbu pedagogui išlaikyti vienodai aukštą kiekvieno įdomaus atradimo vertę. Tokiame vedžiojime vaikai gali atrasti, kad jiems įdomūs skirtingi dalykai ir tai yra gerai. Tolimesniuose darbuose su šuniukais (jau šuniuko dresavimo lygmuo) vaikai išmoks, kad kartais bendrame žaidime su kitais vaikais reikia atsižvelgti į tai, kas įdomu kitiems, o savo „susidomėjimo“ šuniuką šiek tiek prilaikyti.

Dar vienas šuniuko vedžiojimo būdas yra „šuniuko sekimas“ (trečias būdas). Aš kartais jį vadinu „pralėkti su savo šunimi laukais plevesuojant plaukais“. Tai yra sprendimas duoti savo šuniui valią ir pasiduoti jo užduodamai krypčiai. Šiuo atveju pasaitėlis šuniukui yra nusegamas. Toks „pralėkimas“ labai priklausys nuo šuns prigimties ir asmenybės pasitikėjimo savo šunimi. „Susidomėjimo“ šuns atveju, toks pralėkimas reikškia pasidavimą susidomėjimo impulsui, darymą to, kas yra įdomu. Vaikams galima sakyti, kad pusvalandį ar valandą jie gali paleisti savo „susidomėjimo“ šuniukus ir juos sekti, t.y. daryti tai, kas yra įdomu. Toks šuniuko sekimas (pasidavimas jam) galimas tada, kai jau šuniukas moka surasti interesų sritį ir mes pasitikime, kad jis mus nuves ten, kur mums tikrai yra įdomu.

Šio vedžiojimo būdo prasmė išryškėja tada, kai mes po pasilakstymo sugebame pagauti savo šunį, „užnerti jam pasaitėlį“ ir „parvesti namo“, t.y persijungti nuo „darau, kas įdomu“ prie „darau, ką reikia daryti“. Reikia pripažinti, kad net ir suaugusiems yra gana sunku užmauti šiam šuniukui pasaitėlį ir vėl jį pririšti.

Tai tiek šiam kartui apie šuniukų vedžiojimą. Ateis laikas, tada pasimokysime ne tik vedžioti, bet ir prisikviesti bei įdarbinti šunelius tuo metu, kai jų labiausiai reikia.

O dabar pirmam vedžiotojų šimtukui linkiu sėkmės išvedant šunis pas savo vaikus.

Draugiška šuniuko aplinka: emocinio intelekto ugdyme naudojamos metaforos

Prieš porą dienų rašiau apie metaforos svarbą integruojant racionalią ir iracionaliąją mąstymo dimensijas emocinio intelekto ugdyme. Taip pat jau bandžiau išryškinti instrumentinį požiūrį ir mąstymo operacijų ar konkrečių jausmų „ištraukimą į išorę“ arba, kitaip tariant, žvilgsnį į juos iš šalies.

Dabar noriu atsakyti į gana dažnai užduodamą klausimą: „O kodėl šuniukas? Kodėl ne veidelis,  širdelė, debesėlis, pagalvėlė, kepuraitė ar meškutis?"

Kaip ir daugeliu metaforinio mąstymo atveju šuniuko metafora „atėjo pati“, o aš tik vėliau supratau, kad tai yra būtent tai, ko reikia. Pirmas šios metaforos įsiveržimas įvyko 2011 m. o galutinis apsisprendimas - tik 2015 m. Per tą laiką įvyko daug įdomių dalykų. Būdama de Bonistė aš ištyrinėjau, apmąsčiau ir išbandžiau skirtingas alternatyvas. Čia jas greitai apžvelgsiu.

Daug emocinio intelekto ugdymo priemonių dirba su veideliais, atvaizduojančiais emocijas. Juos naudoja ir mano turimos bei naudojamos lietuviškos vaikams skirtos priemonės „Tavo jausmai“ ir „Atpažink jausmus“. Veidelius aš taip pat eksploatuoju ir savo darbe su šuniukais: žmogus sutinka šuniuką ir jam „nusišypso“. Autentiška, jausmą atspindintis veidelis, man reprezentuoja šuniuko prisileidimą ir santykio su juo užmezgimą. Veidelis yra paveikus, nes jis artimas veido išraiškai, pagal kurią jau kūdikystėje išmokstame skaityti artimųjų žmonių jausmus. Pagal veido išraišką lengva atpažinti emociją. Tuo veidelio ženklas man yra svarbus ir reikalingas. Bet jis nėra pakankamas, nes jis sunkiai „atsiklijuoja“ nuo veido. Jis man nepaveža viso reikalingo instrumentinio krūvio ir neužtikrina darbui reikalingo išoriškumo.

Kitas artimas, mano analizuotas pavyzdys buvo veideliai širdelės formoje. Juk dauguma širdį asocijuoja su emocijomis ir jausmais. Ne veltui sakome: „Ką tau širdis diktuoja?“ „Klausyk širdies, ne vien proto?“ „Širdis“ yra labai stipri metafora, bet jos atsisakiau ne vien dėl to, kad širdelės įvaizdis tampa nuvalkiotas Valentino dienos simbolis, bet pagrinde dėl to, kad ji, kaip ir veidelis, man neužtikrino instrumentiniam požiūriui reikalingo išoriškumo.

Kimochi ugdymo priemonės ir metodika emocijų ir jausmų vaizdavimui įveda pagalvėles. Pagalvėlės yra malonios, minkštos, jas galima paimti į rankas, vartyti, įsidėti į kišenę arba įdėti į kišenę žaislui-personažui. Šios pagalvėlės jau yra „atklijuotos“ nuo veido ir tampa išoriniais įrankiais, kuriais galima laisvai manipuliuoti. 2011 metais aš analizavau šią metodiką. Ji inspiravo keletą idėjų. Pagalvėlės metaforinis krūvis man buvo panašus į de Bono kepuraitės: pagalvėlė, kaip ir kepuraitė, yra pilnai žmogaus valiai paklūstantis daiktas, ją gali paimti ir padėti į šalį, ji nesipriešina.
Pagalvėlių naudojimas Kimochi metodikoje mano samprotavimuose palaikė alternatyvų šuniukams variantą: įvesti skirtingus raudonos kepuraitės atspalvius. Instrumentui būtinas išoriškumas čia buvo užtikrintas, bet mano vidus priešinosi pririšti prie tokio griežto sudaiktinimo. Patirtis su kepuraitėmis ir raudonosios kepuraitės specifika man diktavo afektyvinei (emocijų ir jausmų) sferai įvesti kitas žaidimo taisykles, nei tas, pagal kurias žaidžiau kognityvinėje (pažintinėje ir mąstymo) sferoje su daugybe dBT instrumentų.

Kitas į išorę ištrauktos emocijos pavyzdys yra debesėlis. Jis be išoriškumo įneša gamtinio determinizmo: juk debesėlis atplaukia tada, kai vėjas jį atneša, o ne kai aš jo laukiu. Tad ir jausmas gali užeiti kaip debesis, o paskui išsisklaidyti. Dar 2012 m. analizavau skirtingus debesėlių vaizdinius ir eksperimentavau su grafiniais sprendimais. Man debesėlių metafora buvo priimtina dėl savo išoriškumo ir gamtiškumo (nuo manęs nepriklausančios valios), bet ji neša labai stiprų determinizmo krūvį, žudo iniciatyvą veikti ir tvarkytis pačiam, o skatina susitaikyti su „laikinomis oro sąlygomis“ ir išlaukti. Tai ne kepurė, kurią bet kada laisva valia gali nusiimti ir pakabinti ant kablio, tai kitas kraštutinumas. Vaikystėje situaciją gelbėja Piažė tyrinėtas animizmas, kai vaikas daiktams ir gamtiniams objektams suteikia valią, bet paaugus ir supratus gamtos dėsnius, tenka nustoti stumdyti debesis arba varinėti saulę po dangų.
Eksperimentuodama su debesėliais aš konkretaus metaforos panaudojimo pavyzdžio neturėjau, bet šiemet jau pamačiau, kad juos pasirinko („Sidabriniai debesėliai“). Bus įdomu išsiaiškinti, kuo darbas su jais skirsis nuo darbo su veideliais. Man sunku buvo dirbti su debesėliais sprendžiant emocinės savikontrolės arba vadybos uždavinius. Teko debesis iš dangaus vaikyti arba  pasistačius didelį garo puodą juos gaminti.

Prieš tris metus giliau susipažinau su keturiais HBDI meškučiais. Tai mano proto darbininkai, kuriais turiu pasirūpinti: nepamiršti, išlavinti, įdarbinti, įvertinti, laiku duoti pailsėti ir net išmokyti dirbti kartu, nes jie linkę konkuruoti, dažnai vienas kito nesupranta, o palikti vieni susipeša. HBDI meškučiai man gražiai papildė de Bono kepuraites. Tarp jų yra ir raudonas meškutis, kuris atsakingas už mąstymo darbus, atliekamus su raudona kepuraite. Tačiau meškutis (nors ir pliušinis) nėra kepuraitė. Darbas su meškučiais gražiai rezonavo su Robert Sternberg „mentalinės valstybės piliečių“ idėja, kurią aktyviai plėtojau 1998-1999 metais. Sternberg asmenybei iškėlė uždavinį „suvaldyti savo mentalinę valstybę“. Raudonasis meškutis toje valstybėje tapo ministru, atsakingu už emocijas, jausmus, nuotaikas, tikėjimus ir dvasinį gyvenimą. Aš ji dabar vadinu „šuniškų reikalų ministru“.

Taigi, emocijų šuniukai. Kas jie tokie? Kokį prasminį krūvį man neša ši metafora?

• Tai pilnateisiai ir gerbiami mano mentalinės valstybės gyventojai. AŠ (asmenybė) esu tos valstybės prezidentas ir aš pavedžiau raudonam meškučiui jais pasirūpinti: puoselėti, lavinti, įdarbinti ir atstovauti jų teises konfliktuose su kitais šio valstybės gyventojais.
• Šuo - tai ne žmogus, tai gyvūnas, bet jis labai arti žmogaus. Bet jokiu būdu šuo nėra negyvas daiktas. Jis gyvas ir mus daro gyvais.
• Jų yra labai daug ir įvairių, evoliucijos eigoje ir veislynų darbe (kultūroje) įgavusių skirtingų savybių. Yra grynos veislės, išvestiniai, tarpusavyje susiję. Mokslininkai gali ieškoti ir aprašinėti jų požymius, skirstyti į griežtai išskirtas veisles/kategorijas. Bet turime pripažinti, kad bet kuriuo metu iš patvorio gali išlįsti kažkoks, kurį bus sunku atpažinti.
• Jis gali būti laukinis (dar neprijaukintas), gatvinis (visų pamirštas ir niekam nerūpintis), naminis (prijaukintas ir įsileistas į namus), darbinis (išmokytas tinkamai elgtis ir atlikti darbus)… Bet gerai pažiūrėjus, tai ne pačių šuniukų rūšys, bet mūsų santykiai su jais. Būtent tas santykis man ir yra svarbiausia.

Viliuosi, kad suteikiau atsakymą tiems, kam rūpi šuns metaforos parinkimo argumentai. O toliau kviečiu pažinti, prisijaukinti ir pamokyti.

Juk asmenybė atsakinga už savo šunyną.

Šuniukas prie kojos ar širdyje?

Po pirmųjų dviejų „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ priemonę pristatančių seminarų kilo eilė klausimų ir minčių, kurie davė temas bent penkiems Blog straipsniams į priekį. Nusprendžiau pradėti nuo palubėje pakibusio, bet tiesiogiai neįvardyto klausimo: „Kodėl šuniukas patupdytas prie kojos, juk jausmas yra išgyvenamas giliai širdyje?“

Pradėsiu nuo ženklo, simbolio, metaforos svarbos apmąstant savo kognityvinius ir afektyvinius procesus.

Mokykloje ir universitetuose mus mokė būti protingais, t.y. operuoti griežtai apibrėžtomis sąvokomis, pamatuoti, paskaičiuoti, būti racionaliais ir objektyviais. Kaip Herrmanno metodologijos atstovė pasakysiu, kad mus mokė išnaudoti kairiojo smegenų pusrutulio protinius išteklius. Tačiau gyvenime to nepakanka. Metaforos panaudojimas padeda „įjungti“ kairiojo pusrutulio mąstymą.

Gebėjimai suvokti savo jausmus, juos priimti, autentiškai išreikšti, kontroliuoti ir valdyti, įsijausti į kitą, komunikuoti jausmus, padėti kitam susitvarkyti su savo jausmais yra sudėtingas viso proto (visų proto funkcijų pagal Herrmann) reikalaujantis uždavinys. Emociškai intelektualus žmogus man reiškia racionalų mąstymą ir jausmus integruojančią asmenybę, neleidžiančią logikai (A) išstumti emocijų ir jausmų (C), o ir jausmams pakeisti logikos.

Neurofiziologiniai tyrimai (analizuojantys informacijos perdavimą smegenyse tarp skirtingų smegenų sričių) rodo, kad tiesioginis ryšys tarp dešinio apatinio Herrmann modelio ketvirčio (C), atsakingo už emocijas ir jausmus, bei kairiojo viršutinio (A), atsakingo už logiką ir paskaičiavimus, yra komplikuotas. Metaforos panaudojimas „stato tiltą“ tarp A ir C per dešinįjį viršutinį (D) ketvirtį. Šis tiltas yra esminis tikslingam darbui su emocijų ir jausmų sritimi. Priemonėje „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ šuniukas yra metafora to tilto statybai.

Antras aspektas, kuris žmonėms nėra įprastas - tai instrumentinis požiūris. Šį požiūrį aš atsinešu iš Edward de Bono metodologinės mokyklos. Visą jo sistemą galima pavadinti „instrumentais grįstu“ mąstymu (angl. tool based thinking). Mąstymo įrankį jis prilygina lazdai, kuri padeda pasiekti aukštai kabantį vaisių tada, kai ranka nepasiekia. Atskirdamas mąstymo įrankį nuo galvos, ištraukdamas jį į išorę, jis siekia EGO ir mąstymo atskyrimo. Kai įvaldai mąstymo įrankį ir jį įsidedi į „įrankių dėžutę“, tai esi laisvas bet kuriuo atveju jį išsitraukti ir panaudoti.

Kolegos de Bonistai žino, koks ilgas ir nuoseklus darbas reikalingas instrumentinio požiūrio susiformavimui ir „kepuraitės“ atskyrimui nuo galvos. Visi, kada nors bandę dirbti su „šešiomis mąstymo kepuraitėmis“, žino, ką reiškia komandos: „nusiimk kepurę“, „užsimauk kepurę“, „pakeisk raudoną kepurę balta“… Ilgametė dBT praktika parodė, kaip sudaiktinimas (popierinės kepurės, bato modelio, prisegamo medalio ar PMI įrankio kortelės padarymas) padeda įrankius susidėstyti prieš akis, atskirti nuo spontaniško mąstymo, jais manipuliuoti, sąmoningai rinktis ir situatyviai naudoti.

Priemonės „pažink, prisijaukink, pamokyk“ idėja gimė iš giluminio darbo su „raudona kepuraite“ (Edward de Bono „Šešių mąstymo kepuraičių“ sąranga). Šios kepuraitės kultūringas dėvėjimas nėra lengva užduotis: vieniems nesinori jos dėtis, kitiems nesigauna jos nusiimti, dažnai esame linkę ją perkloti ant kitų kepuraičių, kiti ją užsidėję praranda kalbos dovaną. Prireikė papildomos pagalbos, t.y. instrumentinio aprūpinimo raudonosios kepuraitės mąstymui. Čia į pagalbą atbėgo šuniukai.

Pas mane dBT instrumentai sudėti „instrumentų dėžutėse“, „stalčiukuose“ ir „lentynose“ - jie sudaiktinti ir yra sąmoningai padėti išorėje (ne mano galvoje). Tačiau kepurei, de Bono nesuteikė valios, ji negali pati užlipti ant galvos, ją užsideda asmenybė. Aš savo emocijos ir jausmo metaforai renkuosi gyvą padarą. Priemonės „pažink, prisijaukink, pamokyk“ emocingieji šuniukai gali gyventi „būdoje“, „privačiame šunyne“, gali mus sekioti, įsitaisyti po lova ar ant jos, bet jie taip pat gali lakstyti palaidi, atbėgti nekviesti ir pabėgti tada, kai jo labai reikia. Pereidama iš kognityvinės (mąstymo instrumentai) į afektyvinę (emocijų ir jausmų valdymas) sritį aš sąmoningai atsisakau pilnos savo šuniukų kontrolės idėjos. Aš savo šuniukams suteikiu gyvybės, spontaniškumo ir valios nepaklusti man, bet asmenybei keliu šių šunelių prisijaukinimo ir dresavimo uždavinius. Tai beveik kaip dBT instrumentai, bet ne visai, nes jie gyvi.

Trečiasis klausimas yra dėl konkrečios metaforos parinkimo. Kodėl būtent šuniukas, o ne veidukas, širdelė, debesėlis, kepuraitė ar meškutis? Bet tam jau reikia apžvelgti kitose priemonėse naudojamas metaforas ir aptarti už jų slypinčias metodologines nuostatas. Tad apie tai teks parašyti kitu prisėdimu.

O dabar einu prasilėkti su savo šunimi.
Au-au

Šuniukai ankstyvajame emocinio intelekto ugdyme (0-3 metai)

Jau minėjau, kad emocingųjų šuniukų idėja gimė ir buvo praktiškai išbandyta „Mažųjų mąstytojų akademijos“ iniciatyvoje, kur tėveliai ir mamytės susibūrė dėl savo vaikų ugdymo šeimoje. Šiuo metu, kai šuniukai jau išleisti į gyvenimą, sulaukiu klausimų apie jų panaudojimą. Atėjo laikas supakuoti tą patirtį į konkrečius žingsnius ugdymo kelyje.

Emocinio intelekto ugdymo programos rėmą užduoda „Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų aprašas“ (Švietimo aprūpinimo centras prie ŠMM, 2014). Ten rasite išskirtas dvi sritis: „Emocijų suvokimas ir raiška“ (24-25 pp.) bei „savireguliacijos ir savikontrolės sritys“ (26-27 pp.). Šiame dokumente pateiktus pasiekimus nuo 0 iki 3 metų amžiaus grupei čia trumpai pristatysiu per šešias Emocinės kompetencijos dimensijas, tada tikiuosi, pasimatys, ką toje pakopoje reikia daryti.

Emocinės kompetencijos lygmuo amžiaus tarpsnyje nuo 0 iki 3 metų

• Emocinė savimonė - nuo visiško susitapatinimo su mama ir nesupratimo, kas su juo/ja vyksta, pereinama prie savo emocijos suvokimo, ar net ir įvardijimo.
• Emocijų raiška - nuo spontaniškos raiškos tada, kai užeina iki intensyvumo moduliacijų.
• Kitų žmonių emocijų supratimas - nuo nesąmoningo šalia esančio žmogaus emocijos atspindėjimo iki kito emocijos suvokimo kaip aktualios informacijos.
• Emocinis samprotavimas - nerefleksyvus emocinis sprendimų priėmimas.
• Emocinė savivada ir savikontrolė - pradžioje reaguoja į suaugusiojo bandymus pralinksminti ar nuraminti, o vėliau jau pats/pati ieško būdų kaip išsivaduoti iš neigiamų emocijų: čiulpia čiulptuką arba pirštą, šaukia mamą, glaudžiasi
• Emocinė vadyba - nesąmoninga manipuliacija artimųjų jausmais.

Asmeniniai pastebėjimai, pokalbiai su tėveliais ir psichologinė literatūra atskleidžia, kad šiame amžiuje reiškiasi visos bazinės emocijos: pyktis, džiaugsmas, baimė, liūdesys, nuostaba, pasibjaurėjimas. Labai aktualus tampa prieraišumas. Vėliau išryškėja simpatija-antipatija, smalsumas, gėda, nekantrumas ir kiti jausmai. Tame amžiuje ypač aktualios jausmų poros: saugumas - nesaugumas, nerimas - ramybė.

Būtent toje amžiaus grupėje buvo pradėtas tikslingas emocinio intelekto ugdymas šeimoje „Mažųjų mąstytojų akademijos“ iniciatyvoje. Tada ir išryškėjo ugdymo prioritetai ir buvo išbandytos pirmosios veiklos su šuniukais.

Dabar iš trijų metų perspektyvos aiškiai matau ugdymo šioje amžiaus grupėje prioritetus:

1. Emocinės aplinkos vaikučiui kūrimas.
2. Vaiko emocinio pasaulio pažinimas.
3. Emocinio ryšio užmezgimas per savo emocijos raišką ir atsaką į vaiko emociją ir jausmą.
4. Emocijų ir jausmų žodyno įvedimas.

Kaip šiame amžiuje galima įdarbinti šuniukus?

Pirmiausia tai yra šalia vaiko esančių suaugusiųjų darbas su savo šuniukais. Čia praverstų apsilankančių šuniukų pažinimas, prisijaukinimas ir treniravimas. Artimų žmonių emocijos kuria emocinę aplinką vaikui. Suaugęs žmogus turi pažinti save ir savo šuniukus, kad galėtų juos išsikviesti arba nuvaryti. Sveika emocinė aplinka nereiškia vien teigiamų emocijų, joje lankosi visi šuniukai, bet jie yra suaugusio žmogaus valdomi. Čia jau naudojami suaugusiojo darbo su savimi metodai, kurie bus aptariami atskirai.

Viena iš man prasmingiausių veiklų su savo sūnumi buvo ir vis dar yra - jo emocinio pasaulio pažinimas. Pradžioje buvo sunku save disciplinuoti ir tam padėjo „šuniukų apsilankymo pas mano vaiką žurnalas“, kuriame kartą ar kelis kartus per dieną prisėsdavau ir užregistruodavau šuniuko apsilankymą: Koks šuniukas buvo apsilankęs? Kokia situacija jį iškvietė? Kaip vaikas reagavo į tą šuniuką? Kiek tai truko? Per pusmetį tokio žurnalo vedimo atsidarė tas šeštasis pojūtis ir automatiškai ėmiau kreipti dėmesį į tą emociją ar jausmą, kuris slypi už išorinio vaiko elgesio.

Tada atėjo laikas naujam iššūkiui: susitvarkyti su savo reakcija į vaiko išgyvenamus jausmus. Čia buvo dar sunkiau, kadangi nuovargio akimirkomis mane pačią „nunešdavo“ mano šunys, o vaikas likdavo su savo jausmais vienas, arba dar blogiau, mano palaidi šunys imdavo jį kandžioti. Kitą kartą susivokimas ir tinkama reakcija pavėluodavo, o emocija yra „čia ir dabar“, tad adekvati reakcija reikalinga „čia ir dabar“, o ne po ketvirčio valandos. Tada „šuniukų apsilankymo pas mano vaiką žurnalą“ pakeitė „mano reakcijos į vaiko šuniukus žurnalas“. Jame radosi tokios skiltys: Koks šuniukas buvo apsilankęs pas vaiką? Kokia situacija? Kaip aš į tai savo jausmais, žodžiais ir veiksmais reagavau? Kaip mano reakcija veikė vaiką? Ką daryčiau kitaip? Šis mano mokymosi etapas sutapo su audringu vaiko emocinio gyvenimo etapu (1,5 - 2,5 metų). Toks dienoraštis man padėjo iš savęs pareikalauti daugiau emocinės drausmės ir padėti mažam vaikui susitvarkyti su už jį didesniais gyvūnais.

Aš pati neesu tas verbalus tipas, kuriam žodžiai būtų esminiai minties nešėjai. Dar mažiau žodžių man reikia, kai išeinu į emocijų ir jausmų pasaulį. Su „Mažųjų mąstytojų akademijos“ tėveliais buvome nutarę pasidarbuoti vystant savo ir vaikų emocijų ir jausmų pasaulio žodyną. Čia vėl reikėjo pradėti nuo savęs. Atsimenu namų darbų užduotį: Atpažink savo emociją ir ją įvardyk vaiko akivaizdoje taip, kad jis galėtų susieti tai, ką jis mato/jaučia mamą išgyvenant su ištartu žodžiu. Būtent ir šuniukų aprašuose radosi dalis „Kokiais žodžiais mes reiškiame emociją/jausmą?“ Kaip dabar atsimenu tėvelių pasidalinimą patirtimi antrojoje stovykloje, po kurio pamačiau, kad verbalesnių mamyčių vaikai greičiau prašneko apie savo emocijas ir jausmus. Tik dabar aš vaiko pasidalinimuose savo jausmu atpažįstu savo pačios formuluotes ir net intonacijas.

O tada aš sau kėliau užduotį, žodžiu padėti vaikui atkreipti dėmesį į išgyvenamą jausmą ir padėti jį pavadinti. Bet čia buvau labai atsargi, kad ne teigčiau, „tu jauti tai“, o sugebėčiau paklausti, „ar tu tai jauti?“, kad tone jokiu būdu nesuskambėtų nepasitenkinimas tuo, ką vaikas išgyvena, ar neišsakytas priekaištas dėl vaiko jausmų audros sukelto nepatogumo. Mano žurnale atsirado dalis „Kaip paklausiau?“ Tada prie šuniukų kortelių radosi alternatyvios vaikui užduodamų klausimų formuluotės. Vėliau metodologinių peržiūrų etape tą kortelės aprašo dalį iškirpau.

Apie trečiuosius metus prie „šuniukų apsilankymo pas mano vaiką žurnalo“ pridėjau skiltį „verbalizacija“, t.y. pradėjau registruoti, kokias savo išgyvenamas emocijas jis įvardija. O tai jau pradėjo naują etapą, apie kurį bus kalbama kitą kartą.

Šiuo savo pasidalinimu aš kviečiu šeimas atverti duris ir įsileisti šuniukus

Atsakomybės jausmo genealogija

Tai jau trečias mano žvilgsnis į atsakomybę. Pirmiausia pažiūrėjau į atsakomybę kaip į visumą iš doro darbo (atsakingo darbo) perspektyvos, paskui norėjau išryškinti kognityvinę atsakomybės dedamąją, t.y. akcentuoti suvokimo ir mąstymo plotį. Dabar aš noriu „išoperuoti“ afektyvinę jos dedamąją ir ryškiau pamatyti atsakomybę kaip emocinio gyvenimo reiškinį - jausmą.

Mano emocinio intelekto ugdymo projekte „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ emocinio gyvenimo reiškiniai patapo šuniukais. Trisdešimt keturi pirmieji keturkojai prieš porą savaičių jau buvo išleisti į laisvę. Šuo vardu „atsakomybė“ turėtų pasirodyti su trečiuoju rinkiniu, kuriame bus pristatomi reti išskirtinės kilmės keturkojai, su kuriais daugiausiai reikalų turi suaugę žmonės. Čia aš užbėgsiu į priekį ir atskleisiu „atsakomybės“ šuns prigimtį.

Atsakomybės tėvas turėtų būti vidinis gėrio instinktas - tai impulsyviai giliai išgyvenamas vertybės ar jos pažeidimo jausmas. Tai tas vidinis skausmas, kurį staiga pajuntame, kai pažeidžiama svarbi vertybė, ir tas džiaugsmas, kai savo gyvenime susiduriame su konkrečia vertybės apraiška. Iš tėvo atsakomybė gavo skleidimosi kryptį.

Atsakomybės motina turėtų būti laisvės jausmas - tai jutimas, kad gali būti tuo, kuo iš tikrųjų esi, kad gali realizuoti savo vertybes. Laisvė ir atsakomybė visuomet eina drauge, tai toks stiprus ryšys, koks gali būti tik tarp vaiko ir motinos. Motina savo vaikui perdavė įgaliojimus pačiam/pačiai apsibrėžti savo ribas. Todėl tikroji atsakomybė yra prisiimama, o ne perduodama, deleguojama, užkraunama ar dar kitaip iš išorės užduodama.

Atsakomybės seneliai iš tėvo pusės būtų tikėjimas vertybėmis ir platesnis nei savimi rūpestis. Pasigilinus į senelio linijos genealogiją galime sutikti pasigėrėjimo ir pasišlykštėjimo emocijas, kurios pakyla nuo fizinio iki moralinio lygmens, gėdos ir kaltės jausmus. Senelės linijoje galima sutikti empatiją, atjautą ir rūpestį kitu žmogumi. Tad tėvo linijos proseneliai atsakomybės šuniukui dovanoja retą geną „man ne tas pat, man rūpi, kad jums būtų gerai“.

Atsakomybės seneliai iš motinos pusės yra drąsa ir pasitikėjimas savimi. Senelis ištisą amžinybę gali pasakoti nesibaigiančias istorijas apie kovas su pačiomis įvairiausiomis baimėmis. O senelė taip pat turi kuo didžiuotis, jai pavyko įveikti menkavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi jausmus. Būtent iš tos linijos ateina genas „aš galiu“ ir vidinės autonomijos pojūtis, formuojantis tipinį atsakomybės šuns elgesį.

Kaip ir kiekviena genealogijos aiškinimosi pastanga, taip ir atsakomybės šuniuko prigimties ryškinimas nėra baigtinis užsiėmimas. Bet aš čia sustosiu, kadangi mano projektas „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ nesustoja ties pažinimu, man aktualus ir šuniukų prijaukinimas ir dresūra. O aš šiomis dienomis sutikau ne vieną žmogų, kuris susirūpinęs, kaip prisikviesti ar net prisijaukinti tokį retą ir įnoringą šunį.

Tad pirmiausia reikia pasirūpinti, kad jūsų šuniukas vardu „atsakomybė“ gimtų. Jei prisiviliosite prosenelius ir juos išlaikysite, be to, pasirūpinsite jų palikuoniais, tai per kelias šunų kartas galite tikėtis rezultato. Vilties yra, nes šuns gyvenimo ciklas yra daug trumpesnis nei žmonių bei jie daug vislesni :-)

Tad niekur nedingsite, teks užsiimti „šunininkyste“ iš pat pagrindų. Juk atsakomybės jausmas, kaip ir jį apimantis emocinis intelektas, per naktį neatsiranda.

Mąstymas, veiksnumas ir atsakomybė

Praeitą savaitę rašiau apie dorą darbą, kur atsakomybė vaidina pagrindinį vaidmenį. Šiandien noriu susikoncentruoti į atsakomybę ir pažvelgti į vieną iš jos dimensijų - suvokimo plotį.

Dauguma sutinka ir net ir įstatymuose yra įtvirtina esminė atsakomybės prielaida - mąstymas. Jei žmogus mąsto, tai jis atsako už savo veiksmus. Mąstymo neįgalumas tapatinamas su neveiksnumu, negalėjimu nešti atsakomybės. Tačiau mąstymo siaurumas dažniausiai nėra problematizuojamas. Dažniausiai mąstančio žmogaus statusui įgyti pakanka logikos, kad ir pačios siauriausios.

Edward de Bono savo sistemoje į pirmą vietą iškelia suvokimo plotį (programos CoRT pirmoji dalis „Išplėtimas“), kuris suprantamas kaip gebėjimai mintimi peržengti juoda-balta dichotomiją, kiekvienoje situacijoje įskaityti daugiau veiksnių ir skirtingų žmonių požiūrių, momentinį poveikį sieti su tolimomis pasekmėmis, o konkretaus uždavinio sprendimą - su aukštais siekiais ir kiekvienoje situacijoje matyti daugiau alternatyvų.

Dvidešimt metų besidarbuodama su de Bono sistema galiu teigti, kad šį esminė CoRT programos dalis nėra pati populiariausia. Kvietimas praplėsti mąstymą daugumai skamba grėsmingai ar net įžeidžiančiai. O man ne kartą norėjosi šią programą pavadinti „Atsakomybės plėtra“. Juk tai labai susiję.

Įsivaizduokite du sprendimą priimančius asmenis:

• Vienas asmuo pažiūrėjo į neigiamą idėjos (arba tik teigiamą) pusę, įvertino vieną veiksnį, pagalvojo apie momentinį poveikį, savo tikslą ir priėmė sprendimą.
• Kitas asmuo pažiūrėjo ne tik į pliusus ir minusus, bet dar paieškojo už idėjos slypinčių naujų galimybių, įvertino bent keturis veiksnius, apžvelgė ne tik momentinį veiksmų poveikį, bet ir tolimąsias pasekmes, situacinius tikslus susiejo su vertybėmis grįstais siekiais bei juos nuleido iki konkrečių uždavinių, susidėstė prioritetus, apžvelgė bent tris alternatyvas, išklausė kitų žmonių požiūrį ir priėmė sprendimą.

Tad kuris iš jų priėmė atsakingą sprendimą? Akivaizdu. Didelė tikimybė, kad sprendimui pasirodžius neadekvačiu pirmasis asmuo pasiteisins: „Aš nieko blogo nenorėjau“ „Aš nepagalvojau, kad…“ „Aš neesu atsakingas už tai, kas atsitiko.“ Ar tai jums neskamba kaip neveiksnumo savidiagnostika? Kiek kartų tai aplinkui girdėjote?

Ne kartą po intensyvių CoRT 1 pratybų teko su dalyviais gurkšnoti kavutę ir su dalyviais reflektuoti apie savijautą. Supratau, kad sunkumas ateina ne tik iš reikalavimo išjudinti aptingusias smegenis (kai kam tai net yra smagu), bet ir iš išsiplėtusios atsakomybės svorio. Kitaip išgyveni atsakomybę kai pamąstai ir sprendimo priėmimo situaciją suvoki plačiau.

Pripažinkime, juk kartais daug geriau nemąstyti, tada ir atsakomybė neslegia. Bet net ir tokiomis silpnumo akimirkomis neskubame pas medikus prašyti pažymos „dėl pripažinimo neveiksniu“. Tad vilties dar yra.

Doras darbas, socialinė atsakomybė ir protas

Daugiau kaip prieš metus aš rašiau apie Howardo Gardnerio išskirtus penkis protus ateičiai (angl. Five Minds for the Future). Šiandien mano aplinkoje vėl suintensyvėjo dialogas apie socialiai atsakingą verslą. Jau kitą savaitę vyks Lietuvos atsakingo verslo asociacijos (LAVA) ir Lietuva 2030 organizuojama konferencija, kurioje planuoju dalyvauti. Tad atėjo laikas prisiminti Gardner mintis ir detaliau pažvelgti į protą kaip į socialinės atsakomybės ir doro darbo prielaidą.

Dorame darbe (angl. good work) Gardneris įžvelgia tris susijusius aspektus: kokybę, atsakomybę ir patrauklumą. Čia juos trumpai praskleisiu ir pažvelgsiu į doro darbo prielaidas subjekto (asmens ir organizacijos) prote.

Doras darbas yra kokybiškas darbas. Doras darbuotojas ir dora organizacija visuomet siekia kokybės. Dar kai darbavausi VDU studijų kokybės centre man darbiniu instrumentu tapo keturių kokybės imperatyvų išskyrimas, padedantis atpažinti skirtingus atsakymus į klausimą „Kodėl man rūpi kokybė?“:

1. Man ir/ar mano organizacijai kokybė rūpi dėl įsipareigojimo prieš klientus. Aš/mes jų negalime nuvilti.
2. Mano / organizacijos profesinė pareiga reikalauja išlaikyti aukščiausią kokybę. Aš / mes negalime paminti aukštų profesinių standartų ir sutepti savo profesijos vardo.
3. Išlaikyti aukštą kokybę iš manęs reikalauja konkurencija rinkoje. Jei mano / mano organizacijos paslaugų ar produktų kokybė kris, tai ir aš su visa organizacija iškrisiu iš rinkos.
4. Mano / organizacijos pasiūlyta kokybė turi patenkinti užsakovą, kuris inicijavo šį darbą ir savo rankose laiko akcijas. Jam aš / mūsų organizacija yra atskaitinga ir privalo tenkinti užduotus standartus.

Kokybės motyvacija, manau, turėtų ateiti iš gerbiančio proto (gerbiu klientą, užsakovą, konkurentą ir save kaip profesionalą), o jos realizacijai, Gardner požiūriu, turėtų pakakti disciplinuoto proto.

Doras darbas turi atsižvelgti į platesnį kontekstą - socialinę aplinką, gamtą ir kultūrą - kuriame jis vyksta ir turi matyti ne tik čia ir dabar, bet ir numatyti galimas pasekmes ateityje. Doras darbas turi peržengti asmeninius / organizacijos interesus, atsisukti į visuotiną gėrį ir prisiimti atsakomybę už to gėrio kūrimą ar bent nesugriovimą. Tokiam doram darbuotojui / organizacijai jau reikalingas iš aukštai žvelgiantis, plačiai aprėpiantis ir toli matantis protas bei susirūpinusi širdis. Ta visuma ir surinkta į Gardner išskirtą etinį protą.
Herrmanno visuminio proto sistemoje tai būtų už plataus konteksto ir ateities perspektyvos matymą bei abstrakčių principų supratimą atsakingas D ketvirtis ir giliai vertybes išgyvenantis C ketvirtis. Edward de Bono sistemoje prie etinio proto plėtros stipriai prisideda pirmoji CoRT programos dalis „Suvokimo plėtra“ bei „Šešių vertės medalių“ sąranga.

Doras darbas turi būti patrauklus dirbančiam žmogui: sudaryti galimybes save atskleisti, panaudoti savo talentus, jaustis reikalingu, išgyventi savo darbo prasmę ir užtikrinti orų gyvenimą. Dora organizacija kuria savo darbuotojams doro darbo galimybes. Čia Herrmannas primena, kad kiekvienas darbuotojas yra unikaliai mąstantis, skirtingai išgyvenantis darbo prasmę ir tik savitai galintis prisidėti prie visos organizacijos doro darbo. Herrmanno metodologija padeda asmenims ieškoti savo doro darbo kelio, o organizacijoms apjungti pasklidusius protinius išteklius į galingą organizacijos proto visumą.

Doras darbas - štai taip aš dabar bandau atpažinti Lietuvoje diskutuojamą atsakingo verslo idėją. O toliau žiūrėsiu, kur nuves diskusijos.

PS. Man dar labai rūpi į atsakomybės jausmą pažvelgti iš emocinio intelekto perspektyvos. Bet tai jau kitą kartą.

Ar galima pakeisti mąstymo ir komunikacijos kultūrą?

Vieną sekmadienio vakarą sukėliau kojas ant sofutės ir įsijungiau televizorių. „Pailsėsiu taip, kaip dauguma mano tautiečių“ - ramiai pagalvojau ir pradėjau sukti lietuviškus kanalus. Stabtelėjau ties Lietuvos Ryto televizijos analitine pokalbių laida „Viskas. Aišku.“ („analitinė“ čia tikriausiai reiškia rimta, nepramoginė), kuri tą vakarą kėlė klausimą „Kaip atsirinksime žmones, kurie atvyks į Lietuvą?“.

„Aktuali tema, diskusinis formatas, skirtingą požiūrį atstovaujantys dalyviai, turėtų būti įdomu“ - pagalvojau ir pradėjau laukti „analitikos“. Būčiau dar ilgai laukus, bet po penkių minučių mano vyras neatlaikė, atsistojo ir manęs tiesiai paklausė: „Ar tu vis dar tiki, kad kada nors gali visa tai pakeisti?“. „Taip“ - greituoju atsakiau - „nes jei netikėčiau, tai manęs ir mūsų visų trijų čia jau nebūtų.“

Po laidos man prieš akis iškilo 1996 metai ir grupė moksleivių, kurie dalyvavo mąstymo lavinimo programoje ir po metų jau buvo įveikę ne mažą programos dalį: CoRT 1 „Suvokimo plėtra“, įpusėję CoRT 2 „Mąstymo organizavimas“ ir tik susipažinę su „Šešiomis mąstymo kepuraitėmis“. Tada aš jiems iškėliau panašaus sudėtingumo klausimą, koks buvo svarstomas mano minėto sekmadienio laidoje, ir apvalo stalo viduryje padėjau mėlyną kepuraitę. Po pusės minutės bruzdesio mėlynoji kepuraitė atsidūrė moderatoriaus rankose, o po penkiolikos minučių grupė jau siūlė išmąstytą sprendimą.

Tada ir gimė tas mano tikėjimas, kad galima pakeisti. Juk negalima tikėtis demokratinės visuomenės jei savyje ir aplinkiniuose neplėtojame bazinės kompetencijos „valdyti viešą diskusiją ir konstruktyviai joje dalyvauti“.

Dabar tą patį klausimą - „Ar tu vis dar tiki, kad kada nors gali tai pakeisti?“ - noriu peradresuoti visiems, kurie per dvidešimt metų nors kartą prisilietė prie kitokios mąstymo ir komunikacijos kultūros: bet jau išmoko PMI, įvaldė „Šešias mąstymo kepuraites“ ir paralelinio mąstymo principą ar pritaikė juos mąstymo ir komunikacijos situacijose. Žinau, kad tokių žmonių yra tikrai ne vienas tūkstantis.

Dabar įsivaizduokite tą pačią laidą kitaip.

Viduje pasodinkime laidos vedėjas su mėlynomis kepuraitėmis, kurios gebėtų tą kepuraitę išlaikyti ir neįkristi į diskusijos vidų, dar būtų perpratusios paralelinio mąstymo principą, o iš CoRT programos būtų įvaldžiusios bent pirmąją pamoką PMI.

Dalyviams nekelkime aukštų reikalavimų. Jiems pakaktų elementarios drausmės: kalbėti po vieną ir tik tada, kai moderatorius duoda žodį, atsakyti į tai, ko klausia, ir išlaikyti laiko reglamentą, o dar žinoti iš mokyklos bent PMI (tas pat kas senąjai kartai buvo abėcėlė ir daugybos lentelė).

Tada laida vyktų maždaug taip:

Po šilo pasisveikinimo ir trumpo emocinio įvado (1 min.) prasideda darbas, t.y. temos, klausimo ar problemos nagrinėjimas.

Mėlynoji kepuraitė primena, ko susirinkome, kokio rezultato laidos pabaigoje siekiame ir pasiūlo problemos nagrinėjimo procedūrą. Du vedantieji pasidalina mėlynosios kepuraitės pareigas: vienas dirba su žmonėmis, o kitas su tų žmonių mintimis (1 min.)

Žodis suteikiamas baltajai kepuraitei, kad suteiktų diskusijai būtiną informaciją. Baltą kepuraitę gali dėtis keletas dalyvių. Ji gali būti užsakyta dar prieš laidą. (apie 2 min.)

Baltos kepuraitės sesijos pabaigoje pateikiama oficiali pozicija „Kaip numatoma atsirinkti pabėgėlius“, jei laidos tikslas ją apsvarstyti. (3 min.)
O jei laidos tikslas yra ne svarstyti pasiūlymą, o ieškoti sprendimų, tada generuojamos idėjos, bet jos rimtai nesvarstomos. Tada scenarijus būtų kitoks.

Kai užfiksuotas aiškus svarstymo objektas (konkretus pasiūlymas), tada galima įjungti PMI procedūrą.

• Visi dalyviai išsako šio pasiūlymo pliusus. Kiekvienas dalyvis vienai minutei užsideda geltonąją kepuraitę. Jei neturi, ką pasakyti, tai susilaiko (iki 7 min.)
• Visi dalyviai išsako šio pasiūlymo minusus. Kiekvienas dalyvis vienai minutei užsideda juodąją kepuraitę. Jei neturi, ką pasakyti, tai susilaiko (iki 7 min.)
• Prašoma suvaldyti vertinimą ir pasidalinti tame pasiūlyme įžvelgtomis įdomiomis galimybėmis. Kiekvienas dalyvis vienai minutei užsideda žaliąją kepuraitę. Jei neturi, ką pasakyti, tai susilaiko (iki 7 min.)

Su žmonėmis dirbanti mėlynoji kepuraitė darbo eigoje išlaiko kepuraitės spalvos grynumą. Su turiniu dirbanti mėlynoji kepuraitė eigoje surenka ir apibendrina dalyvių mintis, o pasibaigus PMI sesijai pristato visiems dalyviams darbo rezultatą (3 min.)

Su žmonėmis dirbanti mėlynoji kepuraitė kviečia paskutinei raudonosios kepuraitės sesijai. Kiekvienam skiriama po 30 sek. išsakyti, ką jaučia laidoje atlikto darbo ir pasiekto rezultato atžvilgiu (3,5 min.) Paskutinės su raudona kepuraite pasisako vedančiosios ir visiems dėkoja (1 min.)

Užsklanda.

Ar įsivaizduojate tokią laidą per lietuvišką televiziją?

Gal net jūsų mokiniai jau gali tokią diskusijų sesiją pravesti ar bent joje konstruktyviai sudalyvauti?

Tad, ar tikite, kad galite visa tai pakeisti?

O aš ir vėl supratau, kad ne laikas ilsėtis prieš TV kojas ant sofutės susikėlus, kol tokio lygio mąstymas ir komunikacija iš ekrano į namus veržiasi. Reikia pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą.

Šuniukai, kauliukai ir jaukinimo strategijos

Praeitą savaitę trečiadienį į savarankišką gyvenimą išleidau trisdešimt keturis emocinguosius šuniukus. Šventinei puotai buvau paruošusi keturiasdešimt kauliukų (darbo su šuniukais užduočių). Nors tik šešis iš jų spėjome pabandyti, tačiau pajutau, kad būtent jie sukėlė susirinkusių kinologijos entuziastų susidomėjimą.

Mano atsakymas dėl kauliukų trečiadienį buvo trumpas ir daugelį netenkinantis: „Kauliukus konkrečiai vaikų ar suaugusiųjų grupei reikia suruošti patiems ugdytojams“. Negražu, parodyti ir neduoti. Au-au sako šuniukas Nr. 7, kurio vardas Gėda. Tad dabar ir noriu įnešti šiek tiek aiškumo.

Leidinio knygutėje yra pateikti principinės ugdymui skirtų užduočių rengimo gairės: „Ką veikti su šuniukais?“ (4-5 psl.) ir „Darbas su pirmuoju kortelių rinkiniu“ (12-14 psl.) Toliau prasideda specifika ir atsiveria galimybių begalybė.

Kieno emocinis intelektas yra taikinyje? Mano paties/pačios ar kito žmogaus - vaiko ar suaugusiojo? Žinoma, visuomet patarsiu pradėti darbą nuo savęs, nepriklausomai nuo to, ar mama/tėtis, ar pedagogas, ar vadybininkas esate. Tad pirmieji kauliukai yra suaugusiojo darbui su savimi. Tokių kauliukų trečiadieniui buvo paruišta daugiausiai.

Kai jau pradedame galvoti apie kitus žmones, tai turime aiškiai apsibrėžti, kas jie tokie: į mamą įsikibęs kūdikis, po namus šleivojantis metinukas, savo valią demonstruojantis 2-3 metų vaikutis, fantazijų pasaulyje gyvenantis penkiametis, su pareigomis susidūręs priešmokyklinukas, pradinukas, su savimi ir suaugusiais kariaujantis paauglys, savęs ieškantis jaunuolis, save pamiršęs suaugęs žmogus ar gyvenimą reflektuojantis senjoras. Kiekvienas gali pradėti naudoti pirmą rinkinį, tik ne visiems jo pakaks. Pripažinkime, kad kauliukai kiekvienai grupei smarkiai skirsis. Todėl aš noriu pradėti konkrečią kalbą apie kauliukus su aiškiai apibrėžta naudotojų grupe.

Toliau kauliukas turi būti pritaikytas ugdymo kontekstui: vieno ar kelių vaikų ugdymas šeimoje, vaikų grupės ugdymas darželyje arba mokykloje, paramos specialisto darbas su individuali vaiku, trenerio darbas su suaugusiųjų auditorija, vadybininko darbas su komanda profesinės veiklos kontekste, individuali psichologinio koučingo sesija su suaugusiu žmogumi… Mano minėta „Mažųjų mąstytojų akademijos“ patirtis buvo sukaupta ugdant mažuosius šeimoje, jau anksčiau aprašytas atvejis yra tikslingas darbas su suaugusiųjų auditorija, o trečiadienio renginio kauliukai buvo paruošti fragmentiniam darbui su įvairių suaugusių auditorija, kurios dydis ir sudėtis iš anksto nežinoma.

Tačiau vienas iš svarbiausių kauliuko formą ir kietumą nulemiančių veiksnių yra tikslas, kuriuo šuniukas yra įdarbinamas. Aš trečiadienį norėjau tik parodyti visumą, leisti prisiliesti praktiškai (tam skiriant apie 15 min.) ir taip pristatyti priemonę. Jokių ugdomųjų tikslų aš kelti negalėjau. Ugdomuosius tikslus aš keliu po nuoseklaus ir sistemingo ugdytinio (savo vaiko) emocinio gyvenimo pažinimo. O tai man padeda padaryti šuniukai. Aš savęs nuolat klausiu: „Kokie šuniukai jį lanko?“ „Kurie jį išmuša iš vėžių, o kuriuos jis pats bando sugriebti už pavadėlio?“ Tada aš aiškiai matau, kuriam šuniukui laikas išbėgti į priekį, kiek ir kokių kauliukų turiu paruošti trims ar keturiems žingsniams pirmyn. Institucijose dirbantys pedagogai emocinio intelekto ugdymo tikslus turėtų įžvelgti ugdymo programose (jie ten yra), bet ir tai jų neatleidžia nuo savo ugdytinių emocinio gyvenimo pažinimo ir realaus tikslo išsikėlimo.

Trečiadienį renginio pabaigoje aš pravėriau „spintelės“, kurioje susidedu kauliukus duris. Ten pasimatė šešios lentynos, kurias sukaliau pagal septynias Palmer emocinio intelekto dimensijas. Darbiniams tikslams aš įsivedžiau šešias emocinės kompetencijos sritis:

1. Emocinė savimonė
2. Emocijų raiška
3. Kitų žmonių emocijų supratimas
4. Emocinis samprotavimas
5. Emocinė savivada ir savikontrolė (sujungtos dvi Palmer dimensijos)
6. Emocinė vadyba

Emocinį intelektą ugdančiam pedagogui pirmiausia pačiam reikia išplėtoti visas šešias kompetencijas, o paskui nuosekliai nuo emocinės savimonės iki savivados vesti savo mokinius. Ta mintis jau nuskambėjo renginio pabaigos diskusijoje, kurios rimtumas jau buvo praskiestas šampanu. Bet tai reikalauja gilesnės ir rimtesnės diskusijos, nei ta, kuri buvo inicijuojama šunyno atidarymo proga.

Tad iki naujų susitikimų su kinologijos mėgėjais ir profesionalais prie diskusijų stalo seminaruose.

Au-au

Kalba ir minties komunikacija

Praėjusi darbinė savaitė buvo intensyvi ir įdomi. Ji man baigėsi šeštadienį, kai turėjau galimybę dalyvauti Toastmasters International K3 teritorijos humoristinių kalbų ir ekspromtų varžybose, kur susirungė Lietuvos ir Latvijos klubų kalbėtojai. Kalba kaip viena iš komunikacijos priemonių mane domina ir jau metai vis taikausi aplankyti Toastmasters Kaunas klubą ir susipažinti su jų darbais.

Oficialus mano dalyvavimo tikslas buvo pranešimas renginio atidaryme, o vidinė motyvacija kilo iš siekio užmegzti minties kontaktą su organizacija, kuri jau senai profesionaliai dirba ugdydama kalbėtojus. Man buvo labai įdomu stebėti varžybų dalyvių kalbas, atpažinti tai, ką savimi neša ši organizacija, ir ieškoti išsiskyrimų ir persidengimų su mano darbais komunikacijos fronte. Čia noriu pasidalinti sau svarbiais atradimais.

Aš supratau, kad Toastmaster International propaguoja viešojo kalbėjimo meną. Taip, meną, kaip muzika, poezija, teatras ar raiškusis skaitymas. Ugdymo šiuo menu naudą gali patirti ir tie, kurie turi kalbos dovaną, ir tie, kuriems yra duota kitų dovanų, bet drąsos prieš auditoriją ar liežuvio lankstumo pagailėta.  Išklausius vienuolika konkursinių pranešimų man į akis krito šie svarbūs įgūdžiai:

• Pranešimo kaip meno kūrinio techninis konstravimas su apibrėžta struktūra, ritmu ir nuotaikos vystymu;
• Emocinė savivada prieš auditoriją nuosekliai pereinanti į auditorijos emocijos valdymą;
• Galvojimas garsiai, kai ištartas žodis pakviečia mintį ir kitą žodį, o tas žodis iškviečia asociatyvią grandinę; tai yra lyg ėjimas paskui riedančią mintį;
• Lankstus ir greitas posūkis sutikus netikėtą kliūtį, atsitiktinės kliūties apėjimas arba apžaidimas.
• Kalbinės raiškos sklandumas, žodis, sakinys, istorija...
• Muzikinis-ritminis įsitraukimas į kalbą; tai kaip šokis ir daina kartu sudėjus.

Tai buvo gražu, net ir man, kurios ausys yra vienas iš paskutinių informaciją priimančių kanalų. Nors mano smegenims teko kovoti su žodžių gausa, bet ir aš momentais išgirsdavau kalbos muziką arba pajausdavau emocinį kontaktą su šnekančiu žmogumi. Gal man būtų buvę lengviau, jei būčiau atėjusi nusiteikusi kaip į koncertą.

Dabar noriu pažvelgti į Toastmasters International kaip į kolegas ir paieškoti mūsų išsiskyrimo bei persidengimo taškų:

Renginyje aš dalyvavau kaip Herrmann metodologijos atstovė, kuriai rūpi minties komunikacija tarp skirtingai mąstančių asmenų. Savo pranešimu aš bandžiau sukurti skirtingus komunikacijos kanalus, nutaikytus į skirtingus smegenų segmentus bei aprėpti proto visumą. Kaip Herrmannistė komunikacijos lauke aš darbuojuosi su moduliu „HBDI® komunikacija“. Tad, kai į Toastmasters žiūriu iš šios perspektyvos, tai matau kelias persidengimo sritis:

• Herrmann metodologija gali būti panaudota į proto visumą nutaikytos kalbos konstravimui. Iš profesinio intereso aš greitai iš rankos paišiau kalbėtojų konstruojamo komunikacijos kanalų HBDI profilius ir pastebėjau ištempimą link C ir šiek tiek į B. A ir D ketvirčiai prasimušdavo tik kaip kalbėtojų natūra.
• Toastmaster naudojama metodologija galėtų praturtinti HBDI® komunikaciją mano aukščiau minėtų įgūdžių plėtote. Proto visumos ieškantiems Herrmannistams aktualu praturtinti savo metodinį arsenalą.

Minties komunikacijos tobulinimo srityje aš darbuojuosi dar ir su Edward de Bono metodologija. Čia aš įgyvendinu dvi programas:

• Minties komunikacija pagal Dr. Edward de Bono CoRT 3 „Sąveika“ (10 pamokų po 4 ak.val.), kuri padeda iš šalies pažvelgti į komunikacijos situaciją, pamatyti ne tik save, bet ir komunikacijos partnerį bei komunikacijos situaciją, bei suvaldyti ne tik save, bet ir komunikacijos situaciją. 
• Minties veiklos organizavimas pagal Edward de Bono „šešias mąstymo kepures“ (16 - 18 ak.val.), kuri padeda organizuoti individualią ir grupinę minties veiklą. Kalbos rengimas galėtų būti viena iš dBT metodų taikymo sričių. Kita svarbi taikymo sritis būtų minties komunikacijos suvaldymas dirbant grupėje. 

Kaip de Bonistė bet kokią kalbą aš matau kaip minties komunikacijos aktą: požiūrių suderinimą, sprendimo paiešką, bendrą kūrybą…, t.y. bendrą mąstymą dėl veiklos. „Pakalbėjome, o kas iš to“ - manyje šaukia de Bonistė. Taip kaip „mąstymas dėl mąstymo“, taip ir „kalba dėl kalbos“ manęs neveža. Kalba man įgija prasmę tik vienovėje su mąstymu ir veikla.

„Apie ką tas žmogus mąsto?“, „Kaip tas žmogus mąsto?“, „Ką jis ruošiasi daryti?“, „Kodėl jis kalba man/mums?“, „Kokias bendros veiklos intencijas jis demonstruoja?“ - kalbos prasmės paieškos klausimai sukosi mano galvoje šeštadienį.

„Atsipalaiduok ir pajausk malonumą, čia žmonės pakalbėti susirinko!“ - įpusėjus renginiui pasigirdo tylus vidinis balas. O kai pagaliau šį balsą išgirdau, jau buvo laikas eiti namo :-)

Darbo vietos keliami reikalavimai mąstymui

Vienas iš protinių vadybos išteklių principų yra darbuotojo mąstymo profilio ir darbo vietos keliamų reikalavimų mąstymui atitiktis. Tad šalia individualaus, poros ar komandos HBDI profilio viena iš reikalingiausių paslaugų yra darbo vietos HBDI profilis. Čia noriu pasidalinti praktiniais pastebėjimais, kurie  paskutiniais metais man pasirodė aktualūs valdant protinius išteklius organizacijose.

Subjektyvumo įveikimas profiliuojant užduotį. 

Sėkmingą darbo vietos HBDI profilio sudarymą didele dalimi nulemia gebėjimas greitai ir tiksliai (beveik iš rankos) nusibraižyti labai konkrečios užduoties HBDI profilį (angl. task mapping). Čia iš karto pastebėjau ryškią subjektyvumo tendenciją: žmogus suvokdamas užduotį visuomet ją iškreipia ir priartina prie savo asmeninio profilio formos. Tai natūralu, kadangi žmogui būdinga matyti tik tai, kas atitinka jo/jos mąstymą.

Šio iškraipymo galima išvengti dviem būdais:

• Pirmasis būdas yra grįžti prie savo individualaus HBDI profilio ir pasitikrinti „akląsias zonas“ (angl. blind spots), ant lapelio surašyti ir prieš akis pasidėti jų mąstymo modos turinį. Tada eigoje reflektuoti savo suvokimo unikalumą ir eigoje koreguoti braižomą užduoties profilį. Taip, tai sunku, tam reikia aukštesnio HBDI metodologijos įvaldymo laipsnio, t.y. nuoseklių pratybų. Tačiau natūralu, kad rezultato norisi greitai, čia ir dabar.
• Antrasis būdas yra užduoties profiliavimą pavesti heterogeninei mąstytojų grupei. Tik svarbu grupės narių paprašyti pateikti savo suvokimus, juos pagrįsti ir išklausyti kitų žmonių matymus, t.y. siekti konsensuso, o ne balsuoti.  Nors pats darbas užtruks ilgiau, bet jį jau galima atlikti po HBDI pagrindų supratimo. Čia yra tikimybė, kad skirtingo profilio dalyviai subalansuos savo subjektyvius suvokimus.

Kas užduoda darbo vietos profilį?

Jau pirmuose darbo vietos profiliavimo bandymuose sulaukiau labai logiško klausimo: „O kaip man čia žymėti: taip kaip darau,  ar taip, kaip turėčiau daryti?“ Bandant atsakyti į šį klausimą išryškėjo šiek tiek sudėtingesnė realybė. Pasimatė darbo vietos profilį formuojantys šeši veiksniai:

1. Pirmiausia tai pats darbuotojas, jis savo darbe linkęs matyti tai, kas atitinka jo/jos mąstymo profilį. Čia vėl tas pats aukščiau aptartas užduoties profiliavimo subjektyvumas.
2. Toliau noriu išskirti profesinę logiką. Darbą pradedantis specialistas iš profesinio rengimo sistemos į darbo vietą atsineša supratimą, ką tos profesijos žmonės daro.
3. Taip pat žinome darbo vietos aprašus, kurie dokumentuoja ką konkretus darbuotojas konkrečioje darbo vietoje turi daryti. Tai, iš kur jie atsirado (ankstesni darbuotojai apsirašė, surašė tiesioginis viršininkas ar atsirado atliekant organizacinį projektavimą) šiuo metu man nesvarbu. Svarbu yra tai, kad iš dokumento galima nesunkiai sudaryti mąstymo reikalavimų darbo vietai profilį.
4. Tiesioginis viršininkas yra dar vienas subjektyvusis veiksnys, pasižymintis savo unikaliu mąstymo profiliu. Viršininkas deleguoja, reikalauja, tikisi… Ne vienas esame patyrę darbo profilio pasikeitimą pasikeitus tiesioginiam viršininkui.
5. Darbuotojai, kurie tiesiogiai dirba su žmonėmis - pavaldiniais, kolegomis, klientais - jaučia nuolatinį jų spaudimą. Reaguodami į jų spaudimą ir atliepdami subjektyvius kitų žmonių lūkesčius darbuotojai mažiau ar daugiau iškreipia savo darbo profilį.
6. Yra dar vienas sunkiai pagaunamas veiksnys „situacija reikalauja“. Būna darbuotojų organizacijose, kurie dažnai „užkiša atsirandančią skylę“. Dažniausiai neaišku, kokia skylė atsiras, tad darbuotojas turi būti pasirengęs įgyti skirtingą profilį.

Tokioje situacijoje paišant darbo vietos profilį užduotis turi būti sukonkretinta: „Darbo vietos iš darbuotojo perspektyvos profilis“, „Darbo vietos pagal aprašą profilis“, „Kolegų/os reikalavimų darbuotojui profilis“, „Kasdieninės darbo dienos profilis“… Kartais labai vertinga nusipaišyti tuos profilius, kurie labiausiai skiriasi ir kuria įtampą tarp to, ką darbuotojas suvokia kaip savo darbą, ko iš jo reikalauja kiti žmonės arba organizacinė logika.

Su įdomumu laukiu naujų diskusijų apie darbuotojo ir jo darbo vietos HBDI profilių atitiktį.

Harmonizuojanti proto visumos atstatymo patirtis „pievelėse“

Prieš savaitę aš dalyvavau suaugusiųjų švietėjų renginyje Rumšiškėse. Pirmoji diena buvo kupina senų ir naujų susitikimų, informacijos, skirtingų požiūrių, diskusijų… Laikas ištekėjo greitai, dienos pabaigoje pradėjau jausti ne tik nuovargį, bet ir kažkokį vidinį susiplėšymą.

Tada Rasa mus visus pakvietė atlikti kūrybinę užduotį „Mano kelrodė žvaigždė“. Pradžioje atrodė, kad jėgų kūrybinei užduočiai neliko, bet po valandos proceso rezultatas mane nustebino – pajutau vidinę ramybę ir susitvarkymą.

Šiandien iš savaitės perspektyvos galiu pažvelgti į tai, kas gi ten atsitiko pirmos dienos pabaigoje. Interpretuoti pastebėjimus ir suprasti man padėjo Ned Herrmann visuminio proto® metodologija. Noriu šiuo supratimu pasidalinti su visais, norinčiais suprasti ir tikslingai savo veikloje įvesti metodinius elementus. Kaip ir įprasta visuminio proto modelio ketvirčius koduosiu raidėmis - A, B, C ir D.

Dabar aiškiai suprantu, kad vidinę ramybę man atnešė proto visumos atstatymas, dienos pabaigoje persijungiant iš kairės (A ir B) į dešiniojo pusrutulio (C ir D) mąstymo modas: metaforinį, integruojantį, erdvinį, vaizdiniais, vertybėmis ir jausmais grįstą bei tarpasmeninį mąstymą.

„Kelrodės žvaigždės“ metaforos (D) panaudojimas padėjo integruoti (D) platų prasmių (D) lauką į aiškų vaizdinį (D) ir tą vaizdinį realizuoti erdvėje (D) kaip žibintą. Tai man priminė herrmann'istų bandymus problemų sprendimo ir kūrybiniuose procesuose „įjungti“ metaforinį mąstymą.

Užduotis taip pat paskatino ir giluminę vertybių refleksiją (C), pažadino jausmus (C) ir padėjo naujai išgyventi (C) reikšmingų momentų prisiminimus, santykius su svarbiais žmonėmis bei praktine veikla.

Ši refleksija padėjo iškelti ir vystyti „žvaigždės - žibinto“ idėją (D). Čia noriu pastebėti, kad man kilusi idėja ne tik išsiliejo žibinto dekoro sprendimu, bet ir atliko dienos patirčių filtravimo, įprasminimo ir sintezės vaidmenį (D): beprasmė informacija išsitrynė ir užsimezgė prasminiai ryšiai tarp vertybinį filtrą atlaikiusių patirčių elementų. Iš čia, manau, atėjo tas palengvėjimas ir ramybė.

Žibintų uždegimas buvo lydimas malonių jausmų (C) - pasigėrėjimo ir kūrybinės sėkmės išgyvenimo. Deganti žvakė įnešė savo simbolinį krūvį į dienos išbaigimą (C).

Pabaigoje mes buvome paskatinti atsiverti ir pasidalinti (C): parodyti visiems savo kūrinius ir pasidalinti kilusiomis mintimis, vaizdiniais ir jausmais. Tai buvo kokybiškai kitokia komunikacija, nei iki tol vykę informacijos ir požiūrių mainai.

Šiandien iš savaitės perspektyvos taip ryškiai matosi pirmosios „pievelių“ dienos visuma, kurią man pavyko išgyventi. Tikiuosi, kad savo proto visumas susikūrė ir kiti renginio dalyviai.

Dėkui Rasai ir visiems dalyviams už galimybę tai patirti.
Iki kitų „pievelių“!

Emocingieji šuniukai renginio refleksijai

Šį savaitgalį man teko dalyvauti tradiciniame metiniame Suaugusiųjų švietimo asociacijos renginyje „pievelių šnabždesiai“. Tai buvo gera galimybė pristatyti ir praktiškai panaudoti dar dažais kvepiančią priemonę „Pažink, prisijaukink, pamokyk“. Dabar noriu šiek tiek pareflektuoti ir pasidalinti su savo Blog skaitytojais.

Kad neišplaukčiau į debesis, tad bandysiu išlaikyti įprastos praktinio atvejo aprašo struktūros: kontekstas, tikslinė grupė, paskirtis, priemonės, procesas su laiko rėmais, rezultatas ir pamąstymai.

Priemonės taikymo kontekstas. Tradicinis dviejų dienų renginys, kuris yra stipriai orientuotas į mokymąsi dalinantis ir bendruomenės būrimą.

Tikslinė grupė. Suaugę žmonės, atstovaujantys švietimo sektorių, orientuoti į suaugusiųjų mokymosi metodikas. Dauguma žmonių šioje grupėje buvo pažįstami, nors buvo ir tokių, kurie įsijungė tik šiame renginyje. Grupė pirmą kartą pamatė ir naudojo šią priemonę. Keli iš anksčiau žinojo „šešias mąstymo kepuraites“ ir jau žinojo, ką reiškia užsidėti „raudonąją kepuraitę“. Būdami suaugusių švietimo žmonės jie turėjo reflektavimo grupėje patirties.

Priemonės panaudojimo paskirtys:

• Darbinė - padėti grupei atlikti emocinę-jausminę renginio refleksiją. Dirbantieji su Edward de Bono „šešiomis mąstymo kepuraitėmis“ tai atpažintų, kaip „raudonos kepuraitės“ sesiją po darbo.
• Demonstracinė - pademonstruoti metodais suinteresuotai grupei, kaip „emocingieji šuniukai“ gali pasitarnauti suaugusių žmonių refleksijoje.

Darbo priemonės: auditorijoje pakabinti visi priemonės „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ pirmojo rinkinio plakatai (A3), suskirstyti į aštuonias prasmines grupes. Kiekvienas dalyvis gavo tam tikslui specialiai parengtą refleksijos lapą.

Darbo procesas:
I. Įvadas, skirtas pavargusios auditorijos dėmesio po pertraukėlės suvaldymui, darbui palankios nuotaikos sukūrimui ir „šuniuko“ susiejimui su emocijomis ir jausmais. Peržiūrėjome filmuką (4 min.)
II. Priemonės pristatymas: Kas? Kam skirta? Dėl ko? (apie 10 min.)
Šios pirmos dalys buvo aktualios tik pirmą kartą naujoje auditorijoje naudojant priemonę.
III. Trumpas metodinis įvadas: Ką? Kaip? ir Dėl ko? darysime. Refleksijos lapų išsidalinimas (3 min.)
IV. Susitarimas dėl refleksijos objekto. Aš pristačiau galimus refleksijos objektus, rekomendavau apsibrėžti vieną bendrą, o norintiems dar pasirinkti aktualų antrą. Sutarėme kartu reflektuoti „renginio procesą“. Sutartas objektas užrašomas ant lentos ir dalyviai jį perkelia į savo refleksijos lapus. (3 min.)
V. Intymus pokalbis su šuniukais. Dalyviai vaikščiojo po auditoriją, ieškojo šuniukų, kurie „nori“ su jais „pašnekėti“. Tada sustodavo ir išklausydavo „prabilusį“ šuniuką. Jo žinutę užsirašydavo į refleksijos lapą. Po pokalbio su šuniukais dalyviai buvo skatinami peržvelgti šuniukų „perduotas žinutes“ ir jas sau apibendrinti (15 min.)
VI. Pasidalinimas grupėje. Dalyviai buvo paskatinti pasidalinti su kitais grupės nariais bent viena bent vieno šuniuko žinute (15 min.)
VII. Metodologinė diskusija. Klausimai, atsakymai ir diskusijos apie priemonės panaudojimo skirtingose tikslinėse grupėse galimybes (15 min.)

Priemonės panaudojimo rezultatai:

• Lengviau ir žaismingiau peržengtas emocinės-jausminės refleksijos barjeras ir įtraukti visi renginio dalyviai (lyginant su analogiškomis sesijomis, kur žmonės buvo prašomi „užsidėti raudonąją kepuraitę)
• Pilnesnė ir turtingesnė refleksija. Įprastinės „raudonosios kepuraitės“ sesijos metu dauguma dalyvių vos pasako keletą žodžių. Čia dalyviai „pasišnekėjo“ su trimis, keturiais ar net penkiais šuniukais ir praturtino savo refleksiją.
• Grįžtamasis ryšys renginio organizatoriams, vedantiesiems, savo indėlį įnešusiems. Buvo atpažintas ir įvardytas bendras emocinis renginio klimatas, išskirti dominuojantys šuniukai, suteikta dalyvių reakcija į skirtingus renginio įvykius ir aspektus.
• Susidomėjimas priemonės taikymo metodika.

Mano metodologinė refleksija po taikymo patirties:
Dirbdama gana palankioje grupėje, palankiame kontekste ir keldama papildomus supažindinimo su priemone tikslus aš sau leidau peršokti PAŽINK ir PRISIJAUKINK žingsnius ir praktinėje-taikomojoje dalyje iš karto perėjau prie PAMOKYK. Dalyviai dar nepažindami šuniukų ir neturėdami galimybių (laiko ir medžiagos) iš arčiau į juos pažvelgti jau turėjo juo „įdarbinti“ konkrečios refleksijos užduoties atlikimui. Tai kėlė sunkumų atpažįstant, kuris šuniukas „šneka“, įsiklausant į perduodamas žinutes ir suprantant to šuniuko „kalbą“.
Kitaip tas metodas „prasisuktų“ mąstymo seminare, „šešių mąstymo kepuraičių“ trečioje dienoje, kai jau įprantama atskirti mąstymo objektą (apie ką mąstau) ir mąstymo kepuraitę (kaip mąstau). Šioje taikymo patirtyje, jutau, kaip šokinėjo ir plaukiojo mąstymo objektas. Kartais tapdavo neaišku, koks šuniukas apie kokį objektą „loja“. Kartais dalyviams pasigirsdavo šunų choras.
Nors 34 šuniukai buvo per daug greitai apžvalgai, bet vis tiek pritrūko šuniukų. Specifinei refleksijos užduočiai reikėjo ne daugiau kaip 24 šuniukų, atidžiai atrinktų iš trijų rinkinių (102). Švarų „refleksijos su šuniukais“ metodo išpildymą ribojo du veiksniai: iš anksto nesutartas refleksijos objektas ir galėjimas disponuoti tik pirmuoju rinkiniu. Labai platus refleksijos objektas (procesas, rezultatas, aš, grupė…) reikalavo skirtingų šuniukų grupių, kurios nebuvo pilnai aprūpintos.

Tikiuosi, kad šis priemonės taikymo atvejo pristatymas bus naudinga sekmadienio šuniškos refleksijos dalyviams, o ypač tiems, kurie po pabandymo norės patys ką nors su tuo daryti, o taip pat ir de Bonistams, kurie galvoja įsileisti šunis ir „raudonos kepuraitės“ sesiją.

Iki susitikimo priemonės pristatyme!

Dovana naujų mokslo metų proga

Nauji mokslo metai mokiniams ir švietimo žmonėms yra ne mažiau svarbi, o gal net ir svarbesnė šventė nei Naujieji Metai. Daugeliui tai naujo Kelio pradžia. Šiemet yra tiek daug žmonių, kuriuos noriu pasveikinti: pirmokų, jų tėvelių, auklėtojų, mokytojų, ugdymo įstaigų administratorių. Visi pasipuošę, pasitempę, su gėlėmis rankose. Norisi juos visus apkabinti, pasveikinti ir įteikti dovanų.

Šiemet jums noriu padovanoti priemonę emociniam intelektui ugdyti „Pažink, prisijaukink, pamokyk“. Šios priemonės idėja ir pirmosios versijos gimė prieš keturis metus „Mažųjų mąstytojų akademijos“ iniciatyvoje, paskui sekė metai studijavimo, praktinių bandymų ir tyrimų. Dabar atėjo laikas išleisti priemonę į gyvenimą. Tad gana kalbėti, metas išpakuoti ir pažiūrėti, kas yra viduje.

Atvėrę dėžutę mes pirmiausia išleisime trisdešimt keturis šuniukus, kurie mums atneš skirtingas emocijas, jausmus ir nuotaikas. Au-au-au-au… „Oi, ką man su jais daryti!“ - girdžiu jūsų balsus. Greitai juos sugaudykite ir uždarykite atgal į dėžutę, o tada atidžiai perskaitykite pavadinime užkoduotą instrukciją: „Pažink, prisijaukink, pamokyk“. Laikas išimti nedidelę knygutę, kuri padės žengti pirmuosius pažinimo ir prisijaukinimo žingsnius. Ten rasite trumpą idėjos pristatymą ir bendrus priemonės naudojimo principus.

Knygelėje taip pat rasite trumpą kiekvieno šuniuko pristatymą:

• Vardą ar net kelis galimus vardus.
• Trumpą apibūdinimą.
• Argumentus, dėl ko verta tą šuniuką priimti, pažinti ir apvaldyti.
• Išsireiškimus, kuriuos naudojame užkalbindami aplankiusį šuniuką.

Tad nuo dabar iš dėžutės išleisite po vieną šuniuką ir pradėsite su juo dirbti. O kai jau užsegsite jam pavadėlį, tai galėsite išleisti antrą ar net trečią.

Čia noriu pažymėti, kad kortelės yra skirtos labai plačiai šuniukų dresuotojų grupei: vaikams ir suaugusiems, o tekstai knygelėje yra nutaikyti į saviugda užsiimančius suaugusius žmones bei į ugdytojus: tėvus ir pedagogus.

Konkreti darbo su šuniukais metodika priklauso nuo amžiaus, brandos ir ugdymo konteksto. Rengdama šį pirmąjį rinkinį - trisdešimt keturias korteles - aš daugiausiai galvojau apie vaikus nuo gimimo iki dešimties metų. Ikimokyklinukams čia gali būti daugiau, nei pavyks suvaldyti, o pradinukams, manau, tai jau yra pasiekiamas uždavinys. Tėvams ir pedagogams aš parengiau dvi mokymų programas: „Emocinio intelekto ugdymą ikimokykliniame amžiuje“ ir „Emocinio intelekto ugdymas pradinėje mokykloje“.

Paaugliai ir jaunimas taip pat gali pradėti darbą su šiuo rinkiniu, bet jų emocinio gyvenimo praturtinimui pasirodys antrasis rinkinys. Tad jiems teks apvaldyti 68 keturkojus.
Suaugusieji taip pat turės ką  veikti su tais šuneliais, bet jiems gali greitai pritrūkti kortelių. Tad jiems teks dar palaukti kitų dviejų rinkinių ir dirbti su „102 dalmantinais“ :-)

Tad pradžioje praplėšėme pakuotę, o kai nurims šventinis rugsėjo pradžios bruzdesys, darbai sustos į rėmus, tada pakviesiu į atvirą leidinio pristatymą.

Iki susitikimo antroje rugsėjo pusėje!

Tai tik emocijos!

Užaugau ir mokiausi tokioje sistemoje, kur buvo svarbus žinojimas. Na dar ir mąstymas kartais buvo toleruojamas, o ypač tas, kuris nukreiptas į siauros užduoties atlikimą. Svarbu tik „protingas“ mąstymas, kuris yra šaltas, faktais grįstas ir objektyvus, o visa kita - tai jau daug mažiau vertinga. „Tai tik emocijos“ - teko ir vis dar tenka girdėti.

Gyvenimas visai kitaip perstatė prioritetus, visai kitaip pakreipė „proto ir širdies“ svarstykles.

Mes galime nieko daugiau neveikti, o tik kaupti žinias, šlifuoti loginius gebėjimus, bet vistiek nepasieksime to, kad konkrečioje praktinės veiklos ar santykių su žmonėmis situacijoje 100 procentų būtume tikri. Žingsniui į ateitį, kur visuomet egzistuos nežinomybės elementas, reikalingas tikėjimas. Bet tai yra tik jausmas.

Mes išmokyti įvertinti daug veiksnių, paskaičiuoti, pamatuoti, išskaidyti tikslą į konkrečius žingsnius. Bet kas iš tų racionalaus mąstymo ir planavimo gebėjimų, jei kausto baimė, nepasitikėjimas savimi ir neužtenka ryžto veikti? Bet tai - tik emocijos.

Mūsų išlavintas protas gali atskirti, kas yra teisingas atsakymas, o kas yra klaida, kur yra logiška, o kur - didžiausia nesąmonė. Tačiau kas iš to atskyrimo, jei sunku darosi įžvelgti jumorą, kūrybinę provokaciją ar išgyventi grožį. Bet tai ne bėda, nes tai tik jausmai.

Mes galime atpažinti, susieti, logiškai paaiškinti ir suprasti teorijas bei idėjas. Bet kas iš to, jei jos mūsų‚ neuždega, „neveža“, ar iš esmės nekeičia požiūrio į save, kitus žmones ir veiklą. Turėtų pakakti supratimo, nes visa kita - tai tik emocijos.

Kam mums tas žinojimas KAS, KAIP ir KODĖL vyksta ar yra daroma, jei nepajaučiame prasmės ir vertės, jei išblėsęs entuziazmas ir išjungtas „vidinis variklis“, stumiantis daryti? Bet tai vėl tik jausmai.

Mes mokame argumentuoti, įrodyti tiesą, parodyti klystančiųjų klaidas ir debatuose apginti pačių užimtą ar kitų deleguotą poziciją. Bet kam įrodinėti, jei tai nepadeda sukurti tarpusavio pagarbos ir pasitikėjimo. Bet tai ne taip svarbu, nes tai tik jausmai.

Mes suprantame komandinio darbo reikšmę, įžvelgiame savo kolegų privalumus, tikėtina, kad esame įvaldę grupinio darbo įgūdžius. Bet kas iš viso to, jei mums svarbiausia išlikti viršuje ir nepažeisti savo trapaus EGO, o mūsų žodžius ir veiksmus vairuoja vidinis cenzorius: „O ką kiti apie mane pagalvos?“ Bet tai, tikriausiai, nėra svarbu, nes tai - tik emocijos.

Mes išmokyti kultūringai bendrauti, suprantame ir racionaliai priimame kultūroje egzistuojančias bendravimo normas ir taisykles. Bet kas iš to kultūringo bendravimo, jei mums sunku suvaldyti antipatiją ar panieką, o gal mums visai nerūpi kitas žmogus bei jo problemos. Bet vėl - tai tik emocijos.

Mes galime pasiekti tikslą, demonstruoti aukštus rezultatus, uždirbti pinigų ir turėti. Bet kas gero iš viso to, jei mums nesigauna visu tuo pasidžiaugti, jei palaima ir ramybė mūsų neaplanko. Bet tai nėra taip svarbu, nes tai - tik emocijos.

Pernai vasarą šį prioritetų posūkį išreiškiau nauja programa „Racionalumo ir iracionalumo dermė mąstyme“, o per metus gludinau iracionalios mąstymo dimensijos atskleidimo priemones. Šios vasaros pabaigoje pasirodys naujos emocinio intelekto ugdymo priemonės - „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ - pirmasis rinkinys. O ją lydės ir nauja mokymų programa.

Kai idėja „veža“, tai ir veikla „važiuoja“. Ir visai nesvarbu, kad tai tik emocijos.

Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas 2015 - galimybė pamąstyti

Per dvidešimt darbo mąstymo lavinimo srityje metų teko bendrauti su daugybe mokytojų, kurie nuoširdžiai dirba savo darbą ir stengiasi kuo geriau išmokyti savo mokinius. Daugeliui jų egzaminų rezultatas yra pagrindinis mokymo ir mokymosi sėkmės matas.  Iš šių mokytojų ne kartą teko girdėti: „Gal ir neblogai tie Edward de Bono mąstymo instrumentai, vaikams patiko, visi smagiai mąstė, bet nėra kada užsiiminėti mąstymu, reikia įgyvendinti programas ir ruoštis egzaminams.“

Šiandien komentarai apie Lietuvių kalbos egzaminą vėl išprovokavo seną diskusiją apie dalyko išmokymo ir mąstymo lavinimo tikslų dermę. Dabar prieš akis pasidėsiu šių metų lietuvių kalbos egzamino užduotis bei vertinimo kriterijus ir pabandysiu iškelti mąstymo lavinimo tikslą: Parengti mokinių mąstymą sėkmingam šio egzamino išlaikymui.

Pirmas žvilgsnis į visas keturias temas ir rašinio vertinimo kriterijus leidžia pastebėti, kad sėkmingam egzamino išlaikymui reikės mąstymo visumos (pagal Ned Herrmann): logikos ir analitinių gebėjimų (A), minties disciplinos ir struktūravimo gebėjimų (B),  emocinio intelekto (C) ir plataus konteksto matymo, įžvalgos bei asmeninės idėjos iškėlimo (D). Edward de Bono čia prisidėtų konkrečiais mąstymo įrankiais.

Tikėtina, kad skirtingo mąstymo stiliaus mokiniai pasirinks skirtingas temų grupes: kairiojo smegenų pusrutulio dominantės mokiniai pirmenybę turėtų atiduoti literatūrinėms temoms, kuriose prieš akis padėtas konkretesnis objektas ir yra didesnė struktūruoto ir analitinio mąstymo galimybė (AB); o dešiniojo pusrutulio, ypač viršutinio (D) ketvirčio, mokiniams palankesnės  būtų samprotavimo temos, kuriose yra didesnė galimybė išsikelti idėją ir analizės objektą susikurti patiems.

Skaitant temų pavadinimus mane nustebino gana aukštas emocinio intelekto (C) išvystymo lygmens reikalavimas. Sėkmingam trijų temų atskleidimui reikia suprasti emocijas ir jausmus, užmegzti emocinį santykį (su kūriniu ir/ar autoriumi), atpažinti konkrečių emocijų raišką (šiuo atveju literatūros kūriniuose), suprasti šių emocijų reikšmę. Štai tos temos:

• „Ką gali juokas?“ (samprotavimo tema) reikalauja įsigilinti į juoko emociją.
• „Prarastos tėvynės ilgesys Lietuvos literatūroje“ (literatūros tema) reikalauja iš rašančio atpažinti literatūros kūrinių autorių išreiškiamus ilgesio jausmus.
• „Kasdienybės grožio pajauta lietuvių literatūroje“ (literatūros tema) reikalauja empatijos įsijaučiant į literatūros kūrinį ir išgyvenant autorių išreiškiamus grožio išgyvenimus.

Įdomu, kiek dėmesio emociniam intelektui skiriama mokykloje? Ar literatūros kūriniai tik analizuojami, ar jie išgyvenami? Tikriausiai nėra tam laiko, nes reikia įgyvendinti programą ir mokinius paruošti egzaminui.

Dabar pažvelkime į kitus vertinimo kriterijus ir mąstymo repertuarą, būtiną tų kriterijų atliepimui.

Bet kurios temos atskleidime iš abiturientų tikimasi analizės (A mąstymas). Samprotavimo temose tikimasi, kad bus išskirti ir atskleisti filosofinis, psichologinis ir socialinis aspektai. Nors ši mąstymo moda (loginis, analitinis ir kritinis mąstymas) mokykloje tradiciškai aukščiau vertinama už kūrybinį mąstymą, vistiek aš išdrįsčiau paklausti: „Kiek dėmesio mokytojai skiria analitinio mąstymo instrumentų perdavimui?“ ir „Ar mokiniai ima skirti struktūrinę, aspektinę ir lyginamąją analizes?“ Čia mokiniams ir mokytojui į pagalbą gali ateiti Edward de Bono mąstymo lavinimo programa (CoRT 2 ORGANIZAVIMAS, 1-3 pamokos), su ja jau susipažino apie 50 Lietuvos mokytojų, tikiu, kad šiuos  instrumentus jie perdavė savo mokiniams. Gal jie paklaus savo mokinių, kaip šie mąstymo instrumentai jiems padėjo egzamino metu.

Savarankiškas mąstymas ir autorių minčių panaudojimas yra reikalingas tiek samprotavimo, tiek ir literatūrinio tipo temose. Rašinį rašančiam mokiniui tenka įsiklausyti į skirtingų autorių mąstymą, tačiau mąstyti už save. Čia mokiniui nuolatos reikia naudoti „kito žmogaus požiūrį“ (OPV, žr. CoRT 1 IŠPLĖTIMAS, 10 pamoka) bei pastoviai išskirti faktą ir nuomonę (CoRT 3, 2 pamoka).

Argumentavimo reikalavimas turėtų skambėti logiškai į kritinį mąstymą orientuotoje mokyklos mąstymo kultūroje. Tačiau dar dirbdama universitete pastebėjau studentų sunkumus argumentuojant. Nors loginis argumentavimas yra logikos mokslų dalykas, bet ir čia Edward de Bono turi ką pasiūlyti: argumento priskyrimą pozicijai, faktų ir nuomonių išskyrimą, argumentų svorį ir argumentacijos struktūros konstravimą (žr. CoRT 3 SĄVEIKA; 1-4 pamokas). Deja CoRT 3 programa dar mažai žinoma Lietuvos mokytojams.

„Tema „Ką gali juokas?“ tikrai nėra probleminė, tačiau, pagal vertinimo kriterijus, jei rašinyje nebus problemos, už pirmąjį kriterijų „Tema-problema“ taškų jie negaus. Todėl moksleiviai problemą turėjo sugalvoti…“ - skundžiasi lietuvių kalbos mokytoja. Taip, tema yra, o problemą reikia sugalvoti. Jei iš karto nesigauna, tai iš Edward de Bono mąstymo instrumentų dėžutės reikia išsitraukti įrankį Nr.36 (CoRT 4 KŪRYBA programa; 6 pamoka „Apibrėžk problemą“). Tik noriu priminti, kad šis instrumentas yra iš kūrybinio mąstymo dėžutės. Analizuojant problema nepasimato.
Įdomu, kiek mokytojų šį mąstymo instrumentą perdavė savo mokiniams? CoRT 4 programos mokymuose per paskutinį penkmetį dalyvavo maždaug 40 įvairių dalykų mokytojų. Bet gal ir jie neturėjo laiko mąstymo instrumentų perdavimui?

Rašinių vertintojai iš abituriento tikisi gebėjimo apibendrinti bei daryti tarpines ir galutines išvadas. Įdomu, kaip mokiniai tvarko mintį, t.y. kaip jie naudoja sudėjimą ir sutvarkymą (B), kaip jie sujungia ar sintezuoja (D) ir kaip jie daro išvadas (A). Čia jiems galėtų pagelbėti de Bono mąstymo organizavimo (CoRT 2 ORGANIZAVIMAS, 8-10 pamokos) ir kūrybinio mąstymo (CoRT 4 KŪRYBA, 8 pamoka „Deriniai“) instrumentai.

Rašinyje leidžiamas tiek indukcinis, tiek dedukcinis rašinio komponavimo būdas, todėl mokiniai gali pasirinkti artimesnį jų mąstymo stiliui. Tačiau bet koks minties vystymas reikalauja išlaikyti bent elementarų minties pulsavimą NUSITAIKYK - IŠPLĖSK - SUTRAUK (TEC sąranga, žr. CoRT 6 VEIKIMAS, 1-4 pamokos). Jei jis išlaikomas, tai apsidraudžiama nuo nukrypimų nuo temos, įsipareigojama išplėtoti temą, o vėliau apibendrinti bei padaryti išvadas.

Dar galėčiau tęsti reikalavimų analizę ir mąstymo instrumentų parinkimą, bet man tiek jau pakanka, kad galėčiau suformuluoti mokinių mąstymo parengimo šiam egzaminui tikslą:
Mokykla turi išmokyti mokinius mąstyti visu protu - loginiu, kūrybiniu, disciplinuotu ir emocijomis grįstu - bei panaudoti SAVO protą bet kurių uždavinių sprendimui.

Akivaizdu, kad nepakanka dalyko žinių, nesvarbu, kiek daug jų mokiniai sukauptų, reikia ir mąstymo įrankių įvaldymo.

Sudėtinga. Sutinku. Bet nėra neįmanoma, jei teisingai susidėstome prioritetus ir veikiame kartu.

Mąstymas apie vertę kokybės vadybos kontekste

Kiekviena organizacija vėliau ar anksčiau susirūpina kokybe. kai kurios nes pasiryžta kurti kokybės vadybos sistemą, ar bent jos posistemę - kokybės vertinimo sistemą. Visuomet man buvo įdomu dominuojanti idėja (žr. „Dominuojanti idėja“ de Bono CoRT 4, 5 pamoka) šiose kokybės iniciatyvose ir tai, ant kokio koncepto ar nešančios kokybės sampratos statomos kokybės sistemos.

Mano profesinėje veikloje buvo aštuonių metų etapas, kai teko darbuotis ties kokybės vadybos sistemos ir atskirų jos posistemių projektavimu bei įgyvendinimu. O lygiagrečiai teko tyrinėti, rašyti ir dėstyti su šiais klausimai susijusius dalykus. Šiandien kolega išprovokavo mane atsigręžti į tą etapą ir vėl iš naujo viską apmąstyti.

O šiandien man norisi mesti iššūkį (žr. „Iššūkis konceptui“ de Bono CoRT 4, 4 pamoka) tiems konceptams, ant kurių anksčiau pati stačiau kokybės sistemas. Man šiandien norisi sušukti: „O kodėl nepastatyti kokybės vadybos sistemos ant VERTĖS koncepto?“ Už šį posūkį turiu būti dėkinga Edward de Bono, suskūrusiam „šešių vertės medalių“ sąrangą ir pastariesiems metams, kurie mane vis pastūmėdavo naujuose kontekstuose pritaikyti šią sąrangą. Venas iš šių kontekstų ir yra kokybės vadyba.

Tvirtai atsirėmus į VERTĖS konceptą išaiškėja, ką reikėtų vadinti kokybišku. Kokybiška yra tai, kas prisideda prie vertės kūrimo ir palaikymo. Kokybės vadybos sistema tokioje sampratoje turėtų būti orientuojama į keturių procesų - vertinimo (vertės nustatymo), vertės kūrimo proceso stebėsenos/monitoringo, kuriamos vertės palaikymo ir vertės didinimo, t.y. naujos vertės kūrimo - paleidimą ir sklandžios tėkmės užtikrinimą. O svarbiausia, kad visi tie sudėtingi, ilgi, dažnu atveju skolinti ir dalinai suvokti kriterijų, rodiklių ir standartų talmudai galėtų būti pakeisti daug skaidresne „šešių vertės medalių“ sąranga. Paprastumas yra viena iš esminių Edward de Bono mąstymo sistemos vertybių.

Kokybės vertinimui labai pasitarnaus jau atidirbtas de Bono mąstymo instrumentarijus:

• Šešiais medaliais reprezentuojamų vertybių pasvėrimas ir rangavimas (FIP ir technika „vertybių trikampis“) padės pamatyti esminius vertinimo kriterijus.
• Verčių išskleidimas (technika „verčių žemėlapis“) padės apsibrėžti ir įprasminti kokybės rodiklius.

Beliks tik užsiduoti siekiamos kokybės lygmenį ir bus galima pradėti matuoti. Standartas kaip skalė: „puiku“, „labai gerai“, „gerai“… gali būti parengiamas vėliau jau empiriniu keliu.

Aiškiai suprantu, kad ne kiekvienam kokybe susirūpinusiam vadybininkui šis požiūris bus priimtinas. Bet kodėl gi ne? Čia ir slypi konstruktyvaus iššūkio kokybės konceptui esmė.

Konceptualizavimas - kodėl bilda procese?

Vakar motyvuota komanda konceptualizavo bendrą veiklą. Procesas buvo intensyvus ir prasmingas. Vakar vakare pavargusi galva sugebėjo atspindėti tik vieną refleksyvų įvaizdį iš seno juokelio. Klausimas: „Kodėl važiuodamas traukinys bilda, juk ratai apvalūs?“ Atsakymas: „Ratas yra diskas, kurio plotas yra π padauginta iš R kvadratu. Tai tas kvadratas riedėdamas ir bilda.“

Ryte išsimiegojus galima jau bandyti atsitraukti ir detaliau paanalizuoti tą bildėjimą, kuris girdisi galvoje. Ten tikriausiai vėl paslėptas koks nors kvadratas, kuris rutuliojamas bilda.

Koncpetualizavimas iš principo yra procesas, kuriame randasi, auga ir kinta konceptai. Konceptai, ne sąvokos. Dar akademinėje aplinkoje aš susidūriau su dviejų dalykų painiojimu: sąvoka ir konceptas, teorija ir koncepcija. Visi šie dalykai gyvena pakankamai aukštai pakeltoje abstrakcijoje (A ir D ketvirčiai Herrmanno sistemoje), bet jie gyvena skirtingose „logikose“: sąvokos ir teorijos gyvena „akmens logikoje“ , o konceptai - „vandens logikoje“ (žr. de Bono vandens ir akmens logikų išskyrimą). Sąvokas apibrėžiame, suprantame ir tarpusavyje suderiname (A ketvirčio veikla), o konceptus suvokiame, mes „pamatome“, mes įžvelgiame jų validumą (D ketvirčio veikla). Mąstantis ir motyvuotas žmogus gali greitai suprasti skirtingas sąvokas, tačiau konceptai greitai nekinta. Ne veltui de Bono siūlo įrankį „Iššūkis konceptui“ (ketvirta CoRT 4 pamoka).

Manau, kad vakar galvoje girdėjau stiprų bildėjimą - bum-bam-bum-bam - būtent tarp šių dviejų kampų - abstraktaus sąvokinio ir abstraktaus konceptualaus mąstymo. Bet gerai įsiklausius girdėjosi dar vienas bildesys - klik-klak-klik-klak. Paieškosiu, iš kur jis sklido.

Jau pačioje konceptualizavimo pradžioje buvo bandoma užduoti ne vien mąstymo plotį (penki principiniai klausimai) bet ir gylį, ne tik suprasti, racionaliai pasirinkti, bet ir apsispręsti. Apsisprendimo poreikis uždėjo afektyvinę (emocijų, jausmų, tikėjimo, vertybių išgyvenimo) dimensiją koncpetualizavimo procesui: „Ar tas konceptas mane veža?“ „Ar tai atliepia mano vertybes?“ „Ar tikiu, kad padarysime?“ tai klausimai, kurie sukosi galvoje ir tempė mintį į kitą kampą (dešinį apatinį C ketvirtį). Ne kartą buvo pakelta raudona kepuraitė. Klik-klak-klik-klak vis ir vis kartojosi stiprus bildesys, o jo fone išryškėdavo negarsus tik-tak-tik-tak. Gal tai laikrodis? Ne.

„Gal metas daryti?“ „Gal darydami eigoje susivoksime?“ „Gal padarome, o paskui žiūrėsime, kas iš to gausis?“ - sykis nuo sykio išryškėdavo dar vienas kampas (kairysis apatinis B ketvirtis). Apsisprendžiam ir darom tik-tak-tik-tak… tarp A ir B kampų. Juk galime daryti taip, štai logika ir paskaičiavimas (A ketvirtis) - bim-bom-bim-bom pasigirsdavo dar vienas garselis.

Sunkus ir triukšmingas tas konceptualizavimo procesas, bet smagu, kad jis važiuoja: bum-bam-bum-bam, klik-klak-klik-klak, tik-tak-tik-tak, bim-bom-bim-bom - kvadratas rieda pirmyn. Eigoje apsidaužys kampai ir viskas vyks tyliau.

Raudonos kepuraitės atspalviai

Paskutinį pusmetį ant darbo stalo guli „raudonoji kepuraitė“ (Edward de Bono „šešių mąstymo kepuraičių“ sąranga). Kas dieną ji pakeliama, pavartoma rankose, apžiūrima, pamatuojama ant galvos ir vėl padedama. Kitoje kompiuterio pusėje stabiliai įsitaisė auganti popierių ir knygų krūva, iš kurios su manimi vis pasišneka Goleman’as, Ekman’as, Tomkins’as, Plutchik’as, Lövheim’as ir kt. O nuo lentynos procesą prižiūri skvarbi Herrmanno akis. Tai darbo ties emocinio intelekto plėtros priemone kasdienybė. Šioje kasdienybėje ir išryškėjo daugybė raudonos kepuraitės atspalvių.

Edward de Bono nuspalvinęs kepuraitę raudonai jau pats išskyrė kai kuriuos „atspalvius“: emociją, jausmą, tikėjimą, nuojautą, nuomonę ir įsitikinimą. Tačiau de Bono savo metode reikalauja išlaikyti spalvos grynumą ir nepadauginti kepuraičių. Šešių spalvų turi būti gana, tad raudonos išskaidymo į atspalvius tikriausiai nepasveikintų. Aš pabandžiau su juo susitarti pažadėdama, kad raudona yra raudona, o dirbant su raudona galima įsivesti papildomą sąrangą, neviršijančią šešių atspalvių.

Ned Herrmannas emocinę, kinestetinę, tarpasmeninę, tikėjimu ir jausmais grįstą mąstymo modą priskiria dešiniajam apatiniam visuminio proto® modelio ketvirčiui (C). Jis šią mąstymo modą taip pat žymi raudona spalva. Tai vienintelė spalva dėl kurios jis sutaria su de Bono. Šioje sistemoje vėl galime įžvelgti skirtingus raudonos atspalvius. Kadangi Herrmann modelyje spalva reiškia vietą neuro-fiziologiniame modelyje, tai vieta visuomet gali būti arčiau į vieną ar į kitą pusę: raudona arčiau geltonos (D), žalios (B) ar mėlynos (A). O tai man reiškią nuoseklaus spalvų perėjimo galimybę. Tad raudonos atspalvius nesunku gauti į raudoną įmaišant žalios ar geltonos spalvos pigmentų. Dėl neuro-fiziologinių ryšių specifikos mėlynos ir raudonos spalvų deriniai Herrmann’o metodologijoje taptų problemiškais, bet ne neįmanomais.

Žemiau pateikiu keturių spalvų maišymu išgautą atspalvių spektrą, kuriame paieškosiu raudonos kepuraitės atspalvių. Išdidintas visuminio mąstymo® modelio ketvirtis originaliai buvo raudonas. Jį išdidinau ir nuspalvinau naujai. Kitų ketvirčių spalvas palikau originalias, tam, kad matytųsi naujos spalvos invazijos šaltinis.

O dabar galiu panagrinėti skirtingus atspalvius ir suteikti jiems prasmes.

Ekman’as tarp devynių kriterijų bazinių emocijų išskyrimui pažymi ir emocijų būdingumą ne tik žmogui, bet ir aukštesniesiems gyvūnams. Jau vien tai siūlo bazines emocijas priskirti limbinei smegenų sričiai (apatinė Herrmann modelio dalis). Plutchik’as savo evoliucinėje teorijoje akcentuoja emocijų svarbą rūšies išlikime. Dauguma autorių sutinka ypač su su neigiamų bazinių emocijų apsaugine funkcija. Toks evoliucinis racionalumas Herrmanno sistemoje užkoduotas kairiajame apatiniame (B) ketvirtyje. Tad neigiamas bazines emocijas - pyktį, baimę, pagarbią baimę, drovumą, pasibjaurėjimą, kaltę ir liūdesį - nuspalvinčiau tamsiai raudona spalva su rudu atspalviu (Nr.1 apskritimas spalvų gamoje) Teigiamos bazinės emocijos - džiaugsmas, palengvėjimas, pasitenkinimas, susidomėjimas ir nuostaba - įgytų šiek tiek šviesesnį atspalvį (Nr.2 apskritimas spalvų gamoje). Kol kas paliksiu jas čia, nors jaučiu sunkiai maldomą norą susidomėjimą ir nuostabą stumtelėti aukštyn ir dešinėn (geltonojo ketvirčio link).

Ekaman’as pažymi, kad pasididžiavimo, gėdos ir dėkingumo emocijos yra būdingos tik žmogui. Jos kaip ir kitos sudėtingos emocijos ir jausmai - prieraišumas, pasitikėjimas, simpatija, antpatija, pavydas, piktdžiuga ir kt. - dažniausiai reiškiasi socialiniame kontekste. Herrmanno sistemoje šie jausmai persipina su moralinio ir tarpasmeninio mąstymo moda, o mano spalvų gamoje turėtų užimti grynos raudonos vietą (Nr.3 apskritimas spalvų gamoje). Toliau raudonos spalvų skalėje turėtume ieškoti lengvai oranžinių atspalvių (Nr.4 apskritimas spalvų gamoje). Jais paženklinčiau religinius (tikėjimas, atgaila, atleidimas…) ir  bendražmogiškų vertybių (gėrio, grožio, meilės…) išgyvenimus, žmogui suteikiančius dvasingumo dimensiją.

Nuojauta, kaip ir kūrybiniai impulsai, Herrmanno sistemoje jau priskiriami dešiniajam viršutiniam ketvirčiui (D) ir dažomi geltonai. Tad nuojautą, įžvalgą, kūrybinį įkvėpimą ir judėjimo krypties pajautą drąsiai stumtelėčiau į šviesiai oranžinę spektro dalį (Nr.5 apskritimas spalvų gamoje). Ten pat atsidurtų ir jumoro jausmas, potraukis rizikuoti ir eksperimentuoti.

Edward de Bono po raudona kepuraite talpina ir subjektyvias nuomones ir įsitikinimus. Tai yra niekas kita, kaip asmens vertybėmis, jausmais ir suvokimais apipinta asmeninė logika. Ji kartais emocingai bandoma „parduoti“ kaip faktas arba absoliuti logika (kairysis viršutinis ketvirtis A, Herrmanno modelyje dažomas mėlynai). Savo atliekamoje raudonos kepuraitės atspalvių paieškoje į raudoną primaišyčiau mėlynos spalvos ir judėčiau link šaltesnių purpurinių atspalvių (Nr.6 apskritimas spalvų gamoje).

Taip galėčiau darbuotis toliau skaidydama nuoseklią pereinančių spalvų gamą vis į mažesnes sritis. Tačiau Edwardui pažadėjau neperžengti šešių atspalvių, tad čia teks sustoti.

Pabaigoje noriu atsiprašyti savo skaitytojų (ne deBonistų ir ne Herrmannistų) už techninį žargoną, kurio nepavyko išvengti.
ATSIPRAŠAU, ir toliau taip darysiu.