Intelektinis smurtas mokykloje

Visą mėnesį Lietuvos spauda mirga smurto, prievartos ir patyčių tematika. Liūdna fizinio smurto vienoje šeimoje baigtis pažadino mūsų sąžinę ir atsakomybę už šalia esantį. Svarstome, ką galime padaryti. Prasidėjo diskusija dėl smurto apibrėžties. Būtent čia noriu prisidėti ir aš. Aš neantrinsiu to, kas buvo pasakyta apie fizinį ir emocinį smurtą, tačiau pabandysiu išryškinti labiau rafinuoto smurto formą - intelektinį smurtą.

Jei fizinis smurtas tiesiogiai žeidžia mūsų kūną, emocinis - jausmus, tai intelektinis smurtas nukreiptas į mūsų protą. Visi smurtiniai veiksmai paliečia jausmus: žmogus jaučia skriaudą, neteisybę, liūdi, pyksta, trokšta atpildo skriaudėjams… Bet man čia rūpi ne emocinis atsakas, o patys smurtiniai veiksmai, kuriuos reikia stabdyti.

Smurtas mums ima rūpėti tada, kai švietime užimame humanistinę poziciją ir mums ima rūpėti žmogus, vaikas. Humanistinio ugdymo paskirtis yra padėti vaikui tapti tokiu žmogumi, kokiu geriausi jis ar ji gali tapti. Tai reiškia savo vidinių potencijų atskleidimą, išvystymą ir tapimą savimi. Bet kokius mokymo veiksmus, kurie stabdo mokinio individualių protinių galių išplėtojimą ir panaudojimą, daro žalą jo protinei raidai galime traktuoti kaip intelektinį smurtą.

Dabar metas pateikti keletą pavyzdžių, kurie paryškintų tai, ką aš turiu omenyje.

Dažnai visai netyčia pradedame smurtauti, kai atsisakome matyti mokinių individualius mąstymo skirtumus ir imame juos visus iš jėgos „mauti ant vieno kurpalio“. Tad tie, kurie lengvai „užsimauna“ mums tampa protingais, gerais mokiniais ir patiria sėkmę, o tie, kuriems mūsų „kurpalis“ netinka, patenka į kvailų, silpnų, nevykusių… kategoriją. Mokytojai ar tėvai tose situacijose dažnai teisinasi, kad „siaurą kurpalį" jiems pakišo išoriniai reikalavimai, programa, standartai, egzaminai… Taip, sutinku, tai užduoda rėmus. Tačiau visuomet produktyviausia pažiūrėti į save: Kokio siaurumo „kurpalį“ mokiniams mauna mano asmeninis mąstymas?

Praeitų metų pabaigoje su seminaro „Mąstymo įvairovei atvira mokykla“ dalyviais padarėme eksperimentą: pabandėme bendromis pastangomis perteikti vieną paprastą žinutę visai klausytojų mąstymo įvairovei. Iš visos grupės gavosi visai neblogas vienas mokytojas. Tikiu, kad po šio eksperimento kiekvienam mokytojui pavyko pamatyti, su kuria mąstytojų dalimi jie komunikuoja klasėje, o kuriuos pastoviai palieka už kadro. O tai jau švelni smurto forma, prilyginama vaiko nepriežiūrai šeimoje ar nepamaitinimui.
Laukiu nesulaukiu artėjančio vasario 15 d. seminaro, kai turėsiu galimybę su nauja grupe ieškoti kelio į mokinių proto įvairovę.

Kitas intelektinio smurto šaltinis slypi mūsų mąstymo kultūroje, kurioje dominuoja stipresniojo ar šiaip intelektualiai agresyvesnio tiesos iškėlimas, požiūrių kova, debatai, kritinis mąstymas...
Debatai man yra fizinių rungtynių - nuo rytų kovos, imtynių, bokso iki amerikietiškų imtynių - analogas intelektualinėje plotmėje. Tai daugiau ar mažiau sukultūrina ir taisyklėmis aprėminta požiūrių kova. Joje siekiama nugalėti priešininką. Tai kultivuoja hierarchinį stipresnis-silpnesnis kovos, o ne lygiavertį skirtingai mąstančių bendradarbiavimo santykį. Tai intelektinės agresijos įteisinimas.
Daugiau kaip dvidešimt metų aš propaguoju kitą alternatyvą - paralelinio mąstymo principais paremtą skirtingai mąstančių žmonių bendradarbiavimą ir kūrybinę jų požiūrių sinergiją. Apie tai jau rašiau anksčiau. Tokioje mąstymo kultūroje nelieka vietos intelektinei agresijai ir smurtui.

Tam, kad mūsų mokyklos netaptų institucionalizuoto intelektinio smurto buveinėmis, reikia keisti mąstymo kultūrą į tokią, kuri būtų atvira mąstymo įvairovei ir kurioje nebūtų skatinama intelektinė agresija.

Kiekvienas čia galime ką nors padaryti, jei pradėsime nuo savo pačių mąstymo ir santykio su kitaip mąstančiais kaitos.

The Creative Purpose of Photography

There are some who maintain, correctly, that ‘education’ in the fullest sense is about personal improvement.

Those who promote this view suggest the conventions of social interaction have always been known, are known and will be known. These conventions include an awareness of the value of sincerity, benevolence and proper behaviour. This humanistic view ranks these values as superior to various subject skills transmitted in schools and universities.

If creativity, an essential component of personal improvement, is largely about possibilities and alternatives thinking, what ‘can be’ rather than ‘what is’, photography in its multitude of forms fits ‘the creative purpose, the enhanced ability to ’see’.

My photograph taken in Kurpių g. in late 2016 is an example of photography applied as ‘creative seeing.’

I was aware that rain would leave residual puddles in the street. My primary aim was to find reflections that appealed to me, to look for possibilities. As I walked down the street, the three men talking prompted me, in seconds, to combine the natural, architectural and human elements in a photograph that, after editing, I liked, and shared on an international website.

Of course, ‘Conversation, After Rain’ is much more than a quick shot in a Kaunas Old Town street. Creative elements, honed by time and experience also contributed to the final result; shooting in RAW format; preferring monochrome to

colour; choosing a RAW editor that offered the creative possibilities I wanted; deciding on a ’square’ format; using a small camera I could hold in one hand whose size would not disturb potential subjects… The ‘craft’ involved in mastering these

techniques is never fully learned. There has to be room for experimentation, failure, more experimentation, more failure then, often unexpectedly, occasional success. The quality of ’success’ is entirely my perception.

Doubtless, some readers will jump to the conclusion that my sort of photography, my view of my world, is entirely selfish, egocentric.

My photography is an extension of myself, my creative essence, my vision, the subjects that interest an alien in an exotic land. I am not in the least concerned about how others ‘see’ my photographs. If they find something of interest - title, subject, light, technique, tones, format… I have achieved my purpose when sharing my work. “Here is how I see a group of men in Kaunas, Lithuania, talking after rain.” My focus is on perception, what Graeme Allan ‘sees’. Creative ideas and work must be shared, and accepted, without judgement. In the photographic ‘world’ looking at how others ‘see’ is a major motivation to look at photographs.

Any photographer who edits a file, preferably a RAW file, and produces a photograph is deeply involved in looking for possibilities, developing further his personal perceptions. The photographic ‘journey’ is random. The journey does not a

routine or a programme. Likewise, photographic ‘workflow’ is entirely random, just as creative thinking is random.

My lifelong photographic journey taps into my thinking style; innovative, indisciplined, or, as some have described it in the past, ‘eccentric’.

Graeme Allan