Ar mano organizacija pilnai panaudoja protinius išteklius?

Ar žinote organizaciją, kuri nevestų finansinės apskaitos arba nesirūpintų efektyviu inventoriaus ar technologijų panaudojimo? Kiekviena organizacija rūpinasi aiškiai apčiuopiamais ištekliais.

Dėmesys krypsta ir į tai, kas vadinama žmogiškaisiais ištekliais. Žmogiškieji ištekliai dažniausiai reiškia organizacijoje dirbančius žmones, jų profesinę kompetenciją, patirtį ir lojalumą organizacijai.

Tačiau pastebėsiu, kad mano klausimas: „O kaip pas jus su protiniais ištekliais?“ dažniausiai suglumina. „Pas mus dirba protingi žmonės“ - galiu tikėtis tokio atsakymo. Aš neabejoju, kas daugelyje organizacijų dirba protingi žmonės, tačiau sau leidžiu suabejoti apie tai, kaip tie protiniai ištekliai yra panaudojami.

Pirmiausia paklausiu: „O kaip organizacijoje išnaudojama kiekvieno jos nario protinė potencija?“ „Ar kiekvienas turi galimybę mąstyti?“ „Ar kiekvienas jaučia, kad daro tai, ką gali daryti geriausiai?“ „Ar pastebimas ir įvertinamas kiekvieno organizacijos nario unikalus indėlis?“

O gal organizacijoje yra žengiama dar toliau, t.y. leidžiama kiekvienam jos nariui atrasti giliai paslėptus protinius išteklius, apie kurių egzistavimą jie iki tol nė neįtarė? Kaip dažnai organizacijoje tenka stebėti savęs atradimo ir jį sekančius motyvacijos pakilimo pliūpsnius.

Išmokę suvaldyti teigiamą ir neigiamą elektros krūvį fizikai atrado būdą gaminti elektros energiją. Ar susimąstėme, kokia protinė energija slypi organizacijos narių mąstymo priešybėse? Gal jau teko patirti nevaldomus šios energijos pliūpsnius? O gal kilo mintis šią energiją suvaldyti ir pakreipti naudinga linkme? Man ne kartą teko girdėti nusiskundimų dėl išvėsusios kūrybinės energetikos organizacijoje. Ar gali būti kitaip, jei visa energija išėjo per ginčių, debatų ir EGO kovos „kaminą“?

Kai jau mokame apvaldyti „pliusą“ ir „minusą“, galime pabandyti „užkurti“ galingas kūrybines sistemas - komandas. Ar pagalvojome kaip galima sujungti individualius protinius išteklius į visuminį komandos protą? O ar pagalvojome, kokio konkrečiai komandinio proto reikia vykdomai užduočiai?

Vėl prisiminiau Edward de Bono išteklių žaidimą, kurį jau senokai teko žaisti. Dabar būtinai susirasiu žaidimų partnerį ir pažaisiu. Tik keturių spalvų figūros man įgis naują prasmę - ji man reprezentuos keturis protinius išteklius pagal Ned Herrmanną.

Lietuva siekia energetinės nepriklausomybės. Manau, kad čia visa kalba eina apie kūrybinę proto energiją.

O kaip galvojate jūs?

Aš mūsų paslaugos pataiko į klientų mąstymą?

Praeitame profesiniame gyvenime teko ne mažai domėtis kokybės sampratomis ir jų pritaikymu projektuojant ir įgyvendinant organizacijos kokybės sistemas. Ne kartą teko diskutuoti produkto ir paslaugos kokybės skirtumus.

Šiandien į kokybės klausimus žvelgiant iš mąstymo sistemų perspektyvos aiškiai matosi, kad realią organizacijos kokybės sistemą grindžianti kokybės samprata yra nulemta dominuojančio organizacijos mąstymo profilio. Ir nesvarbu, kad teikiame paslaugas, tačiau jei mąstome kaip gamybininkai, tai ir tik rūpinsimės produktų, o ne paslaugų kokybe.

Šiandien aš noriu iškelti klausimą:

Ar mūsų paslaugos pataiko į kliento protą?

Ką tas klausimas reiškia? Ogi pripažinimą, kad klientas taip pat turi protą ir aš negaliu savo klientų traktuoti kaip nemąstančios masės.

O ar aš pagalvoju, kaip mąsto mano klientas? Ne ką mąsto (mąstymo turinys), bet kaip mąsto (mąstymo būdas)? Mes abu galime mąstyti apie tą patį, bet mūsų mąstymai gali būti labai skirtingi ir mums gali būti sunku susikalbėti. Mes labai skirtingai suprasime, kas tai yra kokybiška.

Vienas iš esminių paslaugos bruožų yra ryšys su klientu. Dar prieš gerą dešimtmetį diskusijose su vienu švedų partneriu buvome išskyrę septynis paslaugos lygmenis, iš esmės besiskiriančius kliento ir paslaugos tiekėjo santykiu. Pastebėjau, kad tai vis dar „kosmosas“ kokybės vadybą studijuojantiems magistro lygmens studentams. O apie praktiką patylėsiu, nes dar nieko nepadariau, kad būtų geriau.

O koks mano santykis su klientais? Ar tas santykis yra toks pats su kiekvienu klientu? Ar su kiekvienu vienodai sėkmingas? Kas tai nulemia? Kaltas, žinoma, tas „nemąstantis“ klientas!

Kas tą santykį inicijuoja? Aš, jis ar trečias asmuo? O gal mes kaip nors pasidaliname šią iniciatyvą?

Kokie mano lūkesčiai besimezgančio santykio atžvilgiu? O ko tikisi iš mūsų santykio mano klientas? Gal aš vis dar galvoju, kad „jie visi tokie“ (arba „jos visos tokios“) ir tikisi tik vieno?

Ned Herrmannas į šiuos klausimus siūlo pažvelgti iš mąstymo perspektyvos:

• Pažink savo, savo komandos ir organizacijos mąstymą, tada aiškiai pamatysi mąstymo apie paslaugos kokybę ribas ir galėsi jas peržengti.
• Pažink savo klientų mąstymą, tada suprasi, kas jiems yra paslaugos kokybė, ko jie tikisi iš paslaugos santykio su jumis.
• Mokykis megzti konstruktyvų paslaugos santykį su skirtingo mąstymo klientais, t.y. kurti abipusį pasitikėjimą ir efektyviai komunikuoti.

Geroji Herrmann metodologijos taikymo patirtis rodo, kad ne veltui organizacijos investuoja ne tik į vadybos komandas bei lyderius, bet ir į tuos organizacijos narius, kurie tiesiogiai bendrauja su klientais, nes nuo jų kuriamo ryšio priklauso paslaugos kokybė.

Jei ką nors darysim, tai ateis laikas, kai paslaugos kokybė jau nebus „kosmosas“, o potencialiems klientams nereikės važiuoti iš Lietuvos paslaugų ieškoti kitur.

Aš produktai pataiko į vartotojų protą?

Savo veikloje mes kuriame ir gaminame. Mūsų veiklos produktai skirti kitiems žmonėms, todėl mes stengiamės atitikti jų poreikius.

Vakar pirkau duoną: vieną vaikui, vieną sau, o kitą vyrui. Trys žmonės šeimoje - trys skirtingi skoniai. Tokia įvairovė, o tai tik maistas - į kūną nutaikytas produktas.

O kaip tada su produktais, nutaikytais į protą: knygomis, žurnalais, vaikų ir suaugusių žaislais, mokymo priemonėmis, drabužiais, namais, technologijomis, taikomosiomis kompiuterinėms programoms, IT sprendimais, aplinkos dekoracijos elementais, reklama…?

Ar šie produktai pataiko į vartotojų protą?

Juk ką nors kurdama pirmiausia atsiremiu į savo protą - paklausau, ką jis man sako. Juk kūrėjo protas padiktuoja, kas yra naudinga, gražu ir vertinga. Tik ar kūrėjo protas tapatus vartotojo protui? Ar visų vartotojų protai vienodi?

Šiuolaikiniai gamintojai, reaguodami į vartotojų įvairovę, traukiasi nuo masinės gamybos ir ieško kiekvienam vartotojui priimtino individualaus varianto. Daugelis gamintojų investuoja į vartotojų poreikių tyrimus, kurių rezultatus naudoja naujų produktų projektavimui.

Tai, kaip žmonės veikia, vartoja, ko jiems reikia ir ko jie nori yra nulemta jų mąstymo. Tad, ar mes pažvelgiame į savo vartotojų mąstymą? Ar bandome išskirti to konkretaus vartotojo ir vartotojų grupės mąstymą? Ar mes esame apsirašę potencialių vartotojų mąstymo įvairovę? Ar galime tą mąstymą atpažinti?

Skirtingai mąstantys žmonės mūsų produktuose ieško skirtingų elementų, savybių, „skonių“. Ar žinome savo produktus tiek, kad galėtume pasakyti, koks elementas ar savybė nutaikytas į konkretų mąstymą? Ar galime skirtingai mąstančiam vartotojui pasiūlyti adekvačią alternatyvą?

Herrmannas šiuos klausimus siūlo spręsti taip:

• Nusibraižyti esamų ir potencialių vartotojų mąstymo profilius (vartotojų HBDI® profilis);
• Nusibraižyti profilį mąstymo, į kurį nutaikytas gaminamas ar suprojektuotas produktas (produkto HBDI® analizė);
• Įvertinti klientų mąstymo ir produkto atitiktį;
• Išmokyti savo (arba kūrėjų komandos) protą matyti ir apimti visumą (HBDI® apėjimas);
• Produkto tobulinimas arba naujo kūrimas, atsižvelgiant į potencialaus vartotojo protą.

Gana paprasta visą tai išdėstyti, šiek tiek daugiau darbo - visa tai padaryti. Gerosios praktikos pavyzdžiai įrodo, kad tai veikia.

Pabandykite ir jūs!

Ar mano komanda mintyje ir veikloje susiderinus taip, kad 1+1+1+1=10?

Paskutiniai metai aš darbuojuosi kaip individualus veikėjas, bet jokiu būdu aš negaliu pasakyti, kad aš dirbu viena. Taip jau klostosi, kad tenka lygiagrečiai darbuotis keliose komandose, o dar ir burti naujas komandas naujoms veikloms. Tai man tikrai yra kažkas kito, nei darbuotis pastoviame kolektyve, kuriame randasi komandos, arba - ne.

Aš save visuomet laikiau „komandiniu žaidėju“, nors turiu pripažinti - ne visuomet pavyksta patirti tikrąjį komandinį žaidimą. Tad niekada ne vėlu paklausti…

Ar mano komanda mintyje ir veikloje susiderinus taip, kad 1+1+1+1=10?

O gal man atrodo, kad tas mano „1“ jau ir yra „10“? Kam man reikia kitų, jei jie man nieko naujo negali pasiūlyti? Jau senokai mano kolega naudodavo vieną ryškų rusišką išsireiškimą „samodostatočnij“, kas reiškia buvimą pats sau pakankamu.

O gal man atrodo, kad visi komandoje turi būti bendraminčiai, vienminčiai ir t.t.? Tada bus gera ir jauku visiems kartu, bet tada bus taip 1+1+1+1=1, mes visi kartu turėsime tą vieną mintį.

Juk dažnai būna ir taip, kad tarpusavio nesusipratimai, trintis ir bandymai susiderinti išeikvoja komandos energijos išteklius, tad, rodos, kad tą darbą pati viena daug greičiau padaryčiau. Ar aš pagalvoju, iš kur ta trintis: ar iš mūsų skirtumų ar iš mūsų egocentrizmo?

Labai įdomu, į ką nukreiptas mano dėmesys komandoje: į save, į savo atliekamą darbą, į bendro darbo visumą, į kolegų atliekamą darbą, į tarpusavio santykius, į kiekvieno komandos nario potencialų indėlį, į tarpusavio papildymo potenciją… Kaip bendrame darbe aš išskirstau savo dėmesį? Ar nieko nepraleidžiu?

Dirbdama su de Bono instrumentais, aš mokiausi į kiekvieną darbą pažvelgti kaip į specifinę mąstymo situaciją, pasirinkti mąstymo įrankius ir juos panaudoti. Sutarimas dėl minties instrumentų ir jų panaudojimo proceso leisdavo susiderinti su kolegomis.

Herrmannas man čia pasiūlė naujas komandinės veiklos tobulinimo galimybes jis man padėjo:

• Aiškiai apsibrėžti mąstymo konkrečiame darbe poreikį (mąstymo užduočiai profilis)
• Reflektuoti savo mąstymo profilio stipriąsias ir silpnąsias puses konkrečioje mąstymo situacijoje (Individualus HBDI® profilis)
• Pažvelgti į kolegas kaip savo individualaus mąstymo išplėtimo iki mūsų mąstymo galimybę (HBDI® poros profilis ir HBDI® komandos profilis).
• Iš anksto įvertinti potencialaus nesusišnekėjimo riziką ir ją suvaldyti (HBDI® komunikacija).
• Į bendrą darbą pažvelgti kaip visuminio proto® realizaciją bendromis pastangomis.

Laikykitės, naujos užduotys!
Mes ateiname!
1+1+1+1=10

Ar partnerystėje pavyksta pasiekti kūrybinę mąstymo ir veiklos sinergiją?

Kai ieškome malonaus bendravimo ir jaukaus buvimo kartu, tai mūsų dėmesys krypsta į tuos žmones, kurie mąsto taip, kaip ir aš, kurie mane lengvai supranta ir priima, kurių supratimui man nereikia dėti daugiau pastangų.

Toks bendraminčių paieškos polinkis persikelia ir į profesinį lauką. Norisi, kad kolega mane mane paantrintų. Juk taip saugu, kai išgirsti: „Aš irgi taip pat galvoju.“

Čia noriu suabejoti: „Ar tokia partnerystė yra geriausia mūsų bendram reikalui?“ „Kam man veikloje reikia partnerio, kuris gali tai, ką ir aš galiu?“ „Tarp dviejų vienodų galimas susitapatinimas, bet ne kūrybinė sinergija?“

Tad paklauskime pirmiausia savęs:

„Ar partnerystėje aš pasiekiu kūrybinę mąstymo ir veikos sinergiją?“

Gal aš manau, kad mano mąstymas idealiai apima visą įmanomą mąstymo visumą visose veiklos ir gyvenimo situacijose. Kam man reikalingas partneris, jei aš esu pats sau pakankamas?

Gal aš taip nepasitikiu savo mąstymu taip, kad nieko daugiau negaliu priimti iš kito žmogaus, tik patvirtinimą, kad mano mąstymas „geras“, „protingas“, „adekvatus“, t.y. „toks kaip ir jo/jos“?

Gal aš bėgu nuo kitaip mąstančio partnerio, vengiu su juo bet kokių bendrų reikalų ir taip nukertu dviejų skirtingų mąstymo būdų susidūrimo galimybę?

Gal aš „poliruoju“ savo intelektinės kovos „ginklus“, kad debatuose sunaikinčiau bet kurį skirtingai mąstantį? Įdomu, kiek laiko su skirtingai mąstančiu partneriu praleidžiu ginčams ir teisumo įrodymams.

O kaip aš reaguoju į kitaip mąstančio partnerio kuriamą galimybę išlipti iš nusistovėjusio mąstymo būdo „dėžutės“: susierzinimu, užsidarymu, puolimu ar bėgimu? O gal aš klusniai peršoku į jo/jos „dėžutę“?

Ar man su šiuo partneriu bent kartą teko patirti mūsų mąstymo modą, kuri yra kažkas daug daugiau, nei mano ar jo/jos mąstymas?

Ar aš pagalvojau kokio mąstymo iš mūsų abiejų reikalauja bendra veikla ir kaip bendromis jėgomis mes galime efektyviausiai tokį mąstymą realizuoti? Ar šiuo pagalvojimu aš pasidalinau su savo kolega?

Jei manai, kad verta apie tai pagalvoti, tai nelauk. Herrmanno metodologija tau pasiūlys priemonę - „HBDI® poros profilį“, kuri padės:

• Įvertinti mąstymo stilių dermę įprastinėse ir streso situacijose;
• Apčiuopti ir pasverti bendrus poros mąstymo išteklius;
• Rasti mąstymo sinchronizacijos galimybes skirtingose situacijose;
• Kartu reflektuoti jungiančias ir skiriančias mąstymo nuostatas, mąstymo bruožų dermę ir prieštarą;
• Konstruktyviai išnaudoti mąstymo panašumus ir skirtumus.

PAŽINK, PANAUDOK IR PRAPLĖSK KOLEGŲ POROS MĄSTYMĄ!

Ar aš efektyviai komunikuoju?

Jei aš kalbuosi su žmonėmis apie veiklos problemas, tai retai kada išgirstu nusiskundimą dėl pasiektų mąstymo ribų. Daug dažniau turime bėdų su komunikacija: manęs nesupranta, negirdi, nekomunikuoja…; aš nesuprantu, ką man sako; didžioji dalis žinios yra man visai neaktuali; ir vėl: „aš - apie tiltus, o tu - apie miltus“; eilinį kartą dalykinė kalba pasibaigė emocijom ir santykių aiškinimusi.

Tai paskatino mane mąstymo klausimą performuluoti į klausimą apie komunikaciją. O pradėti geriausia nuo savęs:

Ar aš efektyviai komunikuoju?

Atsakymo šį kartą paieškosiu Ned Herrmanno visuminio proto® metodologijoje, kuri padės šį klausimą išskaidyti taip, kad atsakymas taptų akivaizdus.

Gal aš vis dar tikiu vienu teisingu mąstymo ir komunikacijos būdu, metodu, receptu, kuris tiktų kiekvienoje situacijoje ir su kiekvienu komunikacijos partneriu.

Gal aš viduje giliai įsitikinus, kad kitaip mąstantis, paprasčiausiai, yra durnas ir jį reikia paprotinti, arba visai neverta su juo prasidėti? O gal aš visai jam nesuteikiu mąstymo įgaliojimų: jo reikalas yra tik suvokti, ką aš sakau, ir priimti.

O gal aš manau priešingai, kad mano skirtingas mąstymas ir požiūris į dalykus yra mano „nukrypimas nuo normos“, kurį verta nuslėpti, nes vėl man bus nustatyta diagnozė. Nesinori vėl pasirodyti kvaileliu.

Gal man taip labai svarbu, ką aš galvoju ir ką noriu pasakyti, kad pamirštu pagalvoti, kaip mąsto mano komunikacijos partneris? Apie jį pagalvosiu, geriausiu atveju, kai jis šnekės, o aš klausysiu.

Gal man yra sunku atpažinti pašnekovo mąstymą? Mano naudojami atpažinimo rėmeliai: „protingas - kvailas“, „kaip aš - kitoks“ mažai veiksmingi.

Gal aš galvoju, kad tai, kas man yra gera komunikacija, yra gera ir mano komunikacijos partneriui? Nesakau partneriui to, ko pats nenorėčiau išgirsti. Pasirenku tokias priemones, kurias, tikiuosi, pasirinks mano partneris. O gal mano partneris iš manęs laukia visai kitokių veiksmų? O gal aš vis dar transliuoju žinią, kai „imtuvas“ jau seniai išjungtas?

O gal aš pati išjungiu savo „imtuvą“, jei pasirodo, kad signalas yra „kito dažnio“? Gal aš net nesistengiu prisiderinti, išbandyti skirtingus žinios „priėmimo kanalus“.

Ar aš kada nors susimąsčiau apie savo „siunčiamų/priimamų bangų“ diapazoną? O gal taip seniai apsistojau ties viena „stotimi“, kad net pamiršau, kur yra „perjungimo rankenėlė“?

Ned Herrmanno metodologija pasiūlys priemones, padedančias atpažinti savo ir pašnekovo…

• mąstymą,
• poreikius komunikacijos situacijoje,
• įprastinius komunikacijos būdus,
• komunikacijoje siunčiamų ir priimamų bangų diapazoną.

...o  tada paskatins žengti naują žingsnį, tai panaudoti ir mokytis priimti ir transliuoti plataus diapazono signalus.

Tad vėl PAŽINK PANAUDOK PRAPLĖSK mąstymą dėl komunikacijos efektyvumo!

Ar aš išnaudoju savo protinius išteklius?

Paskutinį pusmetį teko daug komunikuoti savo veiklos esmę ir prasmę, kuri man sugula į lakonišką PPP mąstymas: pažink, panaudok, praplėsk mąstymą. Kai kurie mano dBT kolegos (besidarbuojantys su Edward de Bono mąstymo lavinimo metodika) ne kartą manęs klausė: „Kodėl panaudoti yra prieš praplėsti?“ Mano atsakymas būdavo formuluojamas keliais klausimais: „O kam plėsti, jei nepanaudoju net tai, ką turiu? „O iš kur žinoti į kurią pusę man reikia plėsti?“

Šią savaitę turėjau keletą įdomių pokalbių, kurie vėl privertė grįžti prie to klausimo. Mane išprovokavo klausimas: „O kam išsilavinusiam, dirbančiam ir protingam asmeniui (ne organizacijai) gali prireikti savo mąstymo pažinimo?“ Mano spontaniškas atsakymas vėl apsisuko klausimu: „O ar tas žmogus pilnai panaudoja savo protinius išteklius?“

Šiandien aš šį klausimą uždaviau savęs, artimų žmonių ir kviečiu užduoti visiems šio Blog’o skaitytojams. Taigi, kartokite kartu su manimi:

Ar aš pilnai panaudoju savo mąstymą?

Gal aš nė karto nesusimąsčiau ir „neinventorizavau“ savo protinių išteklių? Aš paprasčiausiai net nežinau, kur mano unikalioji mąstymo potencija, ką aš atsinešiau su genetiniu kodu, o ką išsiugdžiau mokykloje ir gyvenime.

Gal aš patikėjau tais, kurie pastoviai tikino, kad aš negaliu savarankiškai mąstyti, kurie kartojo: „Kokią čia nesąmonę sugalvojai?“ „Tu negali pamąstyti taip, kaip…“ „Iš kur čia tai? Tai negali būti tavo mintis, pasiremk autoritetu.“

Gal aš manau, kad tik specifinis mąstymas yra protingo žmogaus požymis, todėl giliai slepiu nemažą dalį savo „netinkamo“ mąstymo? Gal aš mokykloje galvojau, kad protingi yra tie, kurie iš matematikos gauna gerus pažymius, tad lavinau tik matematinį mąstymą? Gal universitete mane įtikino, kad protas - tai yra logika?“ O gal darbo vietoje patikėjau, kad geras mąstymas yra prognozuojamas, o kita - tai tik beprotybės formos.

O gal man kas dieną pakanka vos keleto mąstymo operacijų, tai kam čia vargintis? Šiek tiek informacijos analizės, darbo ties tipine užduotimi ar iš anksto žinomų atsakymų pateikimo į vėl ir vėl užduodamus klausimus.

Gal pastoviai mąstau tik taip, kaip iš manęs tikisi, t.y. tik suteiktų mąstymo įgaliojimų ribose? Gal pastoviai girdi: „Tu galvok tik apie tai, o kita, ne tavo reikalas?“ „Prašiau analizės, nereikia čia tavo idėjų?“ „Duok idėjų, o jau aš pats pagalvosiu, ką su jomis daryti?“

O gal tiesiog nežinau, kur padėti tą savo išsišokusį, sproginėjantį, į rėmus netelpantį mąstymą? Ką naudingo man ir kitiems tas mano mąstymas gali duoti? Kaip geriausiai aš jį galiu įdarbinti, kad „sraigteliai suktųsi pilna eiga“.

Pažink savo mąstymą, tada lengviau atrasi jo panaudojimo kelią. O kai prireiks daugiau, negu savo viduje atrasi, tai tada galima bus pagalvoti apie sąmoningą mąstymo praplėtimą, įvaldant aiškios paskirties mąstymo įrankius.

PAŽINK PANAUDOK PRAPLĖSK MĄSTYMĄ

Gavosi beveik kaip malda :-)