Mąstymas apie vertę kokybės vadybos kontekste

Kiekviena organizacija vėliau ar anksčiau susirūpina kokybe. kai kurios nes pasiryžta kurti kokybės vadybos sistemą, ar bent jos posistemę - kokybės vertinimo sistemą. Visuomet man buvo įdomu dominuojanti idėja (žr. „Dominuojanti idėja“ de Bono CoRT 4, 5 pamoka) šiose kokybės iniciatyvose ir tai, ant kokio koncepto ar nešančios kokybės sampratos statomos kokybės sistemos.

Mano profesinėje veikloje buvo aštuonių metų etapas, kai teko darbuotis ties kokybės vadybos sistemos ir atskirų jos posistemių projektavimu bei įgyvendinimu. O lygiagrečiai teko tyrinėti, rašyti ir dėstyti su šiais klausimai susijusius dalykus. Šiandien kolega išprovokavo mane atsigręžti į tą etapą ir vėl iš naujo viską apmąstyti.

O šiandien man norisi mesti iššūkį (žr. „Iššūkis konceptui“ de Bono CoRT 4, 4 pamoka) tiems konceptams, ant kurių anksčiau pati stačiau kokybės sistemas. Man šiandien norisi sušukti: „O kodėl nepastatyti kokybės vadybos sistemos ant VERTĖS koncepto?“ Už šį posūkį turiu būti dėkinga Edward de Bono, suskūrusiam „šešių vertės medalių“ sąrangą ir pastariesiems metams, kurie mane vis pastūmėdavo naujuose kontekstuose pritaikyti šią sąrangą. Venas iš šių kontekstų ir yra kokybės vadyba.

Tvirtai atsirėmus į VERTĖS konceptą išaiškėja, ką reikėtų vadinti kokybišku. Kokybiška yra tai, kas prisideda prie vertės kūrimo ir palaikymo. Kokybės vadybos sistema tokioje sampratoje turėtų būti orientuojama į keturių procesų - vertinimo (vertės nustatymo), vertės kūrimo proceso stebėsenos/monitoringo, kuriamos vertės palaikymo ir vertės didinimo, t.y. naujos vertės kūrimo - paleidimą ir sklandžios tėkmės užtikrinimą. O svarbiausia, kad visi tie sudėtingi, ilgi, dažnu atveju skolinti ir dalinai suvokti kriterijų, rodiklių ir standartų talmudai galėtų būti pakeisti daug skaidresne „šešių vertės medalių“ sąranga. Paprastumas yra viena iš esminių Edward de Bono mąstymo sistemos vertybių.

Kokybės vertinimui labai pasitarnaus jau atidirbtas de Bono mąstymo instrumentarijus:

• Šešiais medaliais reprezentuojamų vertybių pasvėrimas ir rangavimas (FIP ir technika „vertybių trikampis“) padės pamatyti esminius vertinimo kriterijus.
• Verčių išskleidimas (technika „verčių žemėlapis“) padės apsibrėžti ir įprasminti kokybės rodiklius.

Beliks tik užsiduoti siekiamos kokybės lygmenį ir bus galima pradėti matuoti. Standartas kaip skalė: „puiku“, „labai gerai“, „gerai“… gali būti parengiamas vėliau jau empiriniu keliu.

Aiškiai suprantu, kad ne kiekvienam kokybe susirūpinusiam vadybininkui šis požiūris bus priimtinas. Bet kodėl gi ne? Čia ir slypi konstruktyvaus iššūkio kokybės konceptui esmė.

Konceptualizavimas - kodėl bilda procese?

Vakar motyvuota komanda konceptualizavo bendrą veiklą. Procesas buvo intensyvus ir prasmingas. Vakar vakare pavargusi galva sugebėjo atspindėti tik vieną refleksyvų įvaizdį iš seno juokelio. Klausimas: „Kodėl važiuodamas traukinys bilda, juk ratai apvalūs?“ Atsakymas: „Ratas yra diskas, kurio plotas yra π padauginta iš R kvadratu. Tai tas kvadratas riedėdamas ir bilda.“

Ryte išsimiegojus galima jau bandyti atsitraukti ir detaliau paanalizuoti tą bildėjimą, kuris girdisi galvoje. Ten tikriausiai vėl paslėptas koks nors kvadratas, kuris rutuliojamas bilda.

Koncpetualizavimas iš principo yra procesas, kuriame randasi, auga ir kinta konceptai. Konceptai, ne sąvokos. Dar akademinėje aplinkoje aš susidūriau su dviejų dalykų painiojimu: sąvoka ir konceptas, teorija ir koncepcija. Visi šie dalykai gyvena pakankamai aukštai pakeltoje abstrakcijoje (A ir D ketvirčiai Herrmanno sistemoje), bet jie gyvena skirtingose „logikose“: sąvokos ir teorijos gyvena „akmens logikoje“ , o konceptai - „vandens logikoje“ (žr. de Bono vandens ir akmens logikų išskyrimą). Sąvokas apibrėžiame, suprantame ir tarpusavyje suderiname (A ketvirčio veikla), o konceptus suvokiame, mes „pamatome“, mes įžvelgiame jų validumą (D ketvirčio veikla). Mąstantis ir motyvuotas žmogus gali greitai suprasti skirtingas sąvokas, tačiau konceptai greitai nekinta. Ne veltui de Bono siūlo įrankį „Iššūkis konceptui“ (ketvirta CoRT 4 pamoka).

Manau, kad vakar galvoje girdėjau stiprų bildėjimą - bum-bam-bum-bam - būtent tarp šių dviejų kampų - abstraktaus sąvokinio ir abstraktaus konceptualaus mąstymo. Bet gerai įsiklausius girdėjosi dar vienas bildesys - klik-klak-klik-klak. Paieškosiu, iš kur jis sklido.

Jau pačioje konceptualizavimo pradžioje buvo bandoma užduoti ne vien mąstymo plotį (penki principiniai klausimai) bet ir gylį, ne tik suprasti, racionaliai pasirinkti, bet ir apsispręsti. Apsisprendimo poreikis uždėjo afektyvinę (emocijų, jausmų, tikėjimo, vertybių išgyvenimo) dimensiją koncpetualizavimo procesui: „Ar tas konceptas mane veža?“ „Ar tai atliepia mano vertybes?“ „Ar tikiu, kad padarysime?“ tai klausimai, kurie sukosi galvoje ir tempė mintį į kitą kampą (dešinį apatinį C ketvirtį). Ne kartą buvo pakelta raudona kepuraitė. Klik-klak-klik-klak vis ir vis kartojosi stiprus bildesys, o jo fone išryškėdavo negarsus tik-tak-tik-tak. Gal tai laikrodis? Ne.

„Gal metas daryti?“ „Gal darydami eigoje susivoksime?“ „Gal padarome, o paskui žiūrėsime, kas iš to gausis?“ - sykis nuo sykio išryškėdavo dar vienas kampas (kairysis apatinis B ketvirtis). Apsisprendžiam ir darom tik-tak-tik-tak… tarp A ir B kampų. Juk galime daryti taip, štai logika ir paskaičiavimas (A ketvirtis) - bim-bom-bim-bom pasigirsdavo dar vienas garselis.

Sunkus ir triukšmingas tas konceptualizavimo procesas, bet smagu, kad jis važiuoja: bum-bam-bum-bam, klik-klak-klik-klak, tik-tak-tik-tak, bim-bom-bim-bom - kvadratas rieda pirmyn. Eigoje apsidaužys kampai ir viskas vyks tyliau.

Raudonos kepuraitės atspalviai

Paskutinį pusmetį ant darbo stalo guli „raudonoji kepuraitė“ (Edward de Bono „šešių mąstymo kepuraičių“ sąranga). Kas dieną ji pakeliama, pavartoma rankose, apžiūrima, pamatuojama ant galvos ir vėl padedama. Kitoje kompiuterio pusėje stabiliai įsitaisė auganti popierių ir knygų krūva, iš kurios su manimi vis pasišneka Goleman’as, Ekman’as, Tomkins’as, Plutchik’as, Lövheim’as ir kt. O nuo lentynos procesą prižiūri skvarbi Herrmanno akis. Tai darbo ties emocinio intelekto plėtros priemone kasdienybė. Šioje kasdienybėje ir išryškėjo daugybė raudonos kepuraitės atspalvių.

Edward de Bono nuspalvinęs kepuraitę raudonai jau pats išskyrė kai kuriuos „atspalvius“: emociją, jausmą, tikėjimą, nuojautą, nuomonę ir įsitikinimą. Tačiau de Bono savo metode reikalauja išlaikyti spalvos grynumą ir nepadauginti kepuraičių. Šešių spalvų turi būti gana, tad raudonos išskaidymo į atspalvius tikriausiai nepasveikintų. Aš pabandžiau su juo susitarti pažadėdama, kad raudona yra raudona, o dirbant su raudona galima įsivesti papildomą sąrangą, neviršijančią šešių atspalvių.

Ned Herrmannas emocinę, kinestetinę, tarpasmeninę, tikėjimu ir jausmais grįstą mąstymo modą priskiria dešiniajam apatiniam visuminio proto® modelio ketvirčiui (C). Jis šią mąstymo modą taip pat žymi raudona spalva. Tai vienintelė spalva dėl kurios jis sutaria su de Bono. Šioje sistemoje vėl galime įžvelgti skirtingus raudonos atspalvius. Kadangi Herrmann modelyje spalva reiškia vietą neuro-fiziologiniame modelyje, tai vieta visuomet gali būti arčiau į vieną ar į kitą pusę: raudona arčiau geltonos (D), žalios (B) ar mėlynos (A). O tai man reiškią nuoseklaus spalvų perėjimo galimybę. Tad raudonos atspalvius nesunku gauti į raudoną įmaišant žalios ar geltonos spalvos pigmentų. Dėl neuro-fiziologinių ryšių specifikos mėlynos ir raudonos spalvų deriniai Herrmann’o metodologijoje taptų problemiškais, bet ne neįmanomais.

Žemiau pateikiu keturių spalvų maišymu išgautą atspalvių spektrą, kuriame paieškosiu raudonos kepuraitės atspalvių. Išdidintas visuminio mąstymo® modelio ketvirtis originaliai buvo raudonas. Jį išdidinau ir nuspalvinau naujai. Kitų ketvirčių spalvas palikau originalias, tam, kad matytųsi naujos spalvos invazijos šaltinis.

O dabar galiu panagrinėti skirtingus atspalvius ir suteikti jiems prasmes.

Ekman’as tarp devynių kriterijų bazinių emocijų išskyrimui pažymi ir emocijų būdingumą ne tik žmogui, bet ir aukštesniesiems gyvūnams. Jau vien tai siūlo bazines emocijas priskirti limbinei smegenų sričiai (apatinė Herrmann modelio dalis). Plutchik’as savo evoliucinėje teorijoje akcentuoja emocijų svarbą rūšies išlikime. Dauguma autorių sutinka ypač su su neigiamų bazinių emocijų apsaugine funkcija. Toks evoliucinis racionalumas Herrmanno sistemoje užkoduotas kairiajame apatiniame (B) ketvirtyje. Tad neigiamas bazines emocijas - pyktį, baimę, pagarbią baimę, drovumą, pasibjaurėjimą, kaltę ir liūdesį - nuspalvinčiau tamsiai raudona spalva su rudu atspalviu (Nr.1 apskritimas spalvų gamoje) Teigiamos bazinės emocijos - džiaugsmas, palengvėjimas, pasitenkinimas, susidomėjimas ir nuostaba - įgytų šiek tiek šviesesnį atspalvį (Nr.2 apskritimas spalvų gamoje). Kol kas paliksiu jas čia, nors jaučiu sunkiai maldomą norą susidomėjimą ir nuostabą stumtelėti aukštyn ir dešinėn (geltonojo ketvirčio link).

Ekaman’as pažymi, kad pasididžiavimo, gėdos ir dėkingumo emocijos yra būdingos tik žmogui. Jos kaip ir kitos sudėtingos emocijos ir jausmai - prieraišumas, pasitikėjimas, simpatija, antpatija, pavydas, piktdžiuga ir kt. - dažniausiai reiškiasi socialiniame kontekste. Herrmanno sistemoje šie jausmai persipina su moralinio ir tarpasmeninio mąstymo moda, o mano spalvų gamoje turėtų užimti grynos raudonos vietą (Nr.3 apskritimas spalvų gamoje). Toliau raudonos spalvų skalėje turėtume ieškoti lengvai oranžinių atspalvių (Nr.4 apskritimas spalvų gamoje). Jais paženklinčiau religinius (tikėjimas, atgaila, atleidimas…) ir  bendražmogiškų vertybių (gėrio, grožio, meilės…) išgyvenimus, žmogui suteikiančius dvasingumo dimensiją.

Nuojauta, kaip ir kūrybiniai impulsai, Herrmanno sistemoje jau priskiriami dešiniajam viršutiniam ketvirčiui (D) ir dažomi geltonai. Tad nuojautą, įžvalgą, kūrybinį įkvėpimą ir judėjimo krypties pajautą drąsiai stumtelėčiau į šviesiai oranžinę spektro dalį (Nr.5 apskritimas spalvų gamoje). Ten pat atsidurtų ir jumoro jausmas, potraukis rizikuoti ir eksperimentuoti.

Edward de Bono po raudona kepuraite talpina ir subjektyvias nuomones ir įsitikinimus. Tai yra niekas kita, kaip asmens vertybėmis, jausmais ir suvokimais apipinta asmeninė logika. Ji kartais emocingai bandoma „parduoti“ kaip faktas arba absoliuti logika (kairysis viršutinis ketvirtis A, Herrmanno modelyje dažomas mėlynai). Savo atliekamoje raudonos kepuraitės atspalvių paieškoje į raudoną primaišyčiau mėlynos spalvos ir judėčiau link šaltesnių purpurinių atspalvių (Nr.6 apskritimas spalvų gamoje).

Taip galėčiau darbuotis toliau skaidydama nuoseklią pereinančių spalvų gamą vis į mažesnes sritis. Tačiau Edwardui pažadėjau neperžengti šešių atspalvių, tad čia teks sustoti.

Pabaigoje noriu atsiprašyti savo skaitytojų (ne deBonistų ir ne Herrmannistų) už techninį žargoną, kurio nepavyko išvengti.
ATSIPRAŠAU, ir toliau taip darysiu.

Kada pradėti? Lateralinis mąstymas ir kognityvinė branda

Viena iš kardinaliausių Edward de Bono sistemos dalių yra lateralinio mąstymo instrumentai: taip-ne-po, atsitiktinis indėlis, brąstos akmuo, dominuojanti idėja, iššūkis konceptui (CoRT 4 programa). Šių instrumentų vertė išryškėja darbe su suaugusiais žmonėmis, kurie suvokia poreikį išsprogdinti "užkalkėjusius" mąstymo šablonus.

1995-1997 metais turėjau unikalią galimybę įgyvendinti tęstinę kūrybinio mąstymo lavinimo programą (pilną CoRT 4) su paaugliais (13-14 metų). Kognityvinės raidos ekspertai (Piage ir kt.) šiam amžiaus tarpsniui priskirtų sustiprėjusį abstraktų mąstymą. Kadangi tuo metu mąstymo pratybas vedžiau ir 16-18 metų jaunimui, tai paaugliams atidaviau pirmenybę už jų gebėjimą laisvai operuoti mintimi. Minties žaisme ir PO mąstyme paaugliai turėjo mažiau barjerų, nei vyresnieji moksleiviai. Lateralinio mąstymo pratybos buvo kūrybiškumo šventė tiek paaugliams, tiek ir jų mąstymo treneriams (su manimi dirbo šešios trenerės).

Paskutinį penkmetį vis daugiau dėmesio skiriu mąstymo lavinimo aktualijoms ankstyvajame amžiuje (1-7 ir 7-10 amžiaus tarpsniai). 2010 metais dėliojant ankstyvojo mąstymo ugdymo programą („Mažųjų mąstytojų akademijos“ iniciatyva 1-7 metų amžiaus grupei) aš labai atsargiai žiūrėjau į lateralinio mąstymo principų ir įrankių taikymą. Pagrindinis argumentas buvo kognityvinė branda. Tame amžiuje formuojasi pirmieji mąstymo šablonai: vaikams svarbu pasikartojimai, pasitikrinimai ir stabilesnio asmeninio žinojimo atsiradimas. Tada aš sau aiškiai susidėsčiau argumentus: „Dar ne laikas lateralinio mąstymo įrankiams, kadangi dar nėra stabilių šablonų, kuriuose reikia sprogdinti“; „kognityvinis saugumas šiame etape svarbesnis prioritetas, nei gebėjimas laisvai perjungti logikas, požiūrius ir perspektyvas“.

Taip galvojau iki vakar vakaro, kol penkiametis sūnus ėmė griauti šią mano teoriją. Jis netikėtai atrado verbalinį žaidimą (jis iki šiol prioritetą atiduodavo fiziniams žaidimams), kurį atpažinau, kaip dBT lateralinio įrankio „atsitiktinis indėlis“ natūralią išraišką. Jis pradėjo loginę minties seką: „Mamyte, aš tau padariau sumuštinį, imk valgyti…“ Aš imituodama valgymą ėmiau kramtyti, o tada jis apsidairė, pamatė stikliuką ir pridėjo „padariau sumuštinį su stiklu“ ir ėmė juoktis, o aš pradėjau spjaudyti: „Fuuuuu!“ Tas naujo sumuštinio atradimas buvo tiek smagus, kad jis kartojo žaidimą su ta pačia pradžia, bet skirtingais indėliais: „šokoladas“, „kaka“, „lėktuvas“… Abiem buvo labai smagu.

Šiandien galvoju: „Gal ne per anksti, gal pats laikas su penkiamečiu pabandyti lateralinio mąstymo įrankius ?“ Prisiprašė! Šiandien vakare aš pabandysiu jam pasiūlyti naują žaidimą, mano sukonstruotą „atsitiktinio indėlio“ principu. Pažiūrėsiu kaip jis jį priims. O vėliau papasakosiu de Bonistams: mamytėm ir tėveliams.

Kakė Makė užkariauja mąstymą

Daugiau kaip prieš du metus sūnus gavo savo pirmąją KAKĖS MAKĖS knygą. Dabar jau turime penkias: „Netvarkos nykštuką“, „Pabėgusias ausis“, „Svajonių gimtadienį“, „Didelę tamsą“ ir „Enciklopediją“. Nors knygų sūnaus lentynoje ir ant grindų netrūksta, tačiau daugiausia dėmesio sulaukia būtent KAKĖ MAKĖ.

Jau prieš pusmetį rašiau apie produkto nutaikymą į vartotojų protą. Per tą laiką teko analizuoti skirtingų produktų ir paslaugų orientacijas į klientų mąstymą. Dabar stebėdama sūnų ir su juo dalyvaudama KAKĖS MAKĖS knygų skaityme negaliu nepastebėti jose užkoduoto mąstymo. Čia vėl pasinaudosiu Ned Herrmann visuminio proto modeliu ir pažvelgsiu į mąstymą, kurį „užkabina“ šios knygos. Kaip jau įprasta visuminio proto modelio ketvirčius koduosiu raidėmis A, B, C ir D.

Pirmiausia noriu pažymėti, kad knyga yra galingas mąstymą išjudinantis instrumentas: ten mąstymas užkoduojamas turinyje (temoje, problematikoje), kalboje (stiliuje), rašysenoje (pasirinktame šrifte), maketavimo sprendimuose ir iliustracijų stiliumi. Viso to visuma sukuria unikalią skaitymo patirtį.

Tradiciškai skaitymas yra nuoseklus linijinis procesas (B ketvirtis): raidės, žodžiai, eilutės, puslapiai, istorijos seka. Kai kuriems jauniesiems skaitytojams (su išreikštu D ketvirčiu) tai yra rimtas skaitymo pradžios barjeras. Šį barjerą KAKĖ MAKĖ sėkmingai sulaužė. Čia atvertus kiekvieną puslapį pirmiausia pasimato visuma (D ketvirtis), nuotaika (C ketvirtis), paskui ryškėja detalės ir galima pradėti ieškoti loginio paaiškinimo (A ketvirtis), tada prireikia ir teksto.

Čia peržengiamas ne tik tiesiškumas, čia išlipama už tradicinio knygos formato stačiakampio. Faktas tas, kad knyga stačiakampė, bet akys pratęsia vaizdą ir išbėga už puslapio ribų, o kartais rodosi, kad puslapis tampa apvalus arba pradeda suktis. Vakaro skaitiniai tradiciškai yra žodinis bendravimas, menas, kuris glosto ausį verbalinio tipo žmonėms (B ir C ketvirčiai). Vakaras su KAKE MAKE yra aktyvi kelionė į vaizdinių pasaulį (D ketvirtis), kuri papildoma pasidalinimu įspūdžiais ir atradimais (C ketvirtis).

Tradiciškai knygoje būna surašyta visa istorija, išdėstomi visi baigtiniai istorijos faktai (A ir B ketvirčiai). KAKĖS MAKĖS knygose taip pat pasakojama istorija, tačiau čia galima perskaityti daugiau, nei parašyta, kiekviename puslapyje slypi daugiau galimybių, belieka jas atrasti (D ketvirtis).

Dauguma vaikiškų knygų yra pamokomojo pobūdžio. Kiekviena knyga turi savo moralą. Moralą turi ir KAKĖS MAKĖS knygos. Įdomu tai, kaip yra moralizuojama. Galima papasakoti faktus ir logiškai išvesti moralą (A ketvirtis), tačiau galima pasinerti į istoriją, išgyventi herojaus jausmus bei išsinešti emocinę patirtį (C ketvirtis).

Vienu metu atkreipiau dėmesį į skirtingų KAKĖS MAKĖS knygų emocinius portretus. Kadangi šiuo metu darbuojuosi ties vienu emocinio intelekto projektu, tai stebėdama skaitantį sūnų negaliu šiose knygose neįžvelgti emocinio intelekto plėtotės priemonių. Bet apie tai teks parašyti atskirai.

Pabaigoje noriu sugrįžti į knygos ir skaitytojo mąstymo santykį.  Akivaizdu, KAKĖS MAKĖS knygos pataikė į mano sūnaus mąstymą. Jis jose atrado tai, ko nerado kitose knygutėse. Mano hipotezė yra tokia: knygų kūrėjams pavyko į dešinę pakreipti tradiciškai kairinius knygų profilius ir atstatyti mąstymo visumą.

Labai įdomu, kaip šias knygas skaito kiti vaikai. Tikiu, kad jie ir jų tėveliai KAKĖS MAKĖS knygose atranda kitus aspektus, kurie aktualūs jų vaikų mąstymui.