Lietuva susirūpinusi žemais novatoriškumo rodikliais kitų Europos šalių kontekste. Vasario 25 dieną LRT eteryje laidoje „Dėmesio centre“ buvo diskutuojama apie inovacijas: inovacijų prioritetas, užsakymai inovacijai, inovaciniai čekiai, sukurtų produktų panaudojimo ir komercializacijos galimybės… Ten nuskambėjo mintis, kad mes išmokome pinigus paversti žiniomis, o žinių paversti pinigais - dar ne.
Čia aš vėl įžvelgiu mūsų mąstymo problemą, kurią noriu išryškinti. Viena iš jų - fiksacija ties „žinių visuomene“: „žinių ekonomika“, „žinias transliuojančia mokykla“. Net ir įsijungus TV tenka stebėti kaip moksleiviai ar studentai rungiasi faktinių žinių turnyruose. Vertinamas aukštas intelektas, kaip esminė sėkmingo žinių kaupimo prielaida. Taip palaipsniui ŽINIOS išstumia MĄSTYMĄ.
Čia noriu priminti Edward de Bono naudojamą žmogaus protinės veiklos ir automobilio palyginimą: intelektas – tai kaip automobilio variklio galingumas; žinios atlieka kuro funkciją; o mąstymas gali būti palyginamas su vairavimo įgūdžiais. Šie trys dalykai susiję, bet vienas kito nepakeičia. Kas iš to, kad garaže sustatysiu galingas sportines mašinas, galiu dar įpilti benzino, bet jei aš nemoku vairuoti, tai jos ten ir stovės. Čia, manau, su tuo susijusios ir bėdos dėl inovacijų.
Vėl prisimenu akademinę veiklą, kurioje pagrindinis veiklos rezultatyvumo rodiklis yra ŽINIOS, įformintos mokslinio straipsnio forma. Pati įdomiausia vieta man būdavo problema, kuri ten turėdavo būti iškelta ir užrašyta. Kam ji aktuali: pačiam žinių gamintojui, kolegoms mokslininkams ar praktinės veiklos subjektams? Mano akademinė patirtis rodo, kad pasišventimas praktinei problemai ir tarnystė inovacijai sunkiai suderinama su mokslumo lygmens siekimu. Tam geriau tinka žinių sisteminimai, apibendrinimai, perinterpretavimai, sintezė ir, žinoma, fundamentiniai tyrimai. Penkių ar dešimties metų indėlis į srities ar organizacijos plėtrą taip „švariai moksliškai nesusipakuoja“.
Dirbant su naujovių siekiančiais praktikais ir organizacijomis tapo labai akivaizdu - iš kur randasi inovacijos. Jos randasi iš asmenybių, komandų ir organizacijų, pasirengusių ir motyvuotų prasukti pilną inovacijos ciklą: nuo galimybės apčiuopimo ir kūrybos iki įgyvendinimo ir įvedimo į rinką. O tai labai didelis iššūkis mąstymui. Čia mokslinių žinių gali prireikti, tačiau jų nepakanka.
Mąstymo poreikio aprašymui pasiskolinau kolegų Herrmann'istų schemą, kurioje apibrėžtas specifinis mąstymo poreikis kiekvienoje inovacijos gyvavimo stadijoje. Akivaizdu, kad vienam mirtingajam labai sudėtinga iš savęs išspausti visą reikalingą mąstymo repertuarą. Tenka reflektuoti savo individualius mąstymo apribojimus, jungtis į komandas ir bendradarbiauti su skirtingo mąstymo žmonėmis. O tai sunku ir nesinori.
O inovacijų ar norisi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą