FIP mažiesiems

Būna momentų gyvenime, kai darbų lavina neša pasroviui ir mes pametame įvykių kontrolės ir mąstymo galias. Tada tenka sukaupti visas jėgas, ištraukti save iš lavinos ir paklausti: “Kas, iš tikrųjų, yra svarbu?” Jei pavyksta į šį klausimą atsakyti, tai ilgainiui atstatoma mąstymu paremta veiklos ir asmeninio gyvenimo kontrolė.

Kad taip nenutiktų mūsų vaikams, tai nuo mažens turime ugdyti svarbos pajautimą. Jis yra labai artimas tam vertės pojūčiui, apie kurį neseniai rašiau. Čia į pagalbą gali ateiti CoRT 1 programos įrankis FIP - prioritetai (angl. First Important Priorities).

Šis įrankis iš žmogaus mąstymo pareikalauja daug: atpažinti konkrečios situacijos keliamus reikalavimus (situaciniai prioritetai), reflektuoti savo vertybes (kas savarbu gyvenime) bei įsiklausyti į savo vidinį balsą. Ne kiekvienam suaugusiam pavyksta visu tūriu panaudoti FIP: vieni sukrenta į situacijos reikalavimus ir pamiršta save, kiti mato tik savo prioritetinę gyvenimo ar veiklos kryptį, bet nemato konkrečios situacijos reikalavimų ir kitų žmonių su savo kitokiais prioritetais.

Ikimokyklinukai labai greitai išsiaiškina, kas yra svarbu mamai, kas tėtei, o kas darželio auklėtojai. Jam svarbių aplinkinių žmonių prioritetų atliepimas yra saugaus būvio užsitikrinimo sąlyga. Aiškiais prioritetais grįstos aplinkos padeda vaikui sukurti saugumo jausmą. Čia vaikas dar neatlieka prioritetų rangavimo, bet tėvams ir auklėtojams tie FIP įrankio minties veiksmai tampa kasdienybe.

Kitas svarbus žingsnis ikimokykliniame amžiuje yra įvesti “svarbumo” sąvoką. Mama gali pasakyti: “Man svarbu, kad tu neperšaltum ir nesusirgtum.” arba “Dabar man svarbu susitvarkyti, kad namie būtų jauku”, “Jau vakaras, dabar svarbiau ilsėtis, o ne žaisti”. Aplinkiniai suaugusieji, įvardindami tai, kas jiems svarbu, ne tik padeda vaikui susiorientuoti, bet ir įveda “svarbumo” sąvoką į verbalios komunikacijos arsenalą.

Vaikas gali pats pradėti naudoti “man svarbu”, “man svarbiau” sąvokas, bet galima tai paskatinti neįkyriais klausimais: “Ar tau svarbu turėti šitą žaislą?” arba “Kas tau svarbiau: turėti tą žaislą, ar žaisti su šituo draugu?” Čia svarbu priimti bet kokį atsakymą ir nepradėti teisimo ar “svarbumo eilės korekcijos”.

Priešmokykliniame ir pradiniame ugdyme galima pradėti dėlioti prioritetus konkrečiose situacijose - žaidimo, mokymosi ar bendro darbo.
Pvz.: Žaidžiant šitą žaidimą svarbu laimėti, laikytis taisyklių ir kad visiems būtų smagu. Kuris iš tų dalykų yra svabiausias tau, o tau, o tau?

Svarbu, kad vaikas stabtelėja, pamąsto ir įvardina. Taip pat labai svarbu, kad jis išgirsta skirtingus skirtingų vaikų atsakymus, kurie visi teisingi ir vienodai priimami.

Tai darbas situacinių prioritetų rėmuose sarbumo tvarka dėliojant du ar tris dalykus. Gilieji gyvenimo prioritetai dalyvauja, bet jie dar nėra artikuliuojami ir dėstomi į svarbumo eilę. Vaikams gali kilti klausimas: “Kodėl tau tai svarbu?” Suagęs žmogus turėtų galėti atsakyti nurodydamas į abstraktesnį prioritetų lygenį. Kada ir kaip tą klausimą užduoti vaikui, reikia gerai pajausti. Kad tai nebūtų priimta kaip kritika, reikalavimas kažko daugiau ar nepasitenkinimas pirmuoju atsakymu.

Bendražmogiškų vertybių dėstymas prioritetine tvarka ir kasdieninių prioritetų siejimas su gyvenimo prioritetais, t.y. tas FIP lygmuo, į kurį galima tikslingai vesti paaugliukus. Jei įdirbis bus padarytas anksčiau, tikėtina, kad šis kokybinis šuolis įvyks natūraliai. Jei pradinėse klasėse šis šuolis atsitiks, tai tegul atsitinka, bet čia nereikėtų skubėti ir spausti.

Mažųjų tėveliams, auklėtojams ir mokytojams noriu palinkėti FIP pradėti nuo savęs ir tik tada labai jautriai bei lėtai nešti vaikams.