Vakar motyvuota komanda konceptualizavo bendrą veiklą. Procesas buvo intensyvus ir prasmingas. Vakar vakare pavargusi galva sugebėjo atspindėti tik vieną refleksyvų įvaizdį iš seno juokelio. Klausimas: „Kodėl važiuodamas traukinys bilda, juk ratai apvalūs?“ Atsakymas: „Ratas yra diskas, kurio plotas yra π padauginta iš R kvadratu. Tai tas kvadratas riedėdamas ir bilda.“
Ryte išsimiegojus galima jau bandyti atsitraukti ir detaliau paanalizuoti tą bildėjimą, kuris girdisi galvoje. Ten tikriausiai vėl paslėptas koks nors kvadratas, kuris rutuliojamas bilda.
Koncpetualizavimas iš principo yra procesas, kuriame randasi, auga ir kinta konceptai. Konceptai, ne sąvokos. Dar akademinėje aplinkoje aš susidūriau su dviejų dalykų painiojimu: sąvoka ir konceptas, teorija ir koncepcija. Visi šie dalykai gyvena pakankamai aukštai pakeltoje abstrakcijoje (A ir D ketvirčiai Herrmanno sistemoje), bet jie gyvena skirtingose „logikose“: sąvokos ir teorijos gyvena „akmens logikoje“ , o konceptai - „vandens logikoje“ (žr. de Bono vandens ir akmens logikų išskyrimą). Sąvokas apibrėžiame, suprantame ir tarpusavyje suderiname (A ketvirčio veikla), o konceptus suvokiame, mes „pamatome“, mes įžvelgiame jų validumą (D ketvirčio veikla). Mąstantis ir motyvuotas žmogus gali greitai suprasti skirtingas sąvokas, tačiau konceptai greitai nekinta. Ne veltui de Bono siūlo įrankį „Iššūkis konceptui“ (ketvirta CoRT 4 pamoka).
Manau, kad vakar galvoje girdėjau stiprų bildėjimą - bum-bam-bum-bam - būtent tarp šių dviejų kampų - abstraktaus sąvokinio ir abstraktaus konceptualaus mąstymo. Bet gerai įsiklausius girdėjosi dar vienas bildesys - klik-klak-klik-klak. Paieškosiu, iš kur jis sklido.
Jau pačioje konceptualizavimo pradžioje buvo bandoma užduoti ne vien mąstymo plotį (penki principiniai klausimai) bet ir gylį, ne tik suprasti, racionaliai pasirinkti, bet ir apsispręsti. Apsisprendimo poreikis uždėjo afektyvinę (emocijų, jausmų, tikėjimo, vertybių išgyvenimo) dimensiją koncpetualizavimo procesui: „Ar tas konceptas mane veža?“ „Ar tai atliepia mano vertybes?“ „Ar tikiu, kad padarysime?“ tai klausimai, kurie sukosi galvoje ir tempė mintį į kitą kampą (dešinį apatinį C ketvirtį). Ne kartą buvo pakelta raudona kepuraitė. Klik-klak-klik-klak vis ir vis kartojosi stiprus bildesys, o jo fone išryškėdavo negarsus tik-tak-tik-tak. Gal tai laikrodis? Ne.
„Gal metas daryti?“ „Gal darydami eigoje susivoksime?“ „Gal padarome, o paskui žiūrėsime, kas iš to gausis?“ - sykis nuo sykio išryškėdavo dar vienas kampas (kairysis apatinis B ketvirtis). Apsisprendžiam ir darom tik-tak-tik-tak… tarp A ir B kampų. Juk galime daryti taip, štai logika ir paskaičiavimas (A ketvirtis) - bim-bom-bim-bom pasigirsdavo dar vienas garselis.
Sunkus ir triukšmingas tas konceptualizavimo procesas, bet smagu, kad jis važiuoja: bum-bam-bum-bam, klik-klak-klik-klak, tik-tak-tik-tak, bim-bom-bim-bom - kvadratas rieda pirmyn. Eigoje apsidaužys kampai ir viskas vyks tyliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą