Šlapia matematinė logika arba trys Almanto aksiomos

Šis komentaras apie matematinę logiką ir jos taikymą realiame gyvenime pats įsipiršo į šį tinklaraštį. Jį išprovokavo socialinė-ekonominė Lietuvos realybė ir vaikas, be to, koją pakišo ir fizikinis išsilavinimas.

Dar studentiškais metais teko "graužti" matematinę analizę, analizinę geometriją bei vektorinę ir tenzorinę algebrą. Bet „kiečiausias riešutėlis“ buvo matematiniai fizikos metodai tada mūsų MATFIZU vadinami. Tuo metu dar nesupratau, kodėl būtent ši disciplina taip stipriai įkaitina „mąstymo saugiklius“, bet buvo aišku, kad fizikinės realybės matematinio aprašymo uždavinys spaudžia iš matematinio aparato maksimumą ir stato jį ant ribos. Dabar galiu savęs paklausti: „O kaip su socialinės realybės aprašymo uždaviniu?“

Šiuo metu į mano dėmesio centrą papuolė žmogaus gyvenimo ir veiklos realybė bei jos supratimo logikos. Matematinė logika yra viena iš šių logikų rinkinio. Į ją pastaruoju metu mano dėmesį atkreipė Almantas, kuris jau pradėjo kurti ir taikyti savo matematinę logiką. Bandydama jį suprasti susimąsčiau: „Ar taikomoji matematika vis dar tikslus ir griežtas mokslas?“

Šią logiką pavadinsiu „šlapia matematine logika“ ir ją pristatysiu kaip tris Almanto aksiomas (tiesas, kurios nereikalauja įrodymo):

1. Magiškų skaičių universalumo aksioma, kuri sako, kad daugumoje situacijų gali būti pritaikytas magiškas skaičius.
   Almanto atveju šis skaičius yra „trys“. „Jau eisime namo“ - šūkteli mama baseine nusileidimo takeliu čiuožinėjančiam Almantui. Almantas atsako: „Dar trys kartai liko“. Jis nusileidžia kartą, tada mama jam primena, kad dabar jau liko du kartai. „Ne“ - nesutinka vaikas - „liko trys“. Norėdama patikrinti trejeto tvarumą kartą šūktelėjau: „Almantai, liko keturi kartai“. Jis niekaip su tuo nesutiko ir pasiliko prie trijų.
2. Nulio reliatyvumo aksioma, kuri sako, kad nulis nėra absoliutus, už jo visuomet slypi naujos galimybės. Tai panašu į sutartinį nulį Celsijaus temperatūrų skalėje. Sutarimą visuomet galima iš naujo persvarstyti.
   „Viskas, jau nusileidai tris kartus, neliko kartų, einame namo.“ - tiesiai pareiškia mama. „Dar vieną kartą“ - iškeltu pirštu ir angeliška šypsena atsako Almantas ir lipa ant čiuožyklos.
3. Vieneto tęstinumo aksioma, kuri sako, kad po „dar vieno karto“ būtinai turi sekti „dar vienas kartas“, o po jo dar vienas ir t.t. Čia aiškinti daug nereikia.

Plėtojantis matematinei logikai aksiomų bus ir daugiau, bet trijų pakanka, kad galima būtų suvokti „šlapios matematinės logikos“ esmę. Apie tokias logikas turėtų savo nuomonę ir mąstymo sistemų autoriai:

• de Bono labai aiškiai aprašė „vandens logiką“ ir ją atskyrė nuo „akmens logikos“ (čia jis ne apie vandenį baseine)
• Herrmannas pasakytų, kad Almanto matematinė logika pageltonavo.

Bet ne ekspertų nuomonė man dabar rūpi. Man svarbu, kokia matematinė logika taikoma žmogaus gyvenime ir veikloje. Per televiziją klausydama apie pasirengimą Euro įvedimui taip pat įžvelgiau „šlapios matematinė logikos“. Tai ir paskatino prisėsti ir parašyti.

Apsidairykite aplinkui: Kiek dar galite pamatyti šlapios matematinės logikos apraiškų?