Mąstymas, veiksnumas ir atsakomybė

Praeitą savaitę rašiau apie dorą darbą, kur atsakomybė vaidina pagrindinį vaidmenį. Šiandien noriu susikoncentruoti į atsakomybę ir pažvelgti į vieną iš jos dimensijų - suvokimo plotį.

Dauguma sutinka ir net ir įstatymuose yra įtvirtina esminė atsakomybės prielaida - mąstymas. Jei žmogus mąsto, tai jis atsako už savo veiksmus. Mąstymo neįgalumas tapatinamas su neveiksnumu, negalėjimu nešti atsakomybės. Tačiau mąstymo siaurumas dažniausiai nėra problematizuojamas. Dažniausiai mąstančio žmogaus statusui įgyti pakanka logikos, kad ir pačios siauriausios.

Edward de Bono savo sistemoje į pirmą vietą iškelia suvokimo plotį (programos CoRT pirmoji dalis „Išplėtimas“), kuris suprantamas kaip gebėjimai mintimi peržengti juoda-balta dichotomiją, kiekvienoje situacijoje įskaityti daugiau veiksnių ir skirtingų žmonių požiūrių, momentinį poveikį sieti su tolimomis pasekmėmis, o konkretaus uždavinio sprendimą - su aukštais siekiais ir kiekvienoje situacijoje matyti daugiau alternatyvų.

Dvidešimt metų besidarbuodama su de Bono sistema galiu teigti, kad šį esminė CoRT programos dalis nėra pati populiariausia. Kvietimas praplėsti mąstymą daugumai skamba grėsmingai ar net įžeidžiančiai. O man ne kartą norėjosi šią programą pavadinti „Atsakomybės plėtra“. Juk tai labai susiję.

Įsivaizduokite du sprendimą priimančius asmenis:

• Vienas asmuo pažiūrėjo į neigiamą idėjos (arba tik teigiamą) pusę, įvertino vieną veiksnį, pagalvojo apie momentinį poveikį, savo tikslą ir priėmė sprendimą.
• Kitas asmuo pažiūrėjo ne tik į pliusus ir minusus, bet dar paieškojo už idėjos slypinčių naujų galimybių, įvertino bent keturis veiksnius, apžvelgė ne tik momentinį veiksmų poveikį, bet ir tolimąsias pasekmes, situacinius tikslus susiejo su vertybėmis grįstais siekiais bei juos nuleido iki konkrečių uždavinių, susidėstė prioritetus, apžvelgė bent tris alternatyvas, išklausė kitų žmonių požiūrį ir priėmė sprendimą.

Tad kuris iš jų priėmė atsakingą sprendimą? Akivaizdu. Didelė tikimybė, kad sprendimui pasirodžius neadekvačiu pirmasis asmuo pasiteisins: „Aš nieko blogo nenorėjau“ „Aš nepagalvojau, kad…“ „Aš neesu atsakingas už tai, kas atsitiko.“ Ar tai jums neskamba kaip neveiksnumo savidiagnostika? Kiek kartų tai aplinkui girdėjote?

Ne kartą po intensyvių CoRT 1 pratybų teko su dalyviais gurkšnoti kavutę ir su dalyviais reflektuoti apie savijautą. Supratau, kad sunkumas ateina ne tik iš reikalavimo išjudinti aptingusias smegenis (kai kam tai net yra smagu), bet ir iš išsiplėtusios atsakomybės svorio. Kitaip išgyveni atsakomybę kai pamąstai ir sprendimo priėmimo situaciją suvoki plačiau.

Pripažinkime, juk kartais daug geriau nemąstyti, tada ir atsakomybė neslegia. Bet net ir tokiomis silpnumo akimirkomis neskubame pas medikus prašyti pažymos „dėl pripažinimo neveiksniu“. Tad vilties dar yra.