Sportas - emocinio ugdymo priemonė

Ne kartą teko kalbėtis su mamomis, kurios savo priešmokyklinukus veda į sportą - baseiną, futbolą, krepšinį, ledo ritulį, gimnastiką… Dažniausias sprendimo vesti vaiką sportuoti argumentas būna fizinės iškrovos stoka. Su tuo argumentu 100 procentų sutinku, bet šiandien noriu atkreipti į sporto emocinio ugdymo potenciją.

Kiekvienas sportas skiriasi ne tik fiziniu, bet ir emociniu krūviu. Tad šiandien pasirinksiu komandinio sporto šakas - futbolą, krepšinį ar ledo ritulį - ir į treniruotę nuvesiu šešiametį ar septynmetį vaiką. Tada pažiūrėsiu, kokių emocingųjų šunelių (iš priemonės emociniam intelektui ugdyti „Pažink, prisijaukink, pamokyk“) jis gali sulaukti.

Darželyje, mokykloje ar namie prie kompiuterio nusisėdėjęs vaikas viduje nešioja „nervų bombą“, kurią „siautulio“ šunelis kviečia „išsprogdinti“. Tėvai ieško saugaus psichinės energijos įžeminimo būdų ir renkasi sportą. Jei pavyksta per judesį įžeminti tą statinį emocijų krūvį (susikaupusią psichinę įtampą), tada pasirodo „palengvėjimo“ šunelis. Būna pasiektas pirminis sporto tikslas ir greitai pastebimas teigiamas efektas. Tačiau kartais sportas tampa papildomu psichiniu krūviu, su kuriuo vaikas turi susitvarkyti. Gerai, jei tam turi psichinių jėgų ir priemonių.

Sportas kaip ir kiekviena veikla pasižymi emocine apvaldymo dinamika. Pradžioje dažniausiai aplanko „susidomėjimas“, „viltis“ ir/ar „nuostaba“, kurie skatina pabandyti. Paskui ateina įgūdžio įvaldymo etapas, kuris pareikalauja darbo, lydimo  „kančios“, „nusivylimo“ dėl greito rezultato nebuvimo, „nekantravimo“, „nepasitikėjimo savo jėgomis“ pastebėjus, kaip draugams sekasi geriau, „nuobodulio“ dėl atsiradusios rutinos ir „nuovargio“. Čia prasimuša „baimė“ kristi, užsigauti, o gal net sulaukti pasišaipymo. Dažnai tenka kviesti „drąsos“ šunelį. Gerai jei sunkus darbas atperkamas pasiekimo „džiaugsmo“, „pasididžiavimo“ ir „pasitikėjimo savimi“ šunelių apsilankymu. Jei atpirkimo šuneliai vėluoja, gali kristi noras sunkiai dirbti.

Sportas yra dar viena disciplina, kurią reikia įvaldyti. Nepaklusęs apibrėžtai procedūrų sekai neįvaldysi motorinio įgūdžio; neperpratęs taisyklių rinkinio ir nepaklusęs joms, neišmoksi žaidimo. Skirtingo mąstymo stiliaus vaikai skirtingai apvaldo sportą, kaip discipliną. Lengviausiai sekasi dominuojančios kairiosios apatinės mąstymo modos (B, žalia; žr. Herrmann mąstymo visumos modelį) atstovams. Daugiausia problemų kyla dešiniosios viršutinės (D, geltona) dominantės vaikams. Jie neišvengia „nepasitenkinimo“ reikalavimais, „priešiškumo“ įvedamai tvarkai ar net „pykčio“ šuniukų vizito. Vienaip disciplina įvaldoma, kai jis pasirenkama, o kitaip, kai ji yra primetama iš šalies. Tada, kai asmuo apsisprendžia, jis pats užsideda apribojimus, kuriems paklūsta. Tada sportas jam tampa savęs (savo silpnybių) nugalėjimas.

Sporte yra užkoduota kova ir rungtyniavimas. Kovos vežimą stipriai į priekį traukia „pykčio“ ir „ryžto“ šuneliai. Kovoje tenka susidurti su priešininko agresija, tad visuomet lydi „baimės“ ir „drąsos“ šuneliai. Rungtyniavimo situacija įneša hierarchinį santykį tarp jos dalyvių ir kuria emocinę aplinką specifinių šunelių pasirodymui.  Rungtyniavimo situacijoje yra viršus ir apačia. Čia siekiamas į viršų keliančių „pranašumo“, „pasididžiavimo savimi“ ir pergalės „džiaugsmo“ (ar „piktdžiugos“ dėl priešininko pralaimėjimo) šunelių apsilankymas, o priešininkui siunčiamas žemyn traukiantis „pažeminimas“, „nusivylimas“, „gėda“, „liūdesys“ ir „nuoskauda“. Jei priešingų šunelių svarstyklės nesusibalansuoja, tai užstrigus pralaimėjime galimas artimesnis santykis su „nepasitikėjimo savimi“ (ar „menkavertiškumo“) šuneliais, o laimėjimas savu padaro „pasitikėjimo savimi“ šunį. Ten kur rungtyniavimas, ten visuomet prisistato ir „pavydas“.

Futbolas, krepšinis, ledo ritulys ir kt. yra komandinės sporto šakos. Profesionalios komandos net turi psichologus, kurie dirba su komandos emociniu klimatu. Čia svarbų vaidmenį vaidina „pasitikėjimas kitu“, „bendrystės“ ir „rūpesčio kitu“ jausmai. Šių trijų šunelių įdarbinimas komandą daro Vieniu. Vaikui komanda yra dar viena grupė, kurioje reikia rasti savo vietą. Čia jis gali jaustis gerbiamas arba niekinamas, priimtas arba atstumtas, saugus arba pažeidžiamas. Skirtingai komandiniame sporte jausis ekstravertiški ir intravertiški vaikai. Aukšta emocinės vadybos kompetencija reikalinga treneriui, siekiančiam apvaldyti grupės dinamiką dar socialiai nebrandžių vaikų kolektyvuose. Primenu, kad socialinė raida spurtuoja pradinėje mokykloje.

Taip pažiūrėjus matau, kad sportas dovanoja turtingos emocinės patirties galimybę. Ta patirtis gali ugdyti, bet gali ir žaloti. Skirtumas yra tame, kaip vaikas yra pajėgus susitvarkyti su jį lankančiais emocingaisiais šuneliais.

O dabar atsakau mamai, į klausimą: „Ką daryti? Kaip padėti vaikui tvarkytis su sporto būrelyje aplankančiais šuneliais?“

• PAŽINTI - Pasidomėti, kas vyksta vaiko būrelyje, koks ten emocinis klimatas, ką vaikas išgyvena ir padėti vaikui pažinti lankančius šunelius, atpažinti, kada jie atbėga.
• PRISIJAUKINTI - Pripažinti šių šunelių teisę lankyti vaiką neatsiklausus mamos; padėti vaikui pripažinti šių šunelių apsilankymą ir jų nebijoti.
• PAMOKYTI - Padėti vaikui priversti tuos šunelius tarnauti; pasikinkyti „pyktį“ einant į kovą; į aikštelę nusivesti „pasitikėjimo savimi“ šunį, pralaimėjus laiku paleisti „nusivylimo“ šuns pavadėlį ir leisti jam pasišalinti ir t.t.

Linkiu sėkmės emocingųjų šunelių jaukintojams. O norinčius prisijungti prie jų (jaukintojų, o ne šunelių) būrio kovo pabaigoje kviečiu į įvadinį seminarą Kaune.