Paskutinį pusmetį ant darbo stalo guli „raudonoji kepuraitė“ (Edward de Bono „šešių mąstymo kepuraičių“ sąranga). Kas dieną ji pakeliama, pavartoma rankose, apžiūrima, pamatuojama ant galvos ir vėl padedama. Kitoje kompiuterio pusėje stabiliai įsitaisė auganti popierių ir knygų krūva, iš kurios su manimi vis pasišneka Goleman’as, Ekman’as, Tomkins’as, Plutchik’as, Lövheim’as ir kt. O nuo lentynos procesą prižiūri skvarbi Herrmanno akis. Tai darbo ties emocinio intelekto plėtros priemone kasdienybė. Šioje kasdienybėje ir išryškėjo daugybė raudonos kepuraitės atspalvių.
Edward de Bono nuspalvinęs kepuraitę raudonai jau pats išskyrė kai kuriuos „atspalvius“: emociją, jausmą, tikėjimą, nuojautą, nuomonę ir įsitikinimą. Tačiau de Bono savo metode reikalauja išlaikyti spalvos grynumą ir nepadauginti kepuraičių. Šešių spalvų turi būti gana, tad raudonos išskaidymo į atspalvius tikriausiai nepasveikintų. Aš pabandžiau su juo susitarti pažadėdama, kad raudona yra raudona, o dirbant su raudona galima įsivesti papildomą sąrangą, neviršijančią šešių atspalvių.
Ned Herrmannas emocinę, kinestetinę, tarpasmeninę, tikėjimu ir jausmais grįstą mąstymo modą priskiria dešiniajam apatiniam visuminio proto® modelio ketvirčiui (C). Jis šią mąstymo modą taip pat žymi raudona spalva. Tai vienintelė spalva dėl kurios jis sutaria su de Bono. Šioje sistemoje vėl galime įžvelgti skirtingus raudonos atspalvius. Kadangi Herrmann modelyje spalva reiškia vietą neuro-fiziologiniame modelyje, tai vieta visuomet gali būti arčiau į vieną ar į kitą pusę: raudona arčiau geltonos (D), žalios (B) ar mėlynos (A). O tai man reiškią nuoseklaus spalvų perėjimo galimybę. Tad raudonos atspalvius nesunku gauti į raudoną įmaišant žalios ar geltonos spalvos pigmentų. Dėl neuro-fiziologinių ryšių specifikos mėlynos ir raudonos spalvų deriniai Herrmann’o metodologijoje taptų problemiškais, bet ne neįmanomais.
Žemiau pateikiu keturių spalvų maišymu išgautą atspalvių spektrą, kuriame paieškosiu raudonos kepuraitės atspalvių. Išdidintas visuminio mąstymo® modelio ketvirtis originaliai buvo raudonas. Jį išdidinau ir nuspalvinau naujai. Kitų ketvirčių spalvas palikau originalias, tam, kad matytųsi naujos spalvos invazijos šaltinis.
O dabar galiu panagrinėti skirtingus atspalvius ir suteikti jiems prasmes.
Ekman’as tarp devynių kriterijų bazinių emocijų išskyrimui pažymi ir emocijų būdingumą ne tik žmogui, bet ir aukštesniesiems gyvūnams. Jau vien tai siūlo bazines emocijas priskirti limbinei smegenų sričiai (apatinė Herrmann modelio dalis). Plutchik’as savo evoliucinėje teorijoje akcentuoja emocijų svarbą rūšies išlikime. Dauguma autorių sutinka ypač su su neigiamų bazinių emocijų apsaugine funkcija. Toks evoliucinis racionalumas Herrmanno sistemoje užkoduotas kairiajame apatiniame (B) ketvirtyje. Tad neigiamas bazines emocijas - pyktį, baimę, pagarbią baimę, drovumą, pasibjaurėjimą, kaltę ir liūdesį - nuspalvinčiau tamsiai raudona spalva su rudu atspalviu (Nr.1 apskritimas spalvų gamoje) Teigiamos bazinės emocijos - džiaugsmas, palengvėjimas, pasitenkinimas, susidomėjimas ir nuostaba - įgytų šiek tiek šviesesnį atspalvį (Nr.2 apskritimas spalvų gamoje). Kol kas paliksiu jas čia, nors jaučiu sunkiai maldomą norą susidomėjimą ir nuostabą stumtelėti aukštyn ir dešinėn (geltonojo ketvirčio link).
Ekaman’as pažymi, kad pasididžiavimo, gėdos ir dėkingumo emocijos yra būdingos tik žmogui. Jos kaip ir kitos sudėtingos emocijos ir jausmai - prieraišumas, pasitikėjimas, simpatija, antpatija, pavydas, piktdžiuga ir kt. - dažniausiai reiškiasi socialiniame kontekste. Herrmanno sistemoje šie jausmai persipina su moralinio ir tarpasmeninio mąstymo moda, o mano spalvų gamoje turėtų užimti grynos raudonos vietą (Nr.3 apskritimas spalvų gamoje). Toliau raudonos spalvų skalėje turėtume ieškoti lengvai oranžinių atspalvių (Nr.4 apskritimas spalvų gamoje). Jais paženklinčiau religinius (tikėjimas, atgaila, atleidimas…) ir bendražmogiškų vertybių (gėrio, grožio, meilės…) išgyvenimus, žmogui suteikiančius dvasingumo dimensiją.
Nuojauta, kaip ir kūrybiniai impulsai, Herrmanno sistemoje jau priskiriami dešiniajam viršutiniam ketvirčiui (D) ir dažomi geltonai. Tad nuojautą, įžvalgą, kūrybinį įkvėpimą ir judėjimo krypties pajautą drąsiai stumtelėčiau į šviesiai oranžinę spektro dalį (Nr.5 apskritimas spalvų gamoje). Ten pat atsidurtų ir jumoro jausmas, potraukis rizikuoti ir eksperimentuoti.
Edward de Bono po raudona kepuraite talpina ir subjektyvias nuomones ir įsitikinimus. Tai yra niekas kita, kaip asmens vertybėmis, jausmais ir suvokimais apipinta asmeninė logika. Ji kartais emocingai bandoma „parduoti“ kaip faktas arba absoliuti logika (kairysis viršutinis ketvirtis A, Herrmanno modelyje dažomas mėlynai). Savo atliekamoje raudonos kepuraitės atspalvių paieškoje į raudoną primaišyčiau mėlynos spalvos ir judėčiau link šaltesnių purpurinių atspalvių (Nr.6 apskritimas spalvų gamoje).
Taip galėčiau darbuotis toliau skaidydama nuoseklią pereinančių spalvų gamą vis į mažesnes sritis. Tačiau Edwardui pažadėjau neperžengti šešių atspalvių, tad čia teks sustoti.
Pabaigoje noriu atsiprašyti savo skaitytojų (ne deBonistų ir ne Herrmannistų) už techninį žargoną, kurio nepavyko išvengti.
ATSIPRAŠAU, ir toliau taip darysiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą