Po pirmųjų dviejų „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ priemonę pristatančių seminarų kilo eilė klausimų ir minčių, kurie davė temas bent penkiems Blog straipsniams į priekį. Nusprendžiau pradėti nuo palubėje pakibusio, bet tiesiogiai neįvardyto klausimo: „Kodėl šuniukas patupdytas prie kojos, juk jausmas yra išgyvenamas giliai širdyje?“
Pradėsiu nuo ženklo, simbolio, metaforos svarbos apmąstant savo kognityvinius ir afektyvinius procesus.
Mokykloje ir universitetuose mus mokė būti protingais, t.y. operuoti griežtai apibrėžtomis sąvokomis, pamatuoti, paskaičiuoti, būti racionaliais ir objektyviais. Kaip Herrmanno metodologijos atstovė pasakysiu, kad mus mokė išnaudoti kairiojo smegenų pusrutulio protinius išteklius. Tačiau gyvenime to nepakanka. Metaforos panaudojimas padeda „įjungti“ kairiojo pusrutulio mąstymą.
Gebėjimai suvokti savo jausmus, juos priimti, autentiškai išreikšti, kontroliuoti ir valdyti, įsijausti į kitą, komunikuoti jausmus, padėti kitam susitvarkyti su savo jausmais yra sudėtingas viso proto (visų proto funkcijų pagal Herrmann) reikalaujantis uždavinys. Emociškai intelektualus žmogus man reiškia racionalų mąstymą ir jausmus integruojančią asmenybę, neleidžiančią logikai (A) išstumti emocijų ir jausmų (C), o ir jausmams pakeisti logikos.
Neurofiziologiniai tyrimai (analizuojantys informacijos perdavimą smegenyse tarp skirtingų smegenų sričių) rodo, kad tiesioginis ryšys tarp dešinio apatinio Herrmann modelio ketvirčio (C), atsakingo už emocijas ir jausmus, bei kairiojo viršutinio (A), atsakingo už logiką ir paskaičiavimus, yra komplikuotas. Metaforos panaudojimas „stato tiltą“ tarp A ir C per dešinįjį viršutinį (D) ketvirtį. Šis tiltas yra esminis tikslingam darbui su emocijų ir jausmų sritimi. Priemonėje „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ šuniukas yra metafora to tilto statybai.
Antras aspektas, kuris žmonėms nėra įprastas - tai instrumentinis požiūris. Šį požiūrį aš atsinešu iš Edward de Bono metodologinės mokyklos. Visą jo sistemą galima pavadinti „instrumentais grįstu“ mąstymu (angl. tool based thinking). Mąstymo įrankį jis prilygina lazdai, kuri padeda pasiekti aukštai kabantį vaisių tada, kai ranka nepasiekia. Atskirdamas mąstymo įrankį nuo galvos, ištraukdamas jį į išorę, jis siekia EGO ir mąstymo atskyrimo. Kai įvaldai mąstymo įrankį ir jį įsidedi į „įrankių dėžutę“, tai esi laisvas bet kuriuo atveju jį išsitraukti ir panaudoti.
Kolegos de Bonistai žino, koks ilgas ir nuoseklus darbas reikalingas instrumentinio požiūrio susiformavimui ir „kepuraitės“ atskyrimui nuo galvos. Visi, kada nors bandę dirbti su „šešiomis mąstymo kepuraitėmis“, žino, ką reiškia komandos: „nusiimk kepurę“, „užsimauk kepurę“, „pakeisk raudoną kepurę balta“… Ilgametė dBT praktika parodė, kaip sudaiktinimas (popierinės kepurės, bato modelio, prisegamo medalio ar PMI įrankio kortelės padarymas) padeda įrankius susidėstyti prieš akis, atskirti nuo spontaniško mąstymo, jais manipuliuoti, sąmoningai rinktis ir situatyviai naudoti.
Priemonės „pažink, prisijaukink, pamokyk“ idėja gimė iš giluminio darbo su „raudona kepuraite“ (Edward de Bono „Šešių mąstymo kepuraičių“ sąranga). Šios kepuraitės kultūringas dėvėjimas nėra lengva užduotis: vieniems nesinori jos dėtis, kitiems nesigauna jos nusiimti, dažnai esame linkę ją perkloti ant kitų kepuraičių, kiti ją užsidėję praranda kalbos dovaną. Prireikė papildomos pagalbos, t.y. instrumentinio aprūpinimo raudonosios kepuraitės mąstymui. Čia į pagalbą atbėgo šuniukai.
Pas mane dBT instrumentai sudėti „instrumentų dėžutėse“, „stalčiukuose“ ir „lentynose“ - jie sudaiktinti ir yra sąmoningai padėti išorėje (ne mano galvoje). Tačiau kepurei, de Bono nesuteikė valios, ji negali pati užlipti ant galvos, ją užsideda asmenybė. Aš savo emocijos ir jausmo metaforai renkuosi gyvą padarą. Priemonės „pažink, prisijaukink, pamokyk“ emocingieji šuniukai gali gyventi „būdoje“, „privačiame šunyne“, gali mus sekioti, įsitaisyti po lova ar ant jos, bet jie taip pat gali lakstyti palaidi, atbėgti nekviesti ir pabėgti tada, kai jo labai reikia. Pereidama iš kognityvinės (mąstymo instrumentai) į afektyvinę (emocijų ir jausmų valdymas) sritį aš sąmoningai atsisakau pilnos savo šuniukų kontrolės idėjos. Aš savo šuniukams suteikiu gyvybės, spontaniškumo ir valios nepaklusti man, bet asmenybei keliu šių šunelių prisijaukinimo ir dresavimo uždavinius. Tai beveik kaip dBT instrumentai, bet ne visai, nes jie gyvi.
Trečiasis klausimas yra dėl konkrečios metaforos parinkimo. Kodėl būtent šuniukas, o ne veidukas, širdelė, debesėlis, kepuraitė ar meškutis? Bet tam jau reikia apžvelgti kitose priemonėse naudojamas metaforas ir aptarti už jų slypinčias metodologines nuostatas. Tad apie tai teks parašyti kitu prisėdimu.
O dabar einu prasilėkti su savo šunimi.
Au-au
