Šis straipsniukas pasirodė pats populiariausias tarp visų šimto septyniasdešimties šio Blogo straipsnių (7,3 proc. visų peržiūrų). Tai man rodo, kad sykis nuo sykio reikia atsitraukti ir iš principo rodyti visumos vaizdelius. Tą bandysiu čia padaryti.
Per tris metus nuo ano straipsniuko įvyko daug įvairių diskusijų apie nuoseklų mąstymo lavinimą ir iškilo dar daugiau klausimų apie mąstymo sąrangų pasirinkimą ir lavinimo programų rengimą. Kokią lavinimo sistemą rinktis? Nuo ko pradėti? Kada geriausia įvesti vieną ar kitą metodinį elementą?
Pirmiausia vėl noriu paryškinti mąstymo sąrangų (angl. thinking framework) ir mąstymo instrumentų esminį skirtumą.
Mąstymo sąranga yra tam tikras teorinis modelis, aprašantis ir į principines dalis išdalinantis pageidaujamo mąstymo visumą. Taip, kaip ant namo karkaso rėmo laikosi statybinės medžiagos, taip ir ant sąrangos rėmo laikosi žinios ir įgūdžiai (turiniai). Mąstymo rėmelis (sąranga) padeda mąstant išlaikyti tvarką, struktūrą ir tūrį (visumos vaizdą) bei mąstymo eigoje sąmoningai persijungti nuo vieno mąstymo būdo/požiūrio prie kito. Tai specifinio tipo mąstymo lavinimo turinys - rėmelis. Rusų metodologai Ščedrovickiai vartodavo sąvoką "statyti rėmelį" (rus. stroit ramku).
Mąstymo įrankis yra priemonė, padedanti realizuoti apibrėžtas mąstymo operacijas. O mąstymo operacijos yra mąstymo turinys, kuris užpildo mąstymo rėmelį. Kai kalbame apie mąstymo operacijos atlikimą, mes kalbame apie mąstymo įgūdžius ir asmens gebėjimą jas atlikti. Treniruodamiesi panaudoti įrankius, įgijame naujus įgūdžius, tie įgūdžiai tampa įpročiais ir išplečia natūralius mąstymo gebėjimus. Tai yra nuostatų, gebėjimų ir įgūdžių tipo mąstymo lavinimo turinys.
Kaip pavyzdį čia paimsiu Edward de Bono „šešių mąstymo kepuraičių“ sąrangą. Kepuraitės mąstymo visumą padalina į šešis mąstymo būdus/modas. Etiketė „žalioji kepuraitė“ padeda susiorientuoti, kad šioje vietoje reikia pamąstyti kūrybiškai, bet nepadeda to padaryti, jei savaime kūrybiškai pamąstyti nesigauna. Jei nesigauna, tai padėti gali konkretūs mąstymo įrankiai (žr. CoRT 4 Kūryba). Jei naudosiu kepuraites kaip praktinę priemonę, tai jos man padės išskirti, išgryninti, sudėstyti seka, signalizuoti kitam ir sąmoningai perjunginėti skirtingas mąstymo modas. Sąrangos panaudojimas į mąstymą įneš organizuotumo ir padės siekti individulaus ar grupės mąstymo sesijos efektyvumo.
Greitai pervelgsiu kitas man žinomas mąstymo sąrangas:
- Ned Herrmann proto visumos modeliu (angl. Whole Brain Model) mąstymo visumą aprašo kaip tarpusavyje susijusias keturias mąstymo modas.
- Howard Gardner proto visumą išdalina į penkis protus (angl. Five Minds)
- Art Costa sėkmingą mąstymą išskaido į šešiolika įpročių (angl. Habbits of Mind), kurių kiekvienas apima gana plačią lavinamų įgūdžių sritį.
- Edward de Bono siauresnėms paskirtims įveda dar dvi sąrangas: mąstymui apie veiklą - „šešis veiklos batus“, o mąstymui veikloje apie vertę - „šešių vertės medalius“.
- Teoriniai - aprašomas mąstymo fenomenas, modelio teorinis-loginis pagrįstumas, pagrindimas tyrimo rezultatais…
- Praktiniai - aiškumas, skaidrumas, paprastumas naudoti, metodinis aprūpinimas, funkcinis atitikimas naudojimo paskirčiai ir naudotojų tikslams.
- Kiti - mada, žinios apie ir pasirengimas dirbti su sąranga, prieinamas metodinis aprūpinimas ir t.t.
Kokia eilės tvarka reikėtų plėtoti konkrečius mąstymo būdus ar gebėjimus?
Gardners pateikia bendrą principą: sudėti „disciplinuoto“ ir „gerbiančio“ protų pagrindus, o tik tada akcentą perkelti ant „integruojančio“, „kuriančio“ ir „etinio“ protų. Bet tai nereiškia, kad visą gyvenimą trunkančios ugdymo-saviugdos kelyje neįvaldomos naujos disciplinos (disciplinuotas protas) ir į aukštenį lygį nepakeliama pagarba artimam savo (gerbiantis protas).
Herrmanno metodologijoje galima atpažinti proto visumiškumo principą, kuris reikalauja ugdymo pakopoje išlakyti proto visumą, ir reikalavimą atsižvelgti į individualius mąstymo stilius. Juk vienam mąstytojui reikia padėti pereiti iš natūraliai dominuojančio loginio mąstymo (A) į emocinę-tarpasmeninę (C) mąstymo modą, o kitam gal reikia ugdytojų pagalbos apribojant generatyvų mąstymą (D) ir užduoti jam daugiau tvarkos ir struktūros (B).
Dr. Edward de Bono apie mąstymo būdų (kepuraičių) įvaldymo nuoseklumą nekalba, tačiau lavinimo nuoseklumą užduoda CoRT programoje, kurioje aiškiai matyti, kad pirmoji dalis (CoRT 1) yra integrali ir išlaiko kepuraičių visumą, tik kitose dalyse (CoRT 2, 3 ir 4) einama prie aiškesnės mąstymo būdų specializacijos, o gale (CoRT 5 ir 6) vėl viskas jungiama į visumą.
Costos šešiolika mąstymo įpročių, kaip šešiolika nuoseklių lavinimo programų, gali būti plėtojamos visą gyvenimą. Pvz.: vieni įpročio „impulsyvumo valdymas“ įtvirtinimo uždaviniai gali būti keliami trimečio ugdyme, o dar kiti suagusiojo žmogaus saviugdoje.
Bet kuriuo atveju rengiant programą mąstymo lavinimo siekinių (tolimųjų rezultatų) visumą užduoda pasirinkta sąranga, o konkrečius pasiekimus (pasiekimų lygmenis) pasirinktoje ugdymo pakopoje bei siekimo nuoseklumą tenka planuoti patiems, atsižvelgiant į ugdytinių kognityvinę brandą.
Kai žinome, ką ir kada lavinsime, tada kyla klausimas:
Kaip, kokiais metodais ir priemonėmis lavinsiu mąstymą?
Gerai, jei konkrečiai mąstymo modai turime jau sutvarkytą metodų ir priemonių sistemą. O jei ne - tai reikia priemones ir metodus atsirinkti ir įvaldyti patiems. Tie kolegos, kurie per paskutinį dvidešimtmetį sekė mano profesinius apsisprendimus, jau pastebėjo, kad šiuo metu kaip pagrindinę mąstymo sąrangą naudoju Ned Herrmanno visuminio proto modelį (kaip paprastesnę/skaidresnę ir tuo funcionalesnę alternatyvą kepuraitėms), o mąstymo instrumentarijų konkrečių mąstymo modų išpildymui ir lavinimo priemones/metodus tikslingai susirenku iš de Bono sistemos, nes niekur geriau, pilniau ir sistemiškiau neradau. Tačiau nenustoju ieškoti, o kai nerandu, tai pasidarau savo priemones :-)
Jau pastebėjau, kad gana dažnai, mąstytojai veikloje ir mokytojai klasėje labiau domisi konkrečiomis metodinėmis priemonėmis ir metodais, nei mąstymo turiniu, į kurį tos priemonės ir metodai yra nutaikyti. Tada jie klausimą kelia taip:
Man labai patinka „šešios mąstymo kepuraitės“, kokioje amžiaus grupėje ir kaip jas galiu pritaikyti?
Čia bandysiu susumuoti daug kartų skirtinguose kontekstuose mokytojams pateiktus atskymus:
Pirmiausia įvaldykite „šešių mąstymo kepuraičių“ metodą pats/pati kaip mąstytojas ir mokytojas/a. Jau vien nuo to, kad jūs aiškiau mąstysite ir komunikuosite, užduotyse bei reikalavimuose aiškiau fokusuositės į konkrečią mąstymo modą, mokiniams bus tik geriau. Ikimokyklinėje pakopoje to pilnai turėtų pakakti. Kepuraičių spalvinimas, karpymas ir klijavimas ant sienų yra gražu, naudinga smulkiąjai motorikai, bet tai net nepriartėja prie pirminės metodo paskirties.
Pradinėse klasėse, jei labai labai norite, jau galite mokiniams parodyti ir po vieną įvesti kepuraites (pirmoje klasėje raudonąją, baltąją ir žaliąją, o vėliau geltonąją ir juodają) ir pradžioje naudoti jas tik savo paties/pačios mąstymo būdo signalizavimui. Vyks mokymasis iš natūros, stebint kaip mokytojas mąsto klasėje, kaip jis komunikuoja ir sprendžia problemas ir kaip jam padeda kepuraitės. Vėliau iš lėto galite prašyti juos pačius „užsidėti“ konkrečią kepuraitę. Galite tikėtis, kad jos padės vaikams geriau atskirti „faktus“ nuo „fantazijų“, „idėjas“ nuo „emocinio vertinimo“ ir t.t. Bet išnaudoti pilną metodo potenciją - atskirti ir išgryninti mąstymo modas, laiku ir vietoje jas perjungti, valdyti savo mąstymą komunikacijos situacijoje arba organizuoti grupės narių mąstymą - būtų ankstoka. Mėlynosios kepuraitės padėjimui ant stalo dar nėra pakankamos kognityvinės brandos. Nebent netyčia taip jau nutiktų, kad mokiniai aplenktų mokytoją ir peršoktų į metokognityvinį (mąstymo apie mąstymą) lygmenį.
Paauglystėje ir jaunystėje „šešios mąstymo kepuraitės“ gali tapti parankiniu mąstymo procesą organizuojančiu ir optimizuojančiu metodu. Čia jau galite mokiniams pilnai perduoti kepuraites kaip mąstymą organizuojantį ir optimizuojantį metodą ir drąsiai galite tikėtis, kad metodo panaudojimu kai kurie mokiniai jus pralenks. Tai nuostabus jausmas,, kurį prisimenu dar nuo 1996 metų.
Iki paauglystės mąstymo lavinimo prioritetu turėtų būti pagalba mokiniams išpildyti/praturtinti kiekvieną mąstymo modą, ypač tas modas, kurios dėl individualios mąstymo sanklodos ("mąstymo profilio" pagal Herrmann) prasčiau gaunasi. O čia jau geriau padeda specifiniai mąstymo įrankiai (PMI, CAF, C&S ir t.t.).
Dr. Edward de Bono mąstymo sistemoje instrumentinis mąstymo aprūpinimas realizuojamas CoRT Thinking programoje (60 pamokų). Metodiniuose pasirinkimuose aš stipriai laikausi Dr. Edward de Bono pozicijos: „Pirma mąstymo įrankiai, o tik paskui sąrangos“, t.y. pirma daiktai, o paskui jų sudėliojimo lentynos. Tad, jei norime nuosekliai stiprinti mąstymą jau pradinėje mokykloje, tai Dr Edward de Bono sistemoje reiktų pradėti nuo CoRT 1 (dešimt pamokų). Kai jau rasis gebėjimas skirtingai pamąstyti, tada ir prireiks rėmelio, padedančio tvarkytis su tuo skirtingumu.
O jei norite pastiprinti tik spcializuotus mąstymo gebėjimus, tai tikslingai atsirinkite specifinius mąstymo instrumentus, priemones ir metodus.
Kitose mąstymo lavinimo sistemų „virtuvėse“ egzistuoja savas arba skolintas metodinis aparatas ir savos jo panaudojimo taisyklės. Apie Nedo Herrmanno metodologijos „virtuvę“ parašysiu kitą kartą, o dar kitos mano aukščiau paminėtos sistemos išeina iš mano profesinės kompetencijos srities.
Klausimai dėl Dr. Edward de Bono „šešių veiklos batų“ ir „šešių vertės medalių“ sąrangų kaip praktinių metodų panaudojimo manęs dar nepersekioja, tad šioje vietoje sustosiu. O prie jų Bloge sugrįšiu tada, kai reikalas privers.
Atsiprašau atsitiktinai įšokusių skaitytojų už techninį žargoną. Bet taip jau gaunasi, kai bandau tiesiai atsakyti tiems, kurie seniai gilinasi, jau bando daryti ir klausia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą