Mokymosi roges patraukiantys jausmai

Čia ir dabar aš noriu prisiminti savo pedagoginės veiklos pradžią, kai mano santykis su mokomuoju dalyku (fizika) buvo glaudesnis, nei santykis su mokiniais, kuriuos to dalyko mokiau. Man fizika kėlė daug teigiamų jausmų: entuziazmą susidūrus su nauju uždaviniu, nušvitimo jaudulį įžvelgiant sprendimą, savo jėgos pajautimą suvaldant padrikų duomenų chaosą ir pasigėrėjimą ta tvarka, kurią ji įveda. Tai sudarė mano džiaugsmingo santykio su fizika pagrindą. Žinoma, aš tikėjausi, kad ir mano mokiniai taip pat pajus šias malonias vibracijas.

Dar pirmaisiais darbo metais likimas man atsiuntė mokinį, kuris mano nuostabai tokio džiaugsmingo santykio su dalyku neišgyveno. Man teko su šiuo mokiniu dirbti individualiai ir aš galėjau įsigilinti net tik į jo žinias bei akademinius gebėjimus, bet ir emocijas, kurias jis išgyveno santykyje su mano dalyku. Gana greitai pamačiau, kad žinių ir akademinių gebėjimų lygmenyje problemų nėra, bet mokinio emocinė reakcija į dalyką man buvo netikėta. Santykyje su fizikos uždaviniu jis išgyveno mąstymą paralyžuojančią baimę ir nepasitikėjimą savimi. Darbas su šiais dviem jausmais tapo pagrindiniu mano individualių fizikos konsultacijų objektu. Tuomet pasijaučiau ne kaip fizikos mokytoja, o kaip mėgėja psichoterapeutė.

Tuo metu ugdymo programos akcentavo žinias, teorijų supratimą, gebėjimą jas taikyti ir techninius uždavinių sprendimo įgūdžius. Jutau, kad to ne gana, bet mažai ko kito galėjau pasiūlyti. Dabar dalyko programos akcentuojamos kompetencijos. Ką tai man, kaip mokytojai, reiškia? Tai įpareigoja plėtoti ir tą kompetencijos dalį, kuri atsakinga už vidinį polinkį link dalyko, asmeninės prasmės išgyvenimą ir motyvaciją juo domėtis. O tai jau yra mokinio jausmų pasaulis, kurį aš kaip mokytoja įsipareigoju praturtinti.

Šiandien, kai sėdžiu namie su šešiamečiu ir mokausi eilėraštuką apie kiškutį, vėl mano atmintyje iškyla pirmųjų pedagoginės veiklos metų patirtis, ir vėl į pirmą vietą stoja susitvarkymo su jausmais uždavinys. Skirtumas tik tas, kad dabar man santykis su dalyku (eilėraščiu) yra nuėjęs į trečią planą, o centriniais tapę mano emocinis santykis su vaiku ir vaiko emocinis santykis su dalyku, kurio jis mokosi. Dalykas yra tapęs tik ugdymo priemone. Be to, šiandien savo metodiniame repertuare jau turiu daugiau ką pasiūlyti. Mano darbe su sūnumi talkina emocingieji šuniukai (žr. priemonę „Pažink, prisijaukink, pamokyk“)

Dar pavasarį per seminarus su mokytojais buvome pabandę „kinkyti šuniukus į roges“ ir „rišti juos prie būdos“. Pastebėjome, kad tai gana sunku. Tam reikia iš anksto gerai pasiruošti:

• Pažinti savo šuniukus, kaip jie elgiasi konkrečiose situacijose ir galėti prognozuoti jų elgesį.
• Prisijaukinti šuniukus, jais pasitikėti, nebijoti jų prisileisti artyn.
• Išmokti sulaikyti šuniuką prie savęs, uždėti pasaitėlį, vedžioti, atsegti ir paleisti. O tai jau emocinė savivada.

Toks pasirengimas reikalauja nuoseklaus darbo su savimi. Tad, norint "kinkyti ir važiuoti" reikia atlikti namų darbus.

Antrą lapkričio savaitę susitiksiu su grupele mokytojų ir tėvų, kurie po įvadinio emocinio intelekto ugdymo seminaro apsisprendė dirbti savarankiškai ir giliau pažinti savo šunelius (namų darbas tarp seminarų). Tad, tikiuosi, kad kartu galėsime padirbėti ties emocine savivada. Tikiu, kad po antrojo seminaro būsime pasirengę „kinkyti šuniukus į kinkinius“, t.y. pasitelkti emocijas sau į pagalbą.

O dabar užbėgsiu į priekį ir pasidalinsiu asmenine „šunelių kinkymo“ patirtimi mokantis eilėraščio.

Jeigu man reikia išmokti eilėraštį, tai aš turiu „sėsti į eilėraščio mokymosi roges“, „jomis pavažiuoti į priekį“ ir pasiekti tikslą. Idealiu atveju aš tikiuosi „pralėkti su vėjeliu plaukuose“ ar net „praskristi pakilus nuo žemės“ taip, kaip Kalėdų Senelis su savo elniais kinkytomis rogėmis praskrenda virš laukų ir miestų. O-ho-hoooooo! Mane šitaip paskraidinti gali tik emocijos ir jausmai, tad aš elnius palieku Seneliui ir „į savo roges kinkau“ emocinguosius šuniukus.

Kaip aš ruošiu roges eilėraščio mokymuisi? Turiu pripažinti, kad šios rogės man visuomet būna labai lengvos. Dažnai užtenka trijų šuniukų. Gal kitą kartą gyvai reiks aptarti kokią nors sudėtingesnę mokymosi situaciją, kurioje man kyla daugiau sunkumų. Bet pradėti reiktų nuo trijų šunų kinkinio:

1. Aš tvirtai žinau, kad kiekviename eilėraštyje pasislėpęs tūno bent vienas šunelis. Man jį reikia atpažinti ir pasikviesti, kad „išlįstų iš eilučių“ ir prisiglaustų prie manęs. Tada aš jį galiu „kinkyti“ ir jis „paveža“. Kartais pavyksta atpažinti eilėraštyje slypintį šunelį, bet jis pas mane nebėga, t.y. mano emocinio gyvenimo kasdienybėje tas jausmas nėra aktualus, jis manęs „nekabina“. Tokiu atveju aš palieku tą šunelį ramybėje ir nekinkau.
2. Dažnai mokymosi situacijose man labai naudingas būna nuostabos šunelis, kuris savo „Vau!“ pakelia roges aukštyn. Tad tampa nesvarbu, ar sniegas apačioje, ar žolė, ar asfaltas – aš jaučiu, kad tuoj skrisiu.
3. Dažnai traukiančiąja jėga kinkinyje tampa pasigėrėjimo šuo. Jei jis atbėga, tai estetinis jausmas mane nuneša. Kartais jis būna toks stiprus, kad pats vienas gali patraukti visą vežimą.  Jei pasigėrėjimo šuo nepasirodo, tada dažniausiai išgelbėja žaismingumo šunelis. Jei norisi žaisti, tai galima pažaisti su viskuo, net ir su rimtu eilėraščiu. Kai pradedu žaisti, tai net nepastebiu, kaip rogės pavažiuoja.

Dabar niekas manęs neprašo mokytis eilėraščių, nors sykis nuo sykio pati savo noru kokį nors imu ir išmokstu. Dabar eilėraštukus mokosi mano sūnus, bet jo mokymasis mažai ką bendro turi su mano roges traukiančiais šunimis. Jei aš pati savo „šunis kinkau“, tai pati ir nuvažiuoju, o vaikas lieka stovėti pakelyje. Dabar mano reikalas padėti vaikui pasikviesti savo šunis ir juos pasikinkyti. Bet tam man reikia dar daugiau:

• Pažinti ir suprasti jo emocinį pasaulį bei pripažinti to pasaulio unikalumą. Tada aš nesitikėsiu, kad jis santykyje su eilėraščiu išgyventų tuos pačius jausmus, kuriuos išgyvenu aš ir jokiu būdu iš jo to nereikalausiu.
• Vaiko emocinio pasaulio pažinimas ir empatija man leis suprasti bei pajausti, kurie šuniukai gali „patraukti“ jo eilėraščio mokymosi roges.
• Pažindama vaiką aš galiu nujausti, kokios situacijos ir koks turinys „pakviečia“ vienus ar kitus jo šunelius. Tas žinojimas leidžia išprovokuoti reikalingų šunelių pasirodymą, o empatija - pajausti, ar tas laukiams šunelis pas jį jau „atbėgo“.

O tai dar nauji žingsniai tolyn mamos-mokytojos mokymesi integruoti emocinę-jausminę dimensiją į mokymosi procesą. „Nebėk prieš traukinį!“ - girdžiu nuolat mane perspėjantį kolegės balsą. Tad šioje vietoje sustosiu ir palauksiu lapkričio vidurio, kai su kitais tėvais ir mokytojais kartu žengsime antrą žingsnį emocinės saviugdos kelyje.