Užaugau ir mokiausi tokioje sistemoje, kur buvo svarbus žinojimas. Na dar ir mąstymas kartais buvo toleruojamas, o ypač tas, kuris nukreiptas į siauros užduoties atlikimą. Svarbu tik „protingas“ mąstymas, kuris yra šaltas, faktais grįstas ir objektyvus, o visa kita - tai jau daug mažiau vertinga. „Tai tik emocijos“ - teko ir vis dar tenka girdėti.
Gyvenimas visai kitaip perstatė prioritetus, visai kitaip pakreipė „proto ir širdies“ svarstykles.
Mes galime nieko daugiau neveikti, o tik kaupti žinias, šlifuoti loginius gebėjimus, bet vistiek nepasieksime to, kad konkrečioje praktinės veiklos ar santykių su žmonėmis situacijoje 100 procentų būtume tikri. Žingsniui į ateitį, kur visuomet egzistuos nežinomybės elementas, reikalingas tikėjimas. Bet tai yra tik jausmas.
Mes išmokyti įvertinti daug veiksnių, paskaičiuoti, pamatuoti, išskaidyti tikslą į konkrečius žingsnius. Bet kas iš tų racionalaus mąstymo ir planavimo gebėjimų, jei kausto baimė, nepasitikėjimas savimi ir neužtenka ryžto veikti? Bet tai - tik emocijos.
Mūsų išlavintas protas gali atskirti, kas yra teisingas atsakymas, o kas yra klaida, kur yra logiška, o kur - didžiausia nesąmonė. Tačiau kas iš to atskyrimo, jei sunku darosi įžvelgti jumorą, kūrybinę provokaciją ar išgyventi grožį. Bet tai ne bėda, nes tai tik jausmai.
Mes galime atpažinti, susieti, logiškai paaiškinti ir suprasti teorijas bei idėjas. Bet kas iš to, jei jos mūsų‚ neuždega, „neveža“, ar iš esmės nekeičia požiūrio į save, kitus žmones ir veiklą. Turėtų pakakti supratimo, nes visa kita - tai tik emocijos.
Kam mums tas žinojimas KAS, KAIP ir KODĖL vyksta ar yra daroma, jei nepajaučiame prasmės ir vertės, jei išblėsęs entuziazmas ir išjungtas „vidinis variklis“, stumiantis daryti? Bet tai vėl tik jausmai.
Mes mokame argumentuoti, įrodyti tiesą, parodyti klystančiųjų klaidas ir debatuose apginti pačių užimtą ar kitų deleguotą poziciją. Bet kam įrodinėti, jei tai nepadeda sukurti tarpusavio pagarbos ir pasitikėjimo. Bet tai ne taip svarbu, nes tai tik jausmai.
Mes suprantame komandinio darbo reikšmę, įžvelgiame savo kolegų privalumus, tikėtina, kad esame įvaldę grupinio darbo įgūdžius. Bet kas iš viso to, jei mums svarbiausia išlikti viršuje ir nepažeisti savo trapaus EGO, o mūsų žodžius ir veiksmus vairuoja vidinis cenzorius: „O ką kiti apie mane pagalvos?“ Bet tai, tikriausiai, nėra svarbu, nes tai - tik emocijos.
Mes išmokyti kultūringai bendrauti, suprantame ir racionaliai priimame kultūroje egzistuojančias bendravimo normas ir taisykles. Bet kas iš to kultūringo bendravimo, jei mums sunku suvaldyti antipatiją ar panieką, o gal mums visai nerūpi kitas žmogus bei jo problemos. Bet vėl - tai tik emocijos.
Mes galime pasiekti tikslą, demonstruoti aukštus rezultatus, uždirbti pinigų ir turėti. Bet kas gero iš viso to, jei mums nesigauna visu tuo pasidžiaugti, jei palaima ir ramybė mūsų neaplanko. Bet tai nėra taip svarbu, nes tai - tik emocijos.
Pernai vasarą šį prioritetų posūkį išreiškiau nauja programa „Racionalumo ir iracionalumo dermė mąstyme“, o per metus gludinau iracionalios mąstymo dimensijos atskleidimo priemones. Šios vasaros pabaigoje pasirodys naujos emocinio intelekto ugdymo priemonės - „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ - pirmasis rinkinys. O ją lydės ir nauja mokymų programa.
Kai idėja „veža“, tai ir veikla „važiuoja“. Ir visai nesvarbu, kad tai tik emocijos.
