C&S mažiesiems

Priežasties-pasekmės ryšio supratimas yra svarbus loginio mąstymo vystymosi etapas. Psichologai teigia, kad net pirmaisiais savo gyvenimo metais mažylis pradeda eksperimentuoti su veiksmo ir poveikio grandine. Mažasis meta šaukštelį ir laukia kol jis nukris. Jam smagu atrasti naują grandinę, o paskui ją išbandyti daug kartų, jau žinant ir laukiant konkrečios pasekmės.

Suaugusieji jau meistriškai operuoja priežastingumo ryšiu. Jie siekia logiško įvykių paaiškinimo: "tai įvyko todėl, kad ...". Jie greitai randa priežastis, o jei reikia, dar ir kaltuosius.

Ir pirmasis, ir antrasis priežastinio ryšio panaudojimas yra dar toli nuo to, ką siūlo Edward de Bono CoRT 1 įrankis "padariniai ir pasekmės" (C&S). Mažieji pagrindinį dėmesį sukaupia į savo veiksmo rezultatą, o suaugę akcentuoja priežastis. C&S mokina peržengti rezultato matymą ir pažvelgti ne atgal, o į ateitį. C&S yra ne apie užtikrintą logišką žinojimą, kaip yra ar kaip buvo, o apie galimybę, kas gali nutikti ateityje.

C&S yra didelis šuolis mąstyme, todėl ikimokyklinio ugdymo ar pradinių klasių pedagogas turi gerai įvertinti, ar vaikai šiam šuoliui yra pasirengę. Čia svarbios dvi prielaidos:

• Gebėjimas tikslingai veikti siekiant rezultato.  Pvz. "Aš dabar statau namą iš kaladėlių"
• Gebėjimas operuoti priežasties-pasekmės ryšiu. Pvz. "Gaidelis išmušė vištytei akelę, nes jam lazdynas kelnaites suplėšė"

Pirmasis ir pats svarbiausias supratimas, kuris turėtų būti pasėjamas mažųjų galvose pradedant dirbti su C&S, yra tas, kad veiksmas veda į rezultatą, bet veiksmas ar jau gautas rezultatas gali sukelti netikėtą poveikį aplinkai - žmonėms, daiktams gamtai. Šituos dalykus tam tikru lygiu suvokia ir trimečiai. Jie žino, kad jei siekdami savo tikslų peržengs draudimų ribas mama gali supykti, paskui ir žaislas dar gali būti atimtas. Čia ir vieta pradėti kalbėtis: "O kas dar gali nutikti, jei tu...?" "Kas gali būti, jei ...?"

Antras ne mažiau svarbus supratimas yra tai, kad tie pašaliniai poveikiai gali būti ir geri, ir blogi. Žinant audringą mažųjų fantaziją nereikėtų persistengti su blogų pasekmių akcentavimu. Užtenka prieš veikiant sustabdyti ir draugiškai paklausti: "O kas gali nutikti, jei tu paimsi Mato traktorių?", sulaukti atsakymo ir paklausti: "Ar tai yra gerai?"

Šie du pirmieji žingsniai, manau, yra tai, ko realiai galima siekti ikimokykliniame amžiuje. Pradinukai jau gali eiti toliau.

Pradinukai jau gali atrasti, kad pasekmės gali rastis pačiose netikėčiausiose vietose, nutolusiose nuo tiesioginio poveikio zonos. "Marytė gali pasodinti gėlytę prie laiptinės durų, o pro šalį ėjusi moteris taip apsidžiaugti, kad parėjusi namo geros nuotaikos vedina savo vaikams iškeps vaisinį pyragą pyragą."

Kitas žingsnis yra pasekmių laiko skalėje suvokimas. Nors mažųjų laiko suvokimas dar smarkiai skiriasi nuo suaugusių, bet jau čia gali rastis laiko skalė: "iš karto", "vėliau tą dieną", "po dienos", "po svaitės" ir "po mėnesio". Galima mintimis bėgti ir toliau, bet reikia sekti, kur jau nutrūksta pasekmių grandinė ir kur prasideda grynoji fantazija apie gyvenimą po šimto metų.

Pradinukus jau galima vesti ir į instrumentinį lygmenį - sąmoningą sustojimą ir pasekmių paiešką prieš priimant svarbų sprendimą. Tada mąstymo įrankio mokymas įgyja dBT metodikos rėmus, ant sienos atsiranda C&S plakatas, o rankose C&S kortelė.

Kviečiu tėvelius ir mažųjų pedagogus į šią ilgą, bet prasmingą mąstymo lavinimo kelionę, padedančią vaikams išsivaduoti iš "post factum" analizuojamų priežasčių vergovės ir priimti pasekmių matymu pagrįstus sprendimus.