Seminare mes du kartus vedžiojome šunelius. Šių vedžiojimų metu šuo turėjo labai konkrečią užduotį: surasti vaiką (kauliukas Nr. 8) arba surasti mėgstamą situaciją (kauliukas Nr. 14). Šios šuniuko vedžiojimo užduotys yra bendros, t.y. nepriklauso nuo šunelio prigimties ir yra nukreiptos daugiau į šuns (emocijos) pažinimą. Keliami du klausimai: Kokiu veidu sutinkamas šuo (kaip emocija atsispindi veide)? ir Kokiose situacijose jis pasirodo (išgyvenama emocija)?
Čia noriu parodyti kitas vedžiojimo galimybes ir žengti kelis žingsnius pirmyn: nuo šuns pažinimo link jaukinimo ir pamokymo. Kadangi man rašiusios pedagogės vaikai pradėjo vedžioti „susidomėjimo“ šuniuką, tai būtent jį naudosiu kaip konkretų pavyzdį. Apsistosiu ties trimis vedžiojimo būdais
Paprastas šunelio jaukinimo būdas yra „vestis šunį su savimi“ (pirmas būdas). Ji gali įsidėti šuns kortelę į kišenę, įsidėti į kuprinę ar už pavadėlio prisikabinti prie rankovės. Priimdamas šį sprendimą suaugęs žmogus ar vaikas nusiteikia stebėti šį šunį ir klausytis jo balso. Pvz. jei penkiamečiai taip nusprendžia vedžioti „susidomėjimo“ šunį visą darželio dieną, tai galima jų prašyti, kad jie su šuneliu visą dieną ieškotų to, kas yra įdomu. Galima po valandos ar kelių paklausti vaikų: „Gal kas nors rado ką nors įdomaus ir jo šunelis sulojo?“ Tai suveiks ir kaip užduoties priminimas ir dėmesio į įdomumo paiešką fokusavimas. Galima dienos pabaigoje aptarti, kokie buvo šuniukų vedžiojimo rezultatai. Auklėtoja taip pat su vaikais gali pasidalinti tuo, kas jos šuneliui pasirodė įdomu.
Šiame pratime labai svarbi pedagogo reakcija į atvejus, kai vaikas pareikš, kad jo šuniukas nieko įdomaus nerado. Svarbu palaikyti tikėjimą, kad tokie įdomūs dalykai egzistuoja, bet ne visada lengva juos surasti, kad nuosekliuose vedžiojimuose vaikas gali išmokyti savo šuniuką rasti įdomius dalykus ir juos atpažinti.
Galima „susidomėjimo“ šuniukui duoti labai konkrečią užduotį: „Lentynoje surasti pačią įdomiausią knygą arba patį įdomiausią žaislą/žaidimą.“ (antras būdas) Tada vaikai gali vienas kitam parodyti, ką surado jų šuniukai ir pasidalinti tuo, kas jiems yra įdomu. Čia svarbu pedagogui išlaikyti vienodai aukštą kiekvieno įdomaus atradimo vertę. Tokiame vedžiojime vaikai gali atrasti, kad jiems įdomūs skirtingi dalykai ir tai yra gerai. Tolimesniuose darbuose su šuniukais (jau šuniuko dresavimo lygmuo) vaikai išmoks, kad kartais bendrame žaidime su kitais vaikais reikia atsižvelgti į tai, kas įdomu kitiems, o savo „susidomėjimo“ šuniuką šiek tiek prilaikyti.
Dar vienas šuniuko vedžiojimo būdas yra „šuniuko sekimas“ (trečias būdas). Aš kartais jį vadinu „pralėkti su savo šunimi laukais plevesuojant plaukais“. Tai yra sprendimas duoti savo šuniui valią ir pasiduoti jo užduodamai krypčiai. Šiuo atveju pasaitėlis šuniukui yra nusegamas. Toks „pralėkimas“ labai priklausys nuo šuns prigimties ir asmenybės pasitikėjimo savo šunimi. „Susidomėjimo“ šuns atveju, toks pralėkimas reikškia pasidavimą susidomėjimo impulsui, darymą to, kas yra įdomu. Vaikams galima sakyti, kad pusvalandį ar valandą jie gali paleisti savo „susidomėjimo“ šuniukus ir juos sekti, t.y. daryti tai, kas yra įdomu. Toks šuniuko sekimas (pasidavimas jam) galimas tada, kai jau šuniukas moka surasti interesų sritį ir mes pasitikime, kad jis mus nuves ten, kur mums tikrai yra įdomu.
Šio vedžiojimo būdo prasmė išryškėja tada, kai mes po pasilakstymo sugebame pagauti savo šunį, „užnerti jam pasaitėlį“ ir „parvesti namo“, t.y persijungti nuo „darau, kas įdomu“ prie „darau, ką reikia daryti“. Reikia pripažinti, kad net ir suaugusiems yra gana sunku užmauti šiam šuniukui pasaitėlį ir vėl jį pririšti.
Tai tiek šiam kartui apie šuniukų vedžiojimą. Ateis laikas, tada pasimokysime ne tik vedžioti, bet ir prisikviesti bei įdarbinti šunelius tuo metu, kai jų labiausiai reikia.
O dabar pirmam vedžiotojų šimtukui linkiu sėkmės išvedant šunis pas savo vaikus.
