Tradiciškai mokymusi mes laikome procesą, kuriame mes ko nors naujo išmokstame, t.y. įgyjame naujų žinių ar įgūdžių. Tai yra svarbus mokymosi aspektas, bet ne jis man dabar rūpi. Šį mėnesį man rūpi asmeninis tobulėjimas - savo vidinių potencijų atskleidimas ir išvystymas, tapimas tuo, kuo geriausiu gali tapti.
Dar rudenį konferencijoje „TA Teachers“ atkreipiau dėmesį į skirtingas to paties teorinio požiūrio į mąstymą realizacijas pedagoginėje veikloje. Čia atėjo laikas pasidalinti šiais pastebėjimais:
- Vieni pedagogai labai susirūpinę savo atstovaujamo akademinio dalyko mokymu ir aukštais akademiniais pasiekimais. Šie mokytojai visus į rankas papuolusius mąstymo įrankius matuoja pagal vieną kriterijų: padeda mokytis dalyką ar ne.
- Kiti pedagogai yra labai susirūpinę mokinių kognityvine branda, reikalinga akademinei pažangai arba profesinei veiklai. Pagrindinis jų uždavinys yra kognityvinės raidos paspartinimas (angl. cognitive acceleration). Jiems rūpi tie mąstymo įrankiai, kurie paspartina protinę raidą ir mokymąsi: pvz. 12 metų programa per 10 metų.
- Tretieji į pedagoginės veiklos centrą stato mokinio saviraišką, galimybę atrasti ir išreikšti savo unikalumą. Jie nuolat kelia klausimus: Koks mąstymo įrankis yra aktualaus kuriam vaikui? Kaip ši metodika padės kiekvienam vaikui padaryti savo individualų žingsnį pirmyn?
Rugsėjį turėjau laimę per vieną intensyvią dieną sutikti visas tris pedagogų grupes ir su jomis diskutuoti. Šioje diskusijoje labai ryškiai išsiskyrė nuostata į mokymąsi asmeniniam tobulėjimui. Ją labai tvirtai atstovavo trečioji pedagogų grupė.
Edward de Bono metodikos nešimas į Lietuvos mokyklas leido atpažinti tas pačias mokytojų grupes. Kaip ir įprasta, didžiausia yra į dalyką orientuotų mokytojų grupė. Mažesnė dalis yra apsisprendusi lavinti mąstymą (kelti mąstymo lavinimo tikslus, siekti rezultatų ir vertinti pasiekimus). Nuoseklios mąstymo lavinimo programos (pvz. CoRT 1) įgyvendinimas atkreipė mokytojų dėmesį į konkrečių mąstymo gebėjimų plėtotės galimybes, bet ne į unikalius kiekvieno mokinio mąstymo lavinimo poreikius.
Asmeninio tobulėjimo nuostatą mokymesi man dar labiau sustiprino pastarųjų mėnesių diskusija mokymosi ir švietimo klausimais su HBDI praktikais. Jei manęs paklaustumėte: „Kam mokymo ir mokymosi praktikoje reikia HBDI® ir Ned Herrmanno metodologijos?“, tai atsakymai būtų tokie:
- „Tam, kad tėvai atpažintų savo vaikų unikalią mąstymo potenciją ir kurtų galimybes jai atsiskleisti“
- „Tam, kad mokytojas galėtų atpažinti unikalią savo mokinio mąstymo potenciją ir jos nesunaikintų, o padėtų jai atsiskleisti.“
- „Tam, kad mokinys galėtų pažinti savo mąstymą ir pats/pati priimtų sprendimus dėl jo plėtotės.“
O jei šį klausimą man užduotų dBT praktikuojantis mokytojas, tai atsakyčiau taip: „Kad galėtum konkrečiam mokiniui padėti pasirengti mąstymo tobulinimo programą ir sąmoningai atrinkti aktualius didžiosios dBT mąstymo programos elementus.“
O jei trumpai, tai „tam, kad galima būtų praktiškai realizuoti mokymąsi asmeniniam tobulėjimui.“
Šiandien tiek, bet dar teks grįžti prie mokymosi asmeniniam tobulėjimui skirtinguose švietimo kontekstuose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą