Prieš porą dienų rašiau apie metaforos svarbą integruojant racionalią ir iracionaliąją mąstymo dimensijas emocinio intelekto ugdyme. Taip pat jau bandžiau išryškinti instrumentinį požiūrį ir mąstymo operacijų ar konkrečių jausmų „ištraukimą į išorę“ arba, kitaip tariant, žvilgsnį į juos iš šalies.
Dabar noriu atsakyti į gana dažnai užduodamą klausimą: „O kodėl šuniukas? Kodėl ne veidelis, širdelė, debesėlis, pagalvėlė, kepuraitė ar meškutis?"
Kaip ir daugeliu metaforinio mąstymo atveju šuniuko metafora „atėjo pati“, o aš tik vėliau supratau, kad tai yra būtent tai, ko reikia. Pirmas šios metaforos įsiveržimas įvyko 2011 m. o galutinis apsisprendimas - tik 2015 m. Per tą laiką įvyko daug įdomių dalykų. Būdama de Bonistė aš ištyrinėjau, apmąsčiau ir išbandžiau skirtingas alternatyvas. Čia jas greitai apžvelgsiu.
Daug emocinio intelekto ugdymo priemonių dirba su veideliais, atvaizduojančiais emocijas. Juos naudoja ir mano turimos bei naudojamos lietuviškos vaikams skirtos priemonės „Tavo jausmai“ ir „Atpažink jausmus“. Veidelius aš taip pat eksploatuoju ir savo darbe su šuniukais: žmogus sutinka šuniuką ir jam „nusišypso“. Autentiška, jausmą atspindintis veidelis, man reprezentuoja šuniuko prisileidimą ir santykio su juo užmezgimą. Veidelis yra paveikus, nes jis artimas veido išraiškai, pagal kurią jau kūdikystėje išmokstame skaityti artimųjų žmonių jausmus. Pagal veido išraišką lengva atpažinti emociją. Tuo veidelio ženklas man yra svarbus ir reikalingas. Bet jis nėra pakankamas, nes jis sunkiai „atsiklijuoja“ nuo veido. Jis man nepaveža viso reikalingo instrumentinio krūvio ir neužtikrina darbui reikalingo išoriškumo.
Kitas artimas, mano analizuotas pavyzdys buvo veideliai širdelės formoje. Juk dauguma širdį asocijuoja su emocijomis ir jausmais. Ne veltui sakome: „Ką tau širdis diktuoja?“ „Klausyk širdies, ne vien proto?“ „Širdis“ yra labai stipri metafora, bet jos atsisakiau ne vien dėl to, kad širdelės įvaizdis tampa nuvalkiotas Valentino dienos simbolis, bet pagrinde dėl to, kad ji, kaip ir veidelis, man neužtikrino instrumentiniam požiūriui reikalingo išoriškumo.
Kimochi ugdymo priemonės ir metodika emocijų ir jausmų vaizdavimui įveda pagalvėles. Pagalvėlės yra malonios, minkštos, jas galima paimti į rankas, vartyti, įsidėti į kišenę arba įdėti į kišenę žaislui-personažui. Šios pagalvėlės jau yra „atklijuotos“ nuo veido ir tampa išoriniais įrankiais, kuriais galima laisvai manipuliuoti. 2011 metais aš analizavau šią metodiką. Ji inspiravo keletą idėjų. Pagalvėlės metaforinis krūvis man buvo panašus į de Bono kepuraitės: pagalvėlė, kaip ir kepuraitė, yra pilnai žmogaus valiai paklūstantis daiktas, ją gali paimti ir padėti į šalį, ji nesipriešina.
Pagalvėlių naudojimas Kimochi metodikoje mano samprotavimuose palaikė alternatyvų šuniukams variantą: įvesti skirtingus raudonos kepuraitės atspalvius. Instrumentui būtinas išoriškumas čia buvo užtikrintas, bet mano vidus priešinosi pririšti prie tokio griežto sudaiktinimo. Patirtis su kepuraitėmis ir raudonosios kepuraitės specifika man diktavo afektyvinei (emocijų ir jausmų) sferai įvesti kitas žaidimo taisykles, nei tas, pagal kurias žaidžiau kognityvinėje (pažintinėje ir mąstymo) sferoje su daugybe dBT instrumentų.
Kitas į išorę ištrauktos emocijos pavyzdys yra debesėlis. Jis be išoriškumo įneša gamtinio determinizmo: juk debesėlis atplaukia tada, kai vėjas jį atneša, o ne kai aš jo laukiu. Tad ir jausmas gali užeiti kaip debesis, o paskui išsisklaidyti. Dar 2012 m. analizavau skirtingus debesėlių vaizdinius ir eksperimentavau su grafiniais sprendimais. Man debesėlių metafora buvo priimtina dėl savo išoriškumo ir gamtiškumo (nuo manęs nepriklausančios valios), bet ji neša labai stiprų determinizmo krūvį, žudo iniciatyvą veikti ir tvarkytis pačiam, o skatina susitaikyti su „laikinomis oro sąlygomis“ ir išlaukti. Tai ne kepurė, kurią bet kada laisva valia gali nusiimti ir pakabinti ant kablio, tai kitas kraštutinumas. Vaikystėje situaciją gelbėja Piažė tyrinėtas animizmas, kai vaikas daiktams ir gamtiniams objektams suteikia valią, bet paaugus ir supratus gamtos dėsnius, tenka nustoti stumdyti debesis arba varinėti saulę po dangų.
Eksperimentuodama su debesėliais aš konkretaus metaforos panaudojimo pavyzdžio neturėjau, bet šiemet jau pamačiau, kad juos pasirinko („Sidabriniai debesėliai“). Bus įdomu išsiaiškinti, kuo darbas su jais skirsis nuo darbo su veideliais. Man sunku buvo dirbti su debesėliais sprendžiant emocinės savikontrolės arba vadybos uždavinius. Teko debesis iš dangaus vaikyti arba pasistačius didelį garo puodą juos gaminti.
Prieš tris metus giliau susipažinau su keturiais HBDI meškučiais. Tai mano proto darbininkai, kuriais turiu pasirūpinti: nepamiršti, išlavinti, įdarbinti, įvertinti, laiku duoti pailsėti ir net išmokyti dirbti kartu, nes jie linkę konkuruoti, dažnai vienas kito nesupranta, o palikti vieni susipeša. HBDI meškučiai man gražiai papildė de Bono kepuraites. Tarp jų yra ir raudonas meškutis, kuris atsakingas už mąstymo darbus, atliekamus su raudona kepuraite. Tačiau meškutis (nors ir pliušinis) nėra kepuraitė. Darbas su meškučiais gražiai rezonavo su Robert Sternberg „mentalinės valstybės piliečių“ idėja, kurią aktyviai plėtojau 1998-1999 metais. Sternberg asmenybei iškėlė uždavinį „suvaldyti savo mentalinę valstybę“. Raudonasis meškutis toje valstybėje tapo ministru, atsakingu už emocijas, jausmus, nuotaikas, tikėjimus ir dvasinį gyvenimą. Aš ji dabar vadinu „šuniškų reikalų ministru“.
Taigi, emocijų šuniukai. Kas jie tokie? Kokį prasminį krūvį man neša ši metafora?
- Tai pilnateisiai ir gerbiami mano mentalinės valstybės gyventojai. AŠ (asmenybė) esu tos valstybės prezidentas ir aš pavedžiau raudonam meškučiui jais pasirūpinti: puoselėti, lavinti, įdarbinti ir atstovauti jų teises konfliktuose su kitais šio valstybės gyventojais.
- Šuo - tai ne žmogus, tai gyvūnas, bet jis labai arti žmogaus. Bet jokiu būdu šuo nėra negyvas daiktas. Jis gyvas ir mus daro gyvais.
- Jų yra labai daug ir įvairių, evoliucijos eigoje ir veislynų darbe (kultūroje) įgavusių skirtingų savybių. Yra grynos veislės, išvestiniai, tarpusavyje susiję. Mokslininkai gali ieškoti ir aprašinėti jų požymius, skirstyti į griežtai išskirtas veisles/kategorijas. Bet turime pripažinti, kad bet kuriuo metu iš patvorio gali išlįsti kažkoks, kurį bus sunku atpažinti.
- Jis gali būti laukinis (dar neprijaukintas), gatvinis (visų pamirštas ir niekam nerūpintis), naminis (prijaukintas ir įsileistas į namus), darbinis (išmokytas tinkamai elgtis ir atlikti darbus)… Bet gerai pažiūrėjus, tai ne pačių šuniukų rūšys, bet mūsų santykiai su jais. Būtent tas santykis man ir yra svarbiausia.
Viliuosi, kad suteikiau atsakymą tiems, kam rūpi šuns metaforos parinkimo argumentai. O toliau kviečiu pažinti, prisijaukinti ir pamokyti.
Juk asmenybė atsakinga už savo šunyną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą