Rožinių šlepečių skleidžiama šiluma

Už lango žiema, norisi prisėsti arčiau židinio, sužildyti sužvarbusias rankas ir kojas.

Artėja šv. Kalėdos, kai norisi stabtelėti ir atsisukti į veidu į artimą savo - įsiklausyti, pajausti ir ką nors padaryti dėl jo gerovės.

Tai taip natūralu per didžiąsias metų šventes, tai taip įprasta artimųjų rate, tačiau Edward de Bono „šešių veiklos batų” sąrangoje įvesdamas rožines šlepetes reikalauja daugiau:

• Mūsų rūpestis turėtų peržengti atrimųjų žmonių ratą;
• Mūsų rūpestis kitais žmonėmis neturėtų būti sezoninis ar proginis, o lydeti kiekviename gyvenimo ir veiklos žingsnyje.

Rūpestis kitu žmogumi apima įsijautimo į kitą ir užuojautos jausmus ir jų sukeltus konkrečius veiksmus. Kai kurie žmonės yra jautrūs kitų žmonių rūpesčiams ir nelaimėms, jie giliai jaučia ir išgyvena. Tačiau, Edward de Bono teigia, kad to negana, kad būtinas veiksmas. Rūpestis kitais yra ne kas kita, o veikimo moda, kurią jis paženklina šiltomis, jaukiomis rožinėmis šepetėmis.

Išskirami keturi rožinių šlepečių dėvėjimo lygmenys:

1. Pirmiausia turi būti intencija - noras pasirūpinti ar padėti konkrečiam žmogui ar jų grupei. Čia svarbu susivokti: „ar aš tikrai noriu padėti kitam žmogui?” “Gal aš noriu padėti sau pasijausti geriau, sukurti įvaizdį ar kt.?”
2. Tikrąją rūpesčio intenciją dažniausiai seka jausmas - empatija, atjauta, gailestis. Tada pajuntame kito žmogaus skausmus kaip savo.
3. Pirmas žingsnis dažniausiai būna rūpesčio gestas, kuris parodo mūsų susirūpinimą. Mes galime prieiti, apkabinti, išklausyti, suprasti ir užjausti.
4. Antras žingsnis jau turėtų būti konkreti pagalba, padedanti spręsti žmogaus problemą. Tam reikalingas ne tik atjautimas, bet ir kito žmogaus problemos bei jo vidinio poreikio supratimas.

Besirūpindami kitais žmonėmis nebūtinai kiekvieną kartą nuosekliai pereiname visus keturis lygmenis: kartais nuo intencijos iš karto šokame prie veiksmų, kartais ilgėliau stabtelėjame ties susirūpinimo jausmais, o kartais apsiribojame tik greitu gestu.

Asmeniniame gyvenime ir profesinėje veikloje kiekvieną dieną dėvėdami „rožines šelepetes” mes mokomės pastebėti kitus žmones, juos išgirsti, suprasti, pajausti, užjausti ir realiai pagelbėti.

Sakote, kad rožinės šlepetės yra išskirtinai mažų mergaičių ar moterų apavas. Nesamonė! Kokios šiltos ir jaukios gali būti tėvo, vyro ar kolegos pagalbai ištiestos rankos. Tada ir kojos negali būti šaltos.

Paprašykime Kalėdų Senelio po eglute mums palikti šiltas mielas rožines šlepetaites, kad kitais metais aplinkui esantiems žmonėms būtų šilta.