Vertės ir vertybės ugdymo programoje

Darbas su „šešiais vertės medaliais" ir švietimo žmonių auditorija pažadina ir į paviršių iškelia daug minčių, kuriomis skubu pasidalinti, kol jos vėl nenugrimzdo į pasąmonės gelmes.
Čia bus indėlis į Dr. Edward de Bono sistema paremtos mąstymo lavinimo programos, apimančios visas bendrojo lavinimo pakopas, rengimą. Tikiuosi, kad įdomu bus ir tiems ugdymo turinio planuotojams, kurie rūpinasi vertybių ugdymu ir vertės pojūčio lavinimu.

Diskusijai noriu pasiūlyti tokį rėmelį, kur vertybių ugdymo ir vertės pajautos lavinimo pasiekimai išdėstomi pakopose (pagal klases). Čia orientuojuosi į amžiaus ir brandos tarpsnius - vaikai, paaugliai ir jaunuoliai - taigi priskyrimas klasėms gali būti apytikslis (∓1 klasė).

Čia man svarbu yra išskirti ugdymo ir lavinimo pasiekimo lygmenis ir atskleisti jų kognityvinį kompleksiškumą.

Mokytojai ir tėvai tikriausiai pastebėjo, kad vaikai labai greitai suvokia, kas yra vertinga jų aplinkos žmonėms - ką vertina tėvai, ką mokytoja, o ką draugai (a). Jiems nebūtina aiškinti vertės, jie ją suvokia iš mūsų elgesio konkrečiose situacijose. Jie žino vertę, tačiau dar negali jos efektyviai komunikuoti, todėl suaugusiųjų atliekama vertės komunikacija yra ne tiek informacijos šaltinis, kiek pavyzdys, kuriuo jie vėliau galės pasinaudoti.

Labai svarbus etapas yra vaiko individualiai suvokiamos vertės komunikavimas, be vertinimo ar pasmerkimo baimės pasakyti kitiems, kas tau turi vertę ir kokia ta vertė yra (b). Visagalę frazę „man patinka" palaipsniui papildo nauji dariniai „man tai vertinga", „manau tai yra/nėra vertinga". Tokia komunikacija turi būti skatinama, ne tiek besaikiu klausinėjimu, kiek kantriu ir nevertinančiu išklausymu.

Paauglystėje prasiskleidusios abstraktaus mąstymo galios leidžia pažvelgti į vertybes. Čia prasiveria durys mokytojams garsiai mokinių akivaizdoje reflektuoti savo vertybes, atkreipti dėmesį į istorijos ar literatūros personažų vertybes (c) bei prašyti mokinių atpažinti ir įvardinti kitų žmonių vertybes (d). Tokios veiklos padeda saugų pagrindą asmeninių vertybių tyliajai refleksijai ir atskleidimui kitiems (e).

Paauglio ar jaunuolio gebėjimas reflektuoti vertybes ir jomis operuoti yra ženklas, kad galima žengti toliau - sieti vertes ir vertybes, t.y. atpažinti už vertės suvokimo slypinčias vertybes (f). Tai jau judesys nuo konkretaus link abstraktaus. Reikia turėti omenyje, kad toks surišimas nepavyksta ir daliai suaugusiųjų.

Galima rišti ir priešinga kryptimi: iš vertybinės perspektyvos pažvelgti į konkrečių dalykų vertę (g). Tokie raišiojimai iš jaunuolių reikalauja kognityvinės brandos, įgalinančios išskirti ir susieti abstrakcijas ir konkrečią realybę. Šio ryšio užmezgimas ir išlaikymas yra svarbi vertybėmis grįstos praktikos, kuriame kuriama vertė (h), sąlyga.

Tikiuosi, kad šis pasiekimų išdėstymas padės mokytojams pamatyti, ką ir kokiu lygmeniu galima daryti klasėje ar auklėjamajame darbe ir brandins supratimą, kad laukia ilgas kelias iki pilno „šešių vertės medalių" potencijos atskleidimo klasėje su savo mokiniais.

Sąrangų vieta Edward de Bono mąstymo lavinimo sistemoje

Ne aš viena pastebėjau tokį fenomeną, kad mąstymo sąrangos yra populiaresnės nei mąstmo įrankius įvedanti CoRT programa. Gal būt todėl, kad šešis dalykus lengviau atsiminti, negu šešiasdešimt.

Bet šiandien rašau ne tam, kad spėliočiau sąrangų populiarumo priežastis, bet tam, kad apibrėžčiau jų specifinę vietą Edward de Bono mąstymo lavinimo sistemoje.

Edward de Bono sistemoje yra išskiriami mąstymo įrankiai ir sąrangos. Tiesioginė mąstymo įrankių paskirtis yra padėti pamąstyti vienokiu ar kitokiu būdu; tokiu būdu įrankiai įgalina mąstymą. Sąrangos padeda suvaldyti dėmesį, mąstymą ir veiksmus, jos padeda laiku ir vietoje perjungti vieną mąstymo ar veikimo modą į kitą. Tai mąstymo konstruktą laikantis rėmelis.

Edward de Bono mąstymo lavinimo sistemoje įrankiai yra iškelti prieš sąrangas. Jis mokykloms rengė CoRT programą, o sąrangas įvedė vėliau, iš kurių tik kepuraites tikslingai adaptavo skirtingoms amžiaus grupėms.

Pažvelkime į „šešias mąstymo kepuraites". Jos padeda organizuoti mąstymą laiku ir vietoje perjungiant reikalingą mąstymo modą. Pagalvokime, ką reiškia komanda: „užsidėk žalią kepuraitę ir pamąstyk kūrybiškai". O jei žmogus dar neturi kūrybinio mąstymo patirties? O gal jis nežino, kas tas kūrybinis mąstymas? Bet, tikriausiai, jis žino, bando, bet jam nesigauna. Tikėtina, kad tokioje situacijoje žmogus išsitrauks lateralinio mąstymo įrankius (CoRT 4 programa) ir juos panaudos kūrybinio procso išjudinimui. Dar sudėtingesnis prašymas yra užsidėti mėlyną kepuraitę ir suorganizuoti mąstymą. Mąstymo organizavimo pagrindai klojami tik antroje CoRT 2 programos dalyje. Kita kepuraitė pareikalaus kitų mąstymo įrankių panaudojimo.

Dabar pažvelkime į „šešis vertės medalius". Ši sąranga padeda atkreipti dėmesį skirtingas vertes ir už jų slypinčias vertybes.  Bet ką reiškia reikalavimas pažvelgti į konkretų sprendimą per medžio medalio vertybes, jei žmogus dar neturi asmeninės vertybių išgyvenimo refleksijos patirties, arba jis dar niekada nebuvo pažvelgęs už savo asmeninių interesų ribų. Vertybių refleksija reikalauja kognityvinės ir moralinės brandos - abstraktaus mąstymo (pagal Piažė tikėtina paauglystėje) ir po-konvencinės moralinės raidos stadijos (pagal Kohlberg moralinės raidos teoriją). Pats Edward de Bono proto ir širdies vienovę įveda tik CoRT 5 programoje, kur devintą pamoką skiria vertei.

„Šeši veiklos batai" yra sąranga, padedanti išskirti ir veikloje derinti skirtingas veikimo modas. Tai už kepures ir medalius konkretesnis mąstymas, tačiau jis reikalauja šešių veiklos modelių įvaldymo ir veiksmų bei intencijų reflektavimo gebėjimų.   Jei sąranga įvedama per anksti, tai ji neveikia, t.y. neatlieka savo pirminės paskirties, o lieka tik „žiniomis apie..."

Prieš dvidešimt metų prie Maskvos teko dalyvauti Ščedrovickių mąstymo mokyklos dešimties dienų renginyje apie ugdymo turinio projektavimą. Prisimenu diskusijas apie „rėmelius" (rus. „ramka", angl. „framework", dabar apsistojau ties lietuvišku žodžiu „sąranga") ir jų vietą ugdymo turinyje. Tada iki galo nesupratau teiginio: „negalima per anksti statyti rėmelio, nes jis supliukšta ir tampa kito tipo turiniu".

Dabar man viskas stoja į savo vietas: pirma įrankiai, paskui rėmeliai.

Vertybėmis grįstas ugdymas, vertybių ugdymas ir vertės pajautos lavinimas

Praeitą savaitę su grupe švietimo žmonių - mokytojais, administracijos darbuotojais ir dBT treneriais - pradėjome pažintį su „Šešiais vertės medaliais". Prisipažinsiu, kad mano pirmoji intencija buvo eiti pas juos su medaliais kaip pas žmones, grindžiančius savo veiklą asmeninėmis bei organizacijos vertybėmis ir siekiančius priimti vertę kuriančius asmeninio gyvenimo ir profesinės veiklos sprendimus. Tačiau jau nuo pirmosios darbo sesijos pajutau, kad prieš mane grupė žmonių, kuriems rūpi vertybių ugdymas ir medalių taikymas darbe su mokiniais.

Čia aš noriu susieti tris dalykus: vertybėmis grįstą ugdymą, vertybių ugdymą ir vertės pajautos lavinimą. Tai trys skirtingi, bet tampriai tarpusavyje susiję dalykai, kurie gali būti išjudinti „šešių vertės medalių" pagalba.

Vertybėmis grįstas ugdymas tai tokia ugdymo praktika, kuri remiasi integralia ugdymo filosofija, prioritetų tvarka sudėstančia ugdymo vertybes. Tokioje praktikoje mokytojas bet kuriuo metu gali atsakyti į kolegos ar mokinio klausimą: „Dėl ko jis ar ji moko šio ar kito dalyko?“ Edward de Bono „šešių vertės medalių” sąranga tokiam mokytojui gali padėti reflektuoti ir komunikuoti savo ugdymo praktikos vertybes.

Vertybių ugdymu dažniausiai vadiname tą asmenybės ugdymo sritį, kurioje tiesiogiai nusitaikome į konkrečių vertybių perdavimą ir mokinio vertybinio pamato formavimą, sutvirtinimą ar atpažinimą. Čia „šeši vertės medaliai" gali būti tik kaip pagalbinė priemonė, padedanti atkreipti dėmesį į vertybes, slypinčias už kasdieninių sprendimų.

Jautrumo vertei lavinimas, tai mano anksčiau minėto šeštojo pojūčio įjautrinimas, tam, kad žmogus kiekvienoje situacijoje galėtų pajausti, kas yra vertinga, o kas - ne. „Šešių vertės medalių" sąrangos tiesioginė paskirtis yra jautrumo vertei lavinimas tam, kad šis jautrumas būtų panaudotas skirtingose situacijose: renkantis iš alternatyvų, ieškant sprendimo, projektuojant ar dar kitaip įsijungiant į vertės kūrimą.

Išskyrus šiuos tris dalykus galime juos sieti. Čia jau galiu įmesti keletą minčių ir atverti naują erdvę diskusijai:

• Taip, šie trys dalykai sąveikauja ir vienas kitą pastiprina.
• Taip, be vertybėmis grįsto ugdymo negali atsitikti vertybių ugdymo, o vertybių ugdymo uždavinys gali paskatinti reflektuoti ugdymo vertybes.
• Taip, be vertybių pagrindo sunku suvokti dalykų vertę, tačiau vertės aiškinimasis gali paskatinti vertybių refleksiją.
• Taip, vertybių refleksijai reikalinga kognityvinė ir moralinė branda, o vertė gali būti aptariam kiekvienoje situacijoje.

Man darosi labai įdomu, kaip mano minėti švietimo žmonės artėjantį ketvirtadienį pamatys „šešių vertės medalių" potenciją švietimo praktikoje.

Originalumas, paprastumas ir vertė praktiniame kūrybiškume

Jau dvi vasaras iš eilės teko vesti kūrybines stovyklas, kuriose skirtingos grupės žmonių siekė lateralinio mąstymo įrankių (Edward de Bono CoRT 4 KŪRYBA) pagalba sustiprinti savo kūrybines galias. Šios patirtys man labai ryškiai atskleidė skirtingą žmonių požiūrį į tris esmines kūrybiškumo dimensijas - originalumą, paprastumą ir vertę.

Aš pastebėjau, kad dauguma iš mūsų kūrybiniame procese į pirmą vietą iškeliame originalumą. Juk kūrybiškas sprendimas turi būti originalus, nesvarbu, kad jis sudėtingas ir komplikuotas: jį sunku suprasti, brangu realizuoti ir bus sudėtinga naudoti. Nesvarbu, kad kūrėjas nesistengia, kad kūrinys būtų dar kam nors naudingas ar kurtų vertę.

Paprastumo reikalavimas kūrybiniame sprendime ne vienam sukėlė šoką:

• „Kaip paprasta forma gali būti kūrybiška?”
• „Ko jūs čia norite, pažvelkite, juk čia toks kūrybiškas sprendimas?” (nesvarbu, kad šalia kūrybinės užduoties rasti pačią paprasčiausią formą).

Žmonės žino tiesą: „genialumas paprastume”, bet tą tiesą yra linkę ignoruoti. Arba pritingi įjungti kūrybines pajėgas paprasto ir funkcionalaus sprendimo paieškai.

Praeitos vasaros kūrybinėje stovykloje buvo generuojamos idėjos ir kuriami konkretūs projektai. Taigi, vertės klausimas šiame kūrybiniame procese buvo aktualus. Bet grupė tuo metu dar neturėjo mąstymo įrankių, leidžiančių nukeipti kūrybinę mintį link vertės sukūrimo. „Šeši vertės medaliai” šiai grupei buvo pasiūlyti tik šių metų spalio viduryje, bet kūrybinis procesas jau buvo prasisukęs ir aktualumas sumažėjęs.

Rytoj susitinku su kita grupe žmonių, kuriems rūpi kūrybiškumas. Mes dirbsime su „šešiais vertės medaliais”. Vienas iš mano tikslų bus parodyti, kad kūrinio vertė yra kūrėjo, o ne vien žiūrovo-vertintojo reikalas, kad ši medalių sąranga yra…

• ne kritinio mąstymo įrankis, skirtas vertės pamatavimui,
• bet kūrybinio mąstymo įrankis, skirtas kūrybinių pastangų nukreipimui į vertės sukūrimą.

Kitos savaitės gale būtinai pasidalinsiu savo refleksija.

Siekdama atkreipti dėmesį į tris kūrybiškumo dimensijas - originalumą, paprastumą ir vertę - aš pateikiau tris kūrybinio proceso rezultatus:

• Alaus skardinės atidarymui tinkantį iPhone.
• Šautuvo formos mėsmalę.
• Kastuvą su dviem rankenomis.

Kviečiu jus visus pažvelgti į juos kaip į kūrybiškus sprendimus ir įžvelgti juose visas tris kūrybiškumo dimensijas. Jei sugebėsime jas įžvelgti kitų žmonių kūryboje, tai gal bandysime išlaikyti šias dimensijas ir savo kūrybiniuose bandymuose. Savo matymu pasidalinkite komentaruose.

Kūrybinio džiaugsmo linkiu visiems šiuo pirmuoju 2014 metų pranešimu.