Jei fizinis smurtas tiesiogiai žeidžia mūsų kūną, emocinis - jausmus, tai intelektinis smurtas nukreiptas į mūsų protą. Visi smurtiniai veiksmai paliečia jausmus: žmogus jaučia skriaudą, neteisybę, liūdi, pyksta, trokšta atpildo skriaudėjams… Bet man čia rūpi ne emocinis atsakas, o patys smurtiniai veiksmai, kuriuos reikia stabdyti.
Smurtas mums ima rūpėti tada, kai švietime užimame humanistinę poziciją ir mums ima rūpėti žmogus, vaikas. Humanistinio ugdymo paskirtis yra padėti vaikui tapti tokiu žmogumi, kokiu geriausi jis ar ji gali tapti. Tai reiškia savo vidinių potencijų atskleidimą, išvystymą ir tapimą savimi. Bet kokius mokymo veiksmus, kurie stabdo mokinio individualių protinių galių išplėtojimą ir panaudojimą, daro žalą jo protinei raidai galime traktuoti kaip intelektinį smurtą.
Dabar metas pateikti keletą pavyzdžių, kurie paryškintų tai, ką aš turiu omenyje.
Dažnai visai netyčia pradedame smurtauti, kai atsisakome matyti mokinių individualius mąstymo skirtumus ir imame juos visus iš jėgos „mauti ant vieno kurpalio“. Tad tie, kurie lengvai „užsimauna“ mums tampa protingais, gerais mokiniais ir patiria sėkmę, o tie, kuriems mūsų „kurpalis“ netinka, patenka į kvailų, silpnų, nevykusių… kategoriją. Mokytojai ar tėvai tose situacijose dažnai teisinasi, kad „siaurą kurpalį" jiems pakišo išoriniai reikalavimai, programa, standartai, egzaminai… Taip, sutinku, tai užduoda rėmus. Tačiau visuomet produktyviausia pažiūrėti į save: Kokio siaurumo „kurpalį“ mokiniams mauna mano asmeninis mąstymas?
Praeitų metų pabaigoje su seminaro „Mąstymo įvairovei atvira mokykla“ dalyviais padarėme eksperimentą: pabandėme bendromis pastangomis perteikti vieną paprastą žinutę visai klausytojų mąstymo įvairovei. Iš visos grupės gavosi visai neblogas vienas mokytojas. Tikiu, kad po šio eksperimento kiekvienam mokytojui pavyko pamatyti, su kuria mąstytojų dalimi jie komunikuoja klasėje, o kuriuos pastoviai palieka už kadro. O tai jau švelni smurto forma, prilyginama vaiko nepriežiūrai šeimoje ar nepamaitinimui.
Laukiu nesulaukiu artėjančio vasario 15 d. seminaro, kai turėsiu galimybę su nauja grupe ieškoti kelio į mokinių proto įvairovę.
Kitas intelektinio smurto šaltinis slypi mūsų mąstymo kultūroje, kurioje dominuoja stipresniojo ar šiaip intelektualiai agresyvesnio tiesos iškėlimas, požiūrių kova, debatai, kritinis mąstymas...
Debatai man yra fizinių rungtynių - nuo rytų kovos, imtynių, bokso iki amerikietiškų imtynių - analogas intelektualinėje plotmėje. Tai daugiau ar mažiau sukultūrina ir taisyklėmis aprėminta požiūrių kova. Joje siekiama nugalėti priešininką. Tai kultivuoja hierarchinį stipresnis-silpnesnis kovos, o ne lygiavertį skirtingai mąstančių bendradarbiavimo santykį. Tai intelektinės agresijos įteisinimas.
Daugiau kaip dvidešimt metų aš propaguoju kitą alternatyvą - paralelinio mąstymo principais paremtą skirtingai mąstančių žmonių bendradarbiavimą ir kūrybinę jų požiūrių sinergiją. Apie tai jau rašiau anksčiau. Tokioje mąstymo kultūroje nelieka vietos intelektinei agresijai ir smurtui.
Tam, kad mūsų mokyklos netaptų institucionalizuoto intelektinio smurto buveinėmis, reikia keisti mąstymo kultūrą į tokią, kuri būtų atvira mąstymo įvairovei ir kurioje nebūtų skatinama intelektinė agresija.
Kiekvienas čia galime ką nors padaryti, jei pradėsime nuo savo pačių mąstymo ir santykio su kitaip mąstančiais kaitos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą