Man teko mokytis mokykloje, kurioje buvo skatinamas "buvimas kaip visi". Išsiskyrimas dažniausiai buvo traktuojamas kaip nepageidaujamas destruktyvus veiksmas. Kas tu esi ir kaip tu mąstai mažai kam buvo įdomu.
Pirmuosius klausimus apie savo mąstymą aš iškėliau tik baigiant dailiųjų amatų mokyklą (manau, kad per vėlai). Trys skirtingos aukštosios mokyklos - VU, KTU ir VDU - man taip pat nepateikė atsakymo į rūpimus savo mąstymo pažinimo klausimus. Ten aš galėjau suvokti tik tai, ar mano mąstymas priimtinas toje akademinėje kultūroje.
Savo mąstymo pažinimas tapo mano pačios reikalu.
Tik geriau pažinus savo mąstymą aš...
- įgijau naujų dalykų mokymuisi ir veiklai būtiną pasitikėjimą savo mąstymu,
- su pagarba savo mąstymui atėjo pagarba ir bet kurio kito žmogaus kitokiam mąstymui,
- išmokau kaip individualiai ar grupėje efektyviau panaudoti savo mąstymą ir
- galėjau numatyti, kokį mąstymą ir kaip aš turėčiau patobulinti.
Neblogai, bet tai galėjo atsitikti bent dešimtmečiu anksčiau.
Dabar situacija mokyklose turi keistis. Ne veltui bendrosiose programose įtraukta "asmeninė kompetencija". Tai įpareigoja mokytojus konstruoti veidrodį, kuriame mokinys galėtų pamatyti save. Tikiu, kad dabartinėje mokykloje mokinys daug anksčiau kelia klausimus: "Kaip aš mąstau?" "Kuo mano mąstymas unikalus?" Kad šalia jau yra mokytojų, norinčių ir galinčių "pastatyti veidrodį".
Šiame tiklaraštyje kviesiu panaudoti Ned Herrmann sukurtą "veidrodžių sistemą" ir ieškoti visų kitų alternatyvų tam, kad geriau pažintumėte savo mąstymą ir padėtumėte tai padaryti šalia esantiems: savo vaikams, mokiniams, kolegoms ir gyvenimo bendrakeleiviams.
1 komentaras:
Ačiū, Audrone, už triūsą kuriant šį tinklaraštį... Jis tikrai reikalingas... Smagu skaityti gyvą tavo mintį, sekti mintijimą... Lieku ištikima skaitytoja ir mokine :)
Rašyti komentarą