Kas, jei ne tėvai, yra linkę savo vaikus pažinti kaip unikaliai mąstančias ir jaučiančias asmenybes. Todėl iš jų ir dažniausiai sulaukiu klausimo: „Kaip pažinti savo vaiko mąstymo stilių?“ Atėjo laikas tiesiai atsakyti. Kad neišsiplėsčiau ir suformuluočiau aiškesnį požiūrį pabandysiu išlaikyti Ned Herrmann visuminio proto® metodologijos praktiko poziciją.
Pirmiausia reikia pasirinkti ir „užsidėti akinius“, kurie padėtų pamatyti mąstymą. HBDI® (Herrmann Brain Dominance Instrument®) yra vieni galimi „akiniai“, kurie leidžia pamatyti dominuojančias mąstymo funkcijas, už kurių išpildymą atsakingos skirtingos smegenų sritys. Šie „akiniai“ turi keturių spalvų „lęšiukus“:
- Mėlynus (A) - loginio, analitinio, faktais grįsto ir kiekybinio mąstymo išryškinimui;
- Žalius (B) - organizuoto, planuoto, nuoseklaus ir detalaus mąstymo išryškinimui;
- Raudonus (C) - tarpasmeninio, emocinio, jausmais grįsto ir kinestetinio mąstymo išryškinimui;
- Geltonus (D) - visuminio, intuityvaus, integruojančio ir sintezuojančio mąstymo išryškinimui.
HBDI® yra skirtas suaugusiems žmonėms, nors jau yra parengtos ir naudojamos jaunimui skirtos versijos. Jei norime pažinti vaikus (ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pakopos), tai turime ilgalaikio stebėjimo būdu nuolatos iš rankos paišyti ir perpaišyti savo vaiko profilį. To galima išmokti.
Mokymasis naudoti šiuos akinius reiškia Herrmanno Visuminio proto® modelio perpratimą ir įvaldymą. Fotografijos terminais tariant, tai turėtumėte padidinti savo jutiklio (angl. sensor) raišką. Tradiciškai, „fotografuodami“ kitų žmonių mąstymą pasitenkinama 1 px (pikselių) jutikliu, kuris užfiksuoja mąsto/nemąsto. Pažangesni jau naudoja 2 px jutiklį, padedantį išskirti kairiojo ir dešinio smegenų pusrutulių mąstymo modas. Pradedantieji Herrmanno sistemos vartotojai džiaugiasi dvigubai padidinę skiriamąją gebą iki 4 px. Bet tai ne riba. Skiriamoji geba padidėja, kai išmokstame atskirti skirtingas mąstymo funkcijas. Atskirti, tai yra ne tik žinoti pavadinimus, teorinius apibrėžimus ir suprasti principinius skirtumus, bet ir gebėti praktiškai atpažinti ir išskirti skirtingas mastymo modas.
Kiti būtini dalykai – tai pažinti ir pripažinti savo, kaip mąstymo tyrinėtojo subjektyvumą, o tada išmokti jį apvaldyti. Jei kalbėčiau su fiziku, tai jam paaiškinčiau, kad jis pirmiausia turi pažinti unikalią savo akinių optinę sistemą, kuri iškreipia vaizdą, sau pripažinti šį iškraipymo faktą, o tada skaičiavimais pakoreguoti matomą paveiksliuką ir taip sumažinti paklaidas. Kadangi pasaulį ir šalia esantį žmogų suvokiame per savo „mąstymo akinius“, tai visuomet mokymąsi pažinti kitą turime padėti nuo savo mąstymo pažinimo.
Tokį bazinį mokymosi modulį sudarytų HBDI® instrumento panaudojimas ir nuoseklus darbas su savimi (didelė dalis savarankiško darbo su medžiaga konsultuojantis) įvaldant instrumentą grindžiančias nuostatas, įgyjant žinias ir supratimus bei darbo su modeliu įgūdžius. Mano ir mano kolegų patirtis sako, kad tai gali trukti nuo poros mėnesių iki pusmečio (priklausomai nuo motyvacijos ir mokymosi intensyvumo). Iki „pasirašymo“ po tokiu darbo su savimi moduliu dar tenka praeiti pirminio susipažinimo su HBDI® sistema ir apsisprendimo etapą. Čia turiu omenyje įvadinį seminarą arba savarankišką pasiskaitymą apie Herrmann metodologiją.
Tada galima būtų pereiti prie kitų žmonių mąstymo pažinimo praktikos. Čia noriu pažymėti, kad su vaikais yra lengviau, nes jie yra autentiški. Suaugusieji, ypač mūsų socio-kultūriniame kontekste, savo protą yra apauginę ne vienu „taip reikia mąstyti“, „toks yra geras mąstymas“ sluoksniu, pro kuriuos sunkiai prasikala asmens mąstymo unikalumas. Šiame etape mokomės skaityti išorinius mąstymo požymius, kurie reiškiasi mąstymo reikalaujančioje veikloje, natūraliose reakcijose į skirtingas situacijas, elgesyje su kitais žmonėmis ir t.t. Mes mąstymo negalime tiesiogiai stebėti, bet galime atkoduoti už elgesio, komunikacijos ir veiklos požymių slypintį mąstymą. Toks mokymosi moduliukas yra daugelyje vadybininkų, pardavėjų ir paslaugos sektoriaus darbuotojų HBDI® mokymų programose. Tuos pačius įgūdžius galima taikyti ir vaikų mąstymo unikalumo pažinimui.
Kitas labai svarbus argumentas rinktis nuoseklių vaiko pažinimą, o ne greitą diagnostiką yra sparti kognityvinė raida nuo gimimo iki paauglystės. Specifinės mąstymo funkcijos ir gebėjimai į paviršių prasikala ne vienu metu. Per mažai tėvams prieinamos profesionalios literatūros šiuo klausimu. Net ir lietuviškai išleista psichologijos klasika (J.Piaget, „Vaiko pasaulėvoka“, Žara, 2011) parašyta sprangiu moksliniu stiliumi. Jei patys bandysite nuo 4 iki 12 metų prasekti ir paišyti savo vaiko mąstymo funkcijų raišką, tai pastebėsite ne tik jam/jai būdingą mąstymo unikalumą, bet ir tendencingus svyravimus pagal kognityvinės raidos žingsnius. Mąstymo pirmenybės vaikystėje yra prigimtinės tendencijos (genų), raidos etapo ir ugdomojo poveikio išvestinė. Momentinis tam tikros mąstymo funkcijos vengimas gali reikšti atmetimo reakciją į raidos etapą neatitinkantį ugdymą, o ne prigimtinį vaiko polinkį.
Dabar noriu pridėti keletą pasaugančių komentarų, kurie išryškins mano požiūrį į ankstyvą (iki 12 m.) vaikų diagnostiką.
Kai kurie pavojai slypi vidiniame tėvų ir pedagogų troškime greitai paprastu būdu (geriausia testas) diagnozuoti vaiką, priskirti jį/ją kategorijai, užklijuoti etiketę ir taip paaiškinti savo pačios/paties sunkumus su vaiku bei nusiraminti:
- Noras „greitai“ neleidžia pasiekti reikiamo supratimo lygmens ir kyla profanacijos rizika.
- Noras „paprastai“ nukreipia dėmesį į bendrumus ir supaprastinimą, o ne į unikalumą ir asmens mąstymo sudėtingumą. Proto visumos modelis iš pirmo žvilgsnio paprastas, tik iš keturių dalių, bet einant gilyn atsiveria begalybė.
- Noras „užklijuoti etiketę“ dažniausiai suveikia kaip mąstymo vystymąsi ribojantis, o ne galimybes išplečiantis ir į proto visumiškumo atskleidimą vedantis faktorius.
- Noras paaiškinti savo sunkumus su vaiku ir nusiraminti veda prie to, kad po „diagnostikos“ dedamas taškas, o ne daugtaškis. Klausimas: „Dėl ko einame į vaiko pažinimą: dėl taško ar daugtaškio?“ Jei dėl geresnio ugdymo sąlygų sudarymo, dėl pagalbos vaikui įveikiant mokymosi sunkumus, pačiam pažįstant, pripažįstant ir atskleidžiant savo unikalumą, tokiais atvejais vaiko pažinimas yra kelionės pradžia, o ne pabaiga.
Šiam kartui gana. Diskusiją pratęsiu balandžio viduryje su grupele tėvų ir mokytojų, kurie tęstiniame programos „Mąstymo įvairovei atvira mokykla“ seminare žengs antrąjį žingsnį link mąstymo įvairovei atviros mokyklos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą