Emocingieji šuniukai veržiasi į dorinį ugdymą

Šių mokslo metų pradžioje išleidau pirmąjį priemonės „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ rinkinį. Jį palydint teko daug dirbti su ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogais. Mokslo metams einant į pabaigą pradėjau dėliotis socialinio emocinio ugdymo prioritetus kitiems metams.

Norisi eiti tolyn dviem kryptimis:

1. Į tęstinį darbą su ikimokyklinių ir pradinių pedagogais, kurie jau pradėjo  jaukintis šuniukus. Čia jau pajutau spaudimą ir klausimus „O kada tęstinis seminaras?“. Ta kryptimi turėčiau pajudėti nuo rudens.
2. Išleisti antrąjį rinkinį ir paleisti 68 šunis į pradinio ir vidurinio ugdymo pakopas. Ši linija taip pat turėtų pajudėti nuo rudens, su antrojo priemonės rinkinio „laistymu“. Bet realybė pakoreguoja planus. Pirmas žingsnis numatytas jau kitą savaitę - gegužės 5 d. Vilniuje, Ugdymo plėtotės centre, kur esu pakviesta su savo šunimis pas pagrindinio ir vidurinio ugdymo pakopų dorinio ugdymo pedagogus. Informaciją apie seminarą rasite čia.

Tad šiandien šuniukai ėmė intensyviai šniukštinėti dorinio ugdymo sritį. Tad jų nelaikysiu pririštų ant pavadėlio, o geriau leisiu apsiuostyti, o aš pasidalinsiu su jumis tuo, ką jie spėjo užuosti.

Pradinio ir ikimokyklinio ugdymo pakopų seminarų dalyviai tikriausiai prisimena tą pirmą praktinę užduotį įvadiniame seminare, kai visi buvote paprašyti iš dėžutės išimti visus šuniukus ir juos sudėlioti ant stalo tarp saulutės ir debesėlio. Dėliojant korteles su skirtingomis dalyvių grupėmis pastebėjau bendrą tendenciją. Nors ir buvo prašoma dėstyti pagal vieną kriterijų „Kaip miela/nemiela sutikti šį šuniuką“, kai kuriems pedagogams natūraliai įsijungė kitas kriterijus „Kokius šuniukus dora/nedora sutikti“. Beveik kiekviename seminare vieni jausmai iškildavo kaip dorybės, o kiti tyliai buvo priskirti nuodėmei.

Nedorėliais tapo šuneliai vardu „Piktdžiuga“, „Pavydas“ ir net „Pasididžiavimas“, nors jų prisilietimas žmogui yra mielas. Ugdyme naudojamos moralinės sistemos kai kuriems nemieliems pirmo rinkinio keturkojams - „Atjautai“, „Drovumui“ ir „Kančiai“ - suteikė dorybės statusą. Diskusijose išsiskyrė keli požiūriai į santykį su emocinio gyvenimo keturkojais:

• Pirmasis, reikalaujantis priimti, prisileisti, iš visų pusių pažinti ir net pamilti kiekvieną aplankantį šunelį.
• Antrasis, reikalaujantis diferencijuoti santykį su šuneliais, vienus šunelius puoselėti, o kitų neprisileisti.

Čia aš įžvelgiu diskusijos su dorinio ugdymo pedagogais galimybę: Kokį ryšį šie pedagogai mato tarp socialinio emocinio ugdymo ir dorinimo uždavinių?

Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pakopoje aš sąmoningai iš programos eliminavau tiesioginį dėmesį emociniams asmenybės tipams. Įvedžiau tik tą nuostatą, kad mūsų santykiai su emocingaisiais šunimis (išgyvenimai) palieka pėdutes mūsų sieloje (nudažo mūsų asmenybę). Metodiniame trikampyje SITUACIJA - JAUSMAS - ASMENYBĖ, asmenybės kampas liko paminėtas bet neatskleistas. Tai dariau ne todėl, kad mažųjų ugdytinių nelaikyčiau asmenybėmis, bet dėl to, kad tame amžiaus tarpsnyje vaikas dar neturi kognityvinių pajėgumų reflektuoti savo asmenybės emocinį unikalumą. Tame amžiuje jis linkęs nerefleksyviai susitapatinti su modeliu.

Paauglystėje ir jaunystėje aš jau planuoju įvedinėti metodinį ASMENYBĖS kampą ir įdarbinti šuniukus padedant mokiniui geriau pažinti savo emocinį tipą, jį priimti tokį, koks yra, ir kelti emocinės saviugdos uždavinius. Čia man vėl labai įdomi dorinio ugdymo pedagogų pozicija:

• Kiek tas doros asmenybės vaizdas yra apibrėžtas ir kokia dalimi mokiniai skatinami į jį orientuotis?
• O kokia dalimi mokinys yra laisvas pats/pati paišyti emocinį asmenybės paveikslą ir į jį orientuotis?

Yra ir daugiau klausimų, bet pradžioje pakanka ir šių pirmiesiems emocingųjų šuniukų žingsniams į dorinio ugdymo sritį pagrindinio ir vidurinio ugdymo pakopose.

Iki įdomių susitikimų