Edward de Bono sąrangos minties veiklos sistemoje

Kažkaip praėjusį mėnesį vis pas mane bumerangu grįždavo klausimai apie sąrangas (angl. framework) dr. Edward de Bono mąstymo lavinimo sistemoje (trumpai dBT sąrangos) ir skirtingų mąstymo lavinimo sistemų vietą jaunųjų mąstytojų ugdymo praktikoje. Tai rodo, kad atėjo laikas vėl iš naujo susidėstyti dBT sąrangas. Sąrangų dėstymui jau ne kartą naudojau Nedo Herrmanno visuminio proto® modelį, o šiandien prašosi panaudojamas kitas mąstymo visumą pretenduojantis apimti rėmelis - sisteminė minties veiklos metodologija (rus. sistemomyslidejetelnastnaja metodologija).

Padorumas reikalauja apsibrėžti savo asmeninį santykį su šia mąstymo lavinimo sistema, kurią aš dar linkusi vadinti „mąstymo mokykla“. Kadangi visą savo sąmoningą profesinį gyvenimą aukštesniu arba žemesniu prioritetu laikiau mąstymo lavinimą, tai tame kelyje sutikau ne vieną sistemą/mokyklą ir su jomis turėjau įvairių santykių. Šiuos santykius kategorizuočiau taip:
I lygio santykiai: Kažką išgirdau, kažką paskaičiau ir net apie tai su kažkuo pašnekėjau. Jos man yra svarbios kaip alternatyvos, kurių nepasirinkau. Jei tai būtų ne mąstymo sistemos/mokyklos, o žmonės, tai jie būtų šiaip pažįstami ar FB draugai. Jei tai būtų knygos, tai jos būtų sudėtos balkone dėžėje ir lauktų savo laiko, kai bus paskolintos, padovanotos arba nukeliaus į makulatūrą. O gal jų dar kada nors prireiks?
II lygio santykiai: Skaičiau, giliau mokiausi, praktiškai taikiau, netgi turėjau mokymosi arba profesinę bendruomenę, kurioje gyvai komunikavau teorinius supratimus bei praktines patirtis. Jų nepadariau savo mąstymą ir praktinię veiklą grindžiančiomis sistemomis, bet iš jų kažką sau svarbaus pasiėmiau. Jei tai būtų ne mąstymo sistemos, o žmonės, tai jie būtų kolegos iš buvusios darbovietės, su kuriais vis dar norisi išgerti kavos, nes vis dar yra apie ką pakalbėti, o gal net kartais ką nors svarbaus kartu nuveikti. Jei tai būtų knyga, tai ji gulėtų ant viršutinės lentynos, kur laikas nuo laiko užlipčiau nušluostyti dulkių, atsiverščiau ir vėl naujai ką nors atrasčiau.
III lygio santykiai: Skaitau (siekiu perskaityti iki dugno ir matyti visumą), mokausi (siekiu profesionalumo), praktiškai taikau (siekiu metodologinio grįnumo/švarumo), turiu mokymosi ir profesinę bendruomenę, kurioje gyvai komunikuoju teorinius supratimus bei praktines patirtis. Jei tai būtų žmonės, tai būtų sesuo, sutuoktinis arba būsimo projekto kolega. Jei tai būtų knyga, tai ji būtų ant stalo arba artimiausioje lentynoje, prikaišiota popierėlių ir lipdukų, o viršelis suklijuotas, nes jau nelaiko.
Jei šiuo metu su Dr. Edward de Bono mqstymo lavinimo sistema ir Ned Herrmanno proto visumos® metodologija palaikau III lygio santykius, tai G.P ir P.G Šcedrovickių sisteminė minties veiklos metodologija yra atsidūrusi II santykių lygyje. Artimesni santykiai su ja buvo išgyvenami 1992 - 1997 m. laikotarpiu.

Šiandien iš sisteminės minties veiklos metodologijos man vis dar prireikia „trisluoksnės“, aprašančios minties veiklos visumą. „Trisluoksnės“ viršutiniame sluoksnyje yra „grynasis mąstymas“ (rus. myšlenije), viduriniame „minties komunikacija“ (rus. myslkomunikacija), o apatiniame „gyvenimiška veikla“ (rus. žyznidejetelnost). Esminis minties veiklos principas yra vertikalių ryšių tarp sluoksnių kūrimas: iš viršaus į apačią - nuo minties link realizacijos; iš apačios į viršų - nuo praktinės veiklos iki jos konceptualizacijos.

Dabar galiu grįžti prie dr. Edward de Bono mąstymo lavinimo sistemos ir trijų sąrangų: „šešių mąstymo kepuraičių“, „šešių vertės medalių“ ir „šešių veiklos batų“.

„Šešios mąstymo kepuraites“ - pagal savo apibrėžtį prašosi padedamos į viršutinį sluoksnį. Pirminė šios sąrangos paskirtis yra išgryninti (vienu metu viena kepuraitė), praturtinti (daugiau nei vienos kepuraitės mąstymas), išlaisvinti (gebėjimas nusiimti kepuraitę) ir suorganizuoti (mąstymo sesija, kaip nuosekli kepuraičių seka) mąstymą. Tačiau šios sąrangos taikymas įneša naują kokybę į minties komunikaciją. Atsiranda daugiau supratimo (komunikacijos partnerio kepuraitės atpažinimas), sklandesnės komunikacijos (komunikacijos partnerių minties fokusavimas) ir daugiau minties sinergijos, o ne požiūrių kovos (paralelinio mąstymo principo taikymas). Tad kepuraičių taikymas užtikrina dviejų viršutinių sluoksnių - mąstymo ir minties komunikacijos - surišimą. Tą stebėjau ir praktiškai. Tie žmonės, kurie nuo kepuraičių žinojimo eina toliau link jų taikymo, mąstymo lavinimo rezultatus pastebi ne tik individualaus minties darbo, bet ir minties komunikacijos situacijose.

„Šeši veiklos batai“ - pagal savo apibrėžtį atgula į apatinį sluoksnį. Pirminė šios sąrangos paskirtis yra tobulinti praktinę veiklą, t.y. daryti ją efektyvesne išgryninant veiklos modas, pilnesne įvedant daugiau veiklos modų, ir koordinuota suderinant skirtingas veiklos modas organizacinėje struktūroje. Dr. Edward de Bono šią sąrangą kūrė, kaip profesinio rengimo (veiklos modelių perdavimo) instrumentą. Tačiau pilna šios sąrangos potencija atsiskleidžia komunikacijoje veiklos situacijose. „Šešių veiklos batų“ sąranga įneša susikalbėjimo atsakant į klausimą: „Ką tu čia darai?“ Taip batų taikymas užtikrina dviejų apatinių sluoksnių - praktinės veiklos ir komunikacijos - surišimą. Iš savo praktikos pastebėjau, kad yra tendencija eiti iš priešingos pusės: naudoti sąrangą kaip teorinį modelį mąstymui, kategorizavimui ir šnekėjimui apie veiklą. Nors galima ir tai daryti, bet sąrangos autorius primena, kad ne tam ši sąranga skirta.

„Šeši vertės medaliai“ jo autoriaus buvo sukurti visų trijų sluoksnių sujungimui vienu aspektu, kurį pavadino „verte“. Ši sąranga padeda mąstyti apie vertybes ir vertę, ją komunikuoti ir praktinėje veikloje kurti. Medalių sąrangos taikymo metodikoje užduotos abi kryptys. Einant iš viršaus į apačią pirmiausia apmąstoms vertybės jos išverčiamos į konkrečios vertės kategoriją, vertė komunikuojama, dėl jos susitariama, o toliau praktinėje veikloje ji sukuriama. Ėjimą iš apačios į viršų per trisluoksnę padeda atlikti klausimas: „O kokia to, ką čia darau/padariau vertė?“. Atsakant į klausimą tiesiogai yra komunikuojama vertė, o toliau reflektuojant apibrėžiamas santykis su vertybėmis. Medalių sąrangos taikymo esmė yra „mąstymo apie vertybes ir vertę“, „vertybių ir vertės komunikacijos“ bei „vertę kuriančių veiksmų“ vienovės išlaikymas. Dėl to, manau, ši sąranga yra viena sunkiausių, iš de Bono sąrangų trejeto.

Taip ant trisluoksnės sudėliojus visas tris dr. Edward de Bono sąrangas, naujai pasimato jo mąstymo lavinimo sistemos visuma. Matant visumą, galima kiekvienoje mąstymo lavinimo situacijoje dėliotis prioritetus ir sąmoningai atsirinkti priemones bei metodus. To noriu visiems, kurie siekia lavinti mąstymą, palinkėti.

Iki turiningų susitikimų diskusijose ir seminaruose, kur toliau galėsime gilintis į kiekvienos dr. Edward de Bono sąrangos - „šešių mąstymo kepuraičių“, „šešių veiklos batų“ ir „šešių vertės medalių“ - panaudojimo galimybes.

Mokymosi motyvacija ir vertės kūrimas

Suaugę žmonės žino, kas tai yra jausti savo veiklos vertę, kaip gera žinoti, kad tavo veikla yra vertinga. Vertės pajauta motyvuoja įdėti vis daugiau pastangų. O kiek daug „riebių“ išsireiškimų mes turime nusakyti būsenai, kai mūsų veiksmai praranda bet kokią prasmę. Aš tikiu, kad visi mes - suaugusieji ir vaikai - turime stipresnį ar silpnesnį kūrybinį instinktą bei vidinį poreikį sukurti/padaryti ką nors vertingo. Taip pat, tikiu, kad šis poreikis daugeliui yra stiprus veiklos, mokymosi ar net viso gyvenimo motyvacijos šaltinis.

Pirmąsias dvi rugsėjo savaites stebėjau savo vaiko entuziazmą keliaujant į mokyklą, o vakare klausiau jo selektyvių įspūdžių. Lyginau su jo pernykšte reakcija į mokymosi patirtis trijuose skirtinguose kontekstuose. Natūraliai kilo klausimas: „Kokios vertės įžvalga palaiko ėjimo į mokyklą ir mokymosi motyvaciją?“.

Tam, kad savo vertybėmis, nuostatomis ir jausmais nesusiaurinčiau galimų verčių apžvalgos lauko, pasirinkau Edward de Bono „šešių vertės medalių“ sąrangą. Man buvo įdomu, gal bus įdomu ir kitiems tėvams ar mokytojams. Čia naudodama pirmąjį asmenį (AŠ) praskleisiu šešis mokymosi veiklose kuriamų verčių laukus ir paliksiu atvirą galimybę kiekvienam atpažinti save, savo mokinius ir savo vaikus. Pačius de Bono „šešis vertės medalius“ paliksiu už kadro, kadangi tik nedidelė dalis Blogo skaitytojų su jais susipažinę.

Taigi, kokią vertę man turi mokymasis ir mokymosi patirtys mokykloje?

A. Kai aš gerai mokausi, mano mama ir mokytoja tuo džiaugiasi, jos būna tiesiog laimingos. Kai aš pasistengiu ir ko nors išmokstu, aš galiu padėti šalia esančiam draugui. Mano diena mokykloje bus tuščia, jei aš negalėsiu pradžiuginti šalia esančių žmonių ar bent nors kiek jiems palengvinti sunkumus.

B. Aš žinau, dėl ko aš mokausi, ką noriu mokėti padaryti (pvz. pagaminti TNT), kuo noriu tapti. Mokymasis yra tik priemonė ar tik kelias ir jis vertingas tik tiek, kiek tiksliai ir tiesiai jis veda pasirinkta kryptimi. O nukrypimai yra tik laiko gaišimas, trukdantis man pasiekti savo tikslą ir mažinantis mokymosi vertę.

C. Tai, ką aš darau, noriu padaryti gerai. Mano pastangos turi vertę tada, kai jos baigiasi geresniu rezultatu, ar bent veda link jo. Aš pats/pati turiu aukštą kokybės standartą ir žinau, ar pasiekimas mane tenkina. Jei negaliu pabaigti, ištobulinti ir pats/pati pasidžiaugti rezultatu, tai raminantis kitų pagyrimas nepadės, aš žinau, kad nepadariau taip gerai, kaip galiu/noriu padaryti.

D. Ten jau buvau, tai jau mačiau, tai jau girdėjau, tą jau dariau. O čia tai kažkas visai naujo, netikėto, nuostabaus. Vau! Vakar buvo ypač vertinga diena mokykloje: man kilo idėja, aš/mes apvertėme viską „aukštyn kojom“, aš/mes sukūrėme, aš galėjau padaryti savaip, galėjau atskleisti savo unikalumą… O šiandien vėl rutina.

E. Man rūpi, kaip sustabdyti ledynų tirpimą, apsaugoti žemę nuo meteoritų atakos, žmoniją - nuo karų ir ligų, ar „Laisvės alėją“ paversti malonia vieta visiems. Šiandien mokykloje supratau, ką galiu dėl to padaryti. Čia tai dalykas, apie kurį verta mąstyti, apie ką verta skaityti ir diskutuoti. Visa kita, kas nesiintegruoja į šią platesnę paskirtį mažiau verta mano dėmesio.

F. Šiandien mokykloje, kai aš išsprendžiau X problemą klasės draugai į mane žiūrėjo kaip į superheroję, o mokytoja galvojo, kad aš esu moksliukė. Man toks įvaizdis šiuo metu visai tinka, jis man padės sėkmingai mokytis ir bendrauti šioje klasėje. Mokykloje man ypač vertingos tos patirtys, kurios padeda kurti palaikyti reikalingą įvaizdį draugų, mokytojų ir tėvų akyse. Nepakenčiu veiklų, kurios kelia grėsmę mano įvaizdžiui.

Štai ir visi šeši verčių laukai. Jų turinys gali būti plečiamas iki begalybės, bet tokio tikslo neturiu. Matydama  šiuos skirtingus mokymosi verčių ir potencialios motyvacijos laukus galiu galvoti apie save ir apie savo vaiko mokymosi patirtis bei motyvaciją. Galiu ir jus pakviestai apie tai pagalvoti:

• Kokių verčių išgyvenimas mane/jį/jus motyvuoja, o kokių verčių trūkumas/naikinimas atstumia?
• Turiu pripažinti, kad kiekvienas turime unikalų vertybinį pamatą ir tuos šešis laukus ne tik užpildome skirtingu turiniu, bet ir išsidėstome sava prioritetine seka. Pabandykite išdėlioti, kas jums ar jūsų vaikui yra svarbu.
• Taip pat įdomu, kaip mokymosi vertės matymą (gal labiau laukų turinį, o ne prioritetus) įtakoja asmenybės branda - protinė, moralinė ir emocinė. Čia įdomu palyginti save, kaip suaugusį žmogų, ir savo vaiką.
• Mokytojai ateina į klasę su savu vertybėmis ir mokymosi vertės matymu bei savu įsivaizdavimu, kas vaikams yra svarbu ir kaip juos galima motyvuoti. Bet prieš juos klasėje sėdi visa įvairovė mokinių, į kiekvieną iš kurių reikia atrasti savo kelią.

Tikiu, kad šis greitosiomis praskleistas mokymosi verčių žemėlapis padės jums reflektuoti savo vertybes ir su didesniu supratimu pažvelgti į kitus bei kitokius. Noriu priminti, kad čia į motyvaciją žvelgiau tik iš vertės suvokimo perspektyvos. Už kadro palikau ne mažiau svarbų emocinį-jausminį aspektą. Bet apie jį teks pakalbėti kitą kartą.

Dabar linkiu sėkmės visiems, per vertės atpažinimą ieškantiems kelio į savo, savo vaikų ir mokinių mokymosi motyvaciją.

Ir iki naujų turiningų susitikimų seminaruose apie vertybes ir vertę!

Mąstymas apie vertę kokybės vadybos kontekste

Kiekviena organizacija vėliau ar anksčiau susirūpina kokybe. kai kurios nes pasiryžta kurti kokybės vadybos sistemą, ar bent jos posistemę - kokybės vertinimo sistemą. Visuomet man buvo įdomu dominuojanti idėja (žr. „Dominuojanti idėja“ de Bono CoRT 4, 5 pamoka) šiose kokybės iniciatyvose ir tai, ant kokio koncepto ar nešančios kokybės sampratos statomos kokybės sistemos.

Mano profesinėje veikloje buvo aštuonių metų etapas, kai teko darbuotis ties kokybės vadybos sistemos ir atskirų jos posistemių projektavimu bei įgyvendinimu. O lygiagrečiai teko tyrinėti, rašyti ir dėstyti su šiais klausimai susijusius dalykus. Šiandien kolega išprovokavo mane atsigręžti į tą etapą ir vėl iš naujo viską apmąstyti.

O šiandien man norisi mesti iššūkį (žr. „Iššūkis konceptui“ de Bono CoRT 4, 4 pamoka) tiems konceptams, ant kurių anksčiau pati stačiau kokybės sistemas. Man šiandien norisi sušukti: „O kodėl nepastatyti kokybės vadybos sistemos ant VERTĖS koncepto?“ Už šį posūkį turiu būti dėkinga Edward de Bono, suskūrusiam „šešių vertės medalių“ sąrangą ir pastariesiems metams, kurie mane vis pastūmėdavo naujuose kontekstuose pritaikyti šią sąrangą. Venas iš šių kontekstų ir yra kokybės vadyba.

Tvirtai atsirėmus į VERTĖS konceptą išaiškėja, ką reikėtų vadinti kokybišku. Kokybiška yra tai, kas prisideda prie vertės kūrimo ir palaikymo. Kokybės vadybos sistema tokioje sampratoje turėtų būti orientuojama į keturių procesų - vertinimo (vertės nustatymo), vertės kūrimo proceso stebėsenos/monitoringo, kuriamos vertės palaikymo ir vertės didinimo, t.y. naujos vertės kūrimo - paleidimą ir sklandžios tėkmės užtikrinimą. O svarbiausia, kad visi tie sudėtingi, ilgi, dažnu atveju skolinti ir dalinai suvokti kriterijų, rodiklių ir standartų talmudai galėtų būti pakeisti daug skaidresne „šešių vertės medalių“ sąranga. Paprastumas yra viena iš esminių Edward de Bono mąstymo sistemos vertybių.

Kokybės vertinimui labai pasitarnaus jau atidirbtas de Bono mąstymo instrumentarijus:

• Šešiais medaliais reprezentuojamų vertybių pasvėrimas ir rangavimas (FIP ir technika „vertybių trikampis“) padės pamatyti esminius vertinimo kriterijus.
• Verčių išskleidimas (technika „verčių žemėlapis“) padės apsibrėžti ir įprasminti kokybės rodiklius.

Beliks tik užsiduoti siekiamos kokybės lygmenį ir bus galima pradėti matuoti. Standartas kaip skalė: „puiku“, „labai gerai“, „gerai“… gali būti parengiamas vėliau jau empiriniu keliu.

Aiškiai suprantu, kad ne kiekvienam kokybe susirūpinusiam vadybininkui šis požiūris bus priimtinas. Bet kodėl gi ne? Čia ir slypi konstruktyvaus iššūkio kokybės konceptui esmė.

Į paslaugą orientuotas mąstymas

Paslauga, manau, yra vienas problematiškiausių veiklos aspektų Lietuvos verslo pasaulyje. Seniai jaučiau, kad problema slypi mąstyme. Gal prieš kokį penkiolika metų vienas švedų partneris man paliko intelektualinę dovaną - mąstymo apie paslaugą sąrangą. Užkabino ji tada man vieną smegenų ketvirtį (kairiąją cerebrinės srities dalį) ir tampiausi aš su ja kaip „katė su pūsle“ kokį penkmetį, kol ji apėmė platesnę smegenų sritį bei atsivėrė taikymo ir gilesnio suvokimo galimybės.

Prieš dešimtmetį diskusijas apie paslaugų kokybės vadybą pradėjau su VDU studentais, patyrusiais švietimo sferos vadybininkais. Tam, kad geriau atskirtume paslaugą, mes veiklą apsirašydavome du kartus: kaip produktų gamybą ir kaip paslaugos teikimą. Jau šiame pratime pasimatė aiškios mąstymo ribos:

• Daugumai lengviau buvo pamąstyti valdomą gamybinį procesą ir statinius produktus (tarpinius ir galutinius). Čia dažnai pakakdavo mechanistinio požiūrio.
• Paslaugos kaip dinaminio paslaugoje dalyvaujančių subjektų santykio pamąstymas reikalavo visai kitokio mąstymo, kurį jau dabar galiu įvardinti. Herrmann terminologijoje tai yra tarpasmeninis mąstymas (angl. interpersonal).

Su skirtingomis grupėmis žmonių teko darbuotis nustatant skirtingų paslaugų kokybės kriterijus ir rodiklius. Čia po komunikacijos labai aukštai buvo iškeltas LAIKO faktorius: „Čia ir dabar.“ „Kuo greičiau.“ „Laiku pagal tvarkaraštį.“ „Pagal sutartus terminus.“ Orientacija laike, planavimas ir terminų išlaikymas čia tampa labai svarbūs.

Prieš penkis metus jau de Bono „šešių veiklos batų“ pagalba bandžiau užmegzti diskusiją su paslaugų verslo (IT sprendimų, reklamos, nekilnojamo turto) atstovais. Dar dabar prisimenu vieną išsakytą komentarą: „kai einu į darbą, tai rožines šlepetes palieku namie.“ Logiška, bet paslaugos verslui tai reiškia „eiti basomis“. Ar gali būti paslauga be nuoširdaus paslaugumo?

Visai neseniai jau su kitais žmonėmis teko prisiliesti prie dar vienos problematikos: vertės komunikacijos ir kūrimo bendromis paslaugos tiekėjo ir gavėjo pastangomis. Šią diskusiją sukėlė bandymas praktiškai pritaikyti de Bono „šešis vertės medalius“ paslaugos apmąstymui. Čia ir vėl išlindo kritinio mąstymo hegemonijos nulemtos ribos: „Vertę galima įvertinti ir net pinigais pamatuoti. Dar galima pasakyti, kiek kainuoja.“ Platus vertės skenavimas, komunikavimas ir bendras kūrimas atrodo keistai, geriausiu atveju gali būti priimtas kaip dar vienas pratimas „proto mankštai“.

Kiekvieną kartą atitolstant ir grįžtant prie paslaugos problematikos paišosi sėkmingai paslaugai būtino (ir dažnai pasigendamo) mąstymo bruožai. Dabar juos sudėliosiu ant Herrmann visuminio proto® modelio:

• Mąstymo tarpasmeniškumas, paslaugumas ir komunikacija (C)
• Vertės įžvalga ir bendras kūrimas (D)
• Planavimas ir laiko valdymas (B)
• Faktai, skaičiai ir logika (A) čia reikalingi nei mažiau, nei daugiau, negu bet kuriame kitame versle.

Tad vėl norisi grįžti prie anuomet švedo padovanotos mąstymo apie paslaugas sąrangos ir pasitikrinti kiek pajudėjau aš ir kiek pajudėjo paslaugos Lietuvoje. Geriau aš jam parašysiu laišką ir paprašysiu dar penkiolikos metų paslaugų lygmens Lietuvoje kilstelėjimui nuo trečio bent iki šešto lygmens jo aštuonių paslaugos lygmenų sistemoje. Juk dabar taip aišku ką reikia daryti … tik pakeisti mąstymą.

Vertės ir vertybės ugdymo programoje

Darbas su „šešiais vertės medaliais" ir švietimo žmonių auditorija pažadina ir į paviršių iškelia daug minčių, kuriomis skubu pasidalinti, kol jos vėl nenugrimzdo į pasąmonės gelmes.
Čia bus indėlis į Dr. Edward de Bono sistema paremtos mąstymo lavinimo programos, apimančios visas bendrojo lavinimo pakopas, rengimą. Tikiuosi, kad įdomu bus ir tiems ugdymo turinio planuotojams, kurie rūpinasi vertybių ugdymu ir vertės pojūčio lavinimu.

Diskusijai noriu pasiūlyti tokį rėmelį, kur vertybių ugdymo ir vertės pajautos lavinimo pasiekimai išdėstomi pakopose (pagal klases). Čia orientuojuosi į amžiaus ir brandos tarpsnius - vaikai, paaugliai ir jaunuoliai - taigi priskyrimas klasėms gali būti apytikslis (∓1 klasė).

Čia man svarbu yra išskirti ugdymo ir lavinimo pasiekimo lygmenis ir atskleisti jų kognityvinį kompleksiškumą.

Mokytojai ir tėvai tikriausiai pastebėjo, kad vaikai labai greitai suvokia, kas yra vertinga jų aplinkos žmonėms - ką vertina tėvai, ką mokytoja, o ką draugai (a). Jiems nebūtina aiškinti vertės, jie ją suvokia iš mūsų elgesio konkrečiose situacijose. Jie žino vertę, tačiau dar negali jos efektyviai komunikuoti, todėl suaugusiųjų atliekama vertės komunikacija yra ne tiek informacijos šaltinis, kiek pavyzdys, kuriuo jie vėliau galės pasinaudoti.

Labai svarbus etapas yra vaiko individualiai suvokiamos vertės komunikavimas, be vertinimo ar pasmerkimo baimės pasakyti kitiems, kas tau turi vertę ir kokia ta vertė yra (b). Visagalę frazę „man patinka" palaipsniui papildo nauji dariniai „man tai vertinga", „manau tai yra/nėra vertinga". Tokia komunikacija turi būti skatinama, ne tiek besaikiu klausinėjimu, kiek kantriu ir nevertinančiu išklausymu.

Paauglystėje prasiskleidusios abstraktaus mąstymo galios leidžia pažvelgti į vertybes. Čia prasiveria durys mokytojams garsiai mokinių akivaizdoje reflektuoti savo vertybes, atkreipti dėmesį į istorijos ar literatūros personažų vertybes (c) bei prašyti mokinių atpažinti ir įvardinti kitų žmonių vertybes (d). Tokios veiklos padeda saugų pagrindą asmeninių vertybių tyliajai refleksijai ir atskleidimui kitiems (e).

Paauglio ar jaunuolio gebėjimas reflektuoti vertybes ir jomis operuoti yra ženklas, kad galima žengti toliau - sieti vertes ir vertybes, t.y. atpažinti už vertės suvokimo slypinčias vertybes (f). Tai jau judesys nuo konkretaus link abstraktaus. Reikia turėti omenyje, kad toks surišimas nepavyksta ir daliai suaugusiųjų.

Galima rišti ir priešinga kryptimi: iš vertybinės perspektyvos pažvelgti į konkrečių dalykų vertę (g). Tokie raišiojimai iš jaunuolių reikalauja kognityvinės brandos, įgalinančios išskirti ir susieti abstrakcijas ir konkrečią realybę. Šio ryšio užmezgimas ir išlaikymas yra svarbi vertybėmis grįstos praktikos, kuriame kuriama vertė (h), sąlyga.

Tikiuosi, kad šis pasiekimų išdėstymas padės mokytojams pamatyti, ką ir kokiu lygmeniu galima daryti klasėje ar auklėjamajame darbe ir brandins supratimą, kad laukia ilgas kelias iki pilno „šešių vertės medalių" potencijos atskleidimo klasėje su savo mokiniais.

Sąrangų vieta Edward de Bono mąstymo lavinimo sistemoje

Ne aš viena pastebėjau tokį fenomeną, kad mąstymo sąrangos yra populiaresnės nei mąstmo įrankius įvedanti CoRT programa. Gal būt todėl, kad šešis dalykus lengviau atsiminti, negu šešiasdešimt.

Bet šiandien rašau ne tam, kad spėliočiau sąrangų populiarumo priežastis, bet tam, kad apibrėžčiau jų specifinę vietą Edward de Bono mąstymo lavinimo sistemoje.

Edward de Bono sistemoje yra išskiriami mąstymo įrankiai ir sąrangos. Tiesioginė mąstymo įrankių paskirtis yra padėti pamąstyti vienokiu ar kitokiu būdu; tokiu būdu įrankiai įgalina mąstymą. Sąrangos padeda suvaldyti dėmesį, mąstymą ir veiksmus, jos padeda laiku ir vietoje perjungti vieną mąstymo ar veikimo modą į kitą. Tai mąstymo konstruktą laikantis rėmelis.

Edward de Bono mąstymo lavinimo sistemoje įrankiai yra iškelti prieš sąrangas. Jis mokykloms rengė CoRT programą, o sąrangas įvedė vėliau, iš kurių tik kepuraites tikslingai adaptavo skirtingoms amžiaus grupėms.

Pažvelkime į „šešias mąstymo kepuraites". Jos padeda organizuoti mąstymą laiku ir vietoje perjungiant reikalingą mąstymo modą. Pagalvokime, ką reiškia komanda: „užsidėk žalią kepuraitę ir pamąstyk kūrybiškai". O jei žmogus dar neturi kūrybinio mąstymo patirties? O gal jis nežino, kas tas kūrybinis mąstymas? Bet, tikriausiai, jis žino, bando, bet jam nesigauna. Tikėtina, kad tokioje situacijoje žmogus išsitrauks lateralinio mąstymo įrankius (CoRT 4 programa) ir juos panaudos kūrybinio procso išjudinimui. Dar sudėtingesnis prašymas yra užsidėti mėlyną kepuraitę ir suorganizuoti mąstymą. Mąstymo organizavimo pagrindai klojami tik antroje CoRT 2 programos dalyje. Kita kepuraitė pareikalaus kitų mąstymo įrankių panaudojimo.

Dabar pažvelkime į „šešis vertės medalius". Ši sąranga padeda atkreipti dėmesį skirtingas vertes ir už jų slypinčias vertybes.  Bet ką reiškia reikalavimas pažvelgti į konkretų sprendimą per medžio medalio vertybes, jei žmogus dar neturi asmeninės vertybių išgyvenimo refleksijos patirties, arba jis dar niekada nebuvo pažvelgęs už savo asmeninių interesų ribų. Vertybių refleksija reikalauja kognityvinės ir moralinės brandos - abstraktaus mąstymo (pagal Piažė tikėtina paauglystėje) ir po-konvencinės moralinės raidos stadijos (pagal Kohlberg moralinės raidos teoriją). Pats Edward de Bono proto ir širdies vienovę įveda tik CoRT 5 programoje, kur devintą pamoką skiria vertei.

„Šeši veiklos batai" yra sąranga, padedanti išskirti ir veikloje derinti skirtingas veikimo modas. Tai už kepures ir medalius konkretesnis mąstymas, tačiau jis reikalauja šešių veiklos modelių įvaldymo ir veiksmų bei intencijų reflektavimo gebėjimų.   Jei sąranga įvedama per anksti, tai ji neveikia, t.y. neatlieka savo pirminės paskirties, o lieka tik „žiniomis apie..."

Prieš dvidešimt metų prie Maskvos teko dalyvauti Ščedrovickių mąstymo mokyklos dešimties dienų renginyje apie ugdymo turinio projektavimą. Prisimenu diskusijas apie „rėmelius" (rus. „ramka", angl. „framework", dabar apsistojau ties lietuvišku žodžiu „sąranga") ir jų vietą ugdymo turinyje. Tada iki galo nesupratau teiginio: „negalima per anksti statyti rėmelio, nes jis supliukšta ir tampa kito tipo turiniu".

Dabar man viskas stoja į savo vietas: pirma įrankiai, paskui rėmeliai.

Vertybėmis grįstas ugdymas, vertybių ugdymas ir vertės pajautos lavinimas

Praeitą savaitę su grupe švietimo žmonių - mokytojais, administracijos darbuotojais ir dBT treneriais - pradėjome pažintį su „Šešiais vertės medaliais". Prisipažinsiu, kad mano pirmoji intencija buvo eiti pas juos su medaliais kaip pas žmones, grindžiančius savo veiklą asmeninėmis bei organizacijos vertybėmis ir siekiančius priimti vertę kuriančius asmeninio gyvenimo ir profesinės veiklos sprendimus. Tačiau jau nuo pirmosios darbo sesijos pajutau, kad prieš mane grupė žmonių, kuriems rūpi vertybių ugdymas ir medalių taikymas darbe su mokiniais.

Čia aš noriu susieti tris dalykus: vertybėmis grįstą ugdymą, vertybių ugdymą ir vertės pajautos lavinimą. Tai trys skirtingi, bet tampriai tarpusavyje susiję dalykai, kurie gali būti išjudinti „šešių vertės medalių" pagalba.

Vertybėmis grįstas ugdymas tai tokia ugdymo praktika, kuri remiasi integralia ugdymo filosofija, prioritetų tvarka sudėstančia ugdymo vertybes. Tokioje praktikoje mokytojas bet kuriuo metu gali atsakyti į kolegos ar mokinio klausimą: „Dėl ko jis ar ji moko šio ar kito dalyko?“ Edward de Bono „šešių vertės medalių” sąranga tokiam mokytojui gali padėti reflektuoti ir komunikuoti savo ugdymo praktikos vertybes.

Vertybių ugdymu dažniausiai vadiname tą asmenybės ugdymo sritį, kurioje tiesiogiai nusitaikome į konkrečių vertybių perdavimą ir mokinio vertybinio pamato formavimą, sutvirtinimą ar atpažinimą. Čia „šeši vertės medaliai" gali būti tik kaip pagalbinė priemonė, padedanti atkreipti dėmesį į vertybes, slypinčias už kasdieninių sprendimų.

Jautrumo vertei lavinimas, tai mano anksčiau minėto šeštojo pojūčio įjautrinimas, tam, kad žmogus kiekvienoje situacijoje galėtų pajausti, kas yra vertinga, o kas - ne. „Šešių vertės medalių" sąrangos tiesioginė paskirtis yra jautrumo vertei lavinimas tam, kad šis jautrumas būtų panaudotas skirtingose situacijose: renkantis iš alternatyvų, ieškant sprendimo, projektuojant ar dar kitaip įsijungiant į vertės kūrimą.

Išskyrus šiuos tris dalykus galime juos sieti. Čia jau galiu įmesti keletą minčių ir atverti naują erdvę diskusijai:

• Taip, šie trys dalykai sąveikauja ir vienas kitą pastiprina.
• Taip, be vertybėmis grįsto ugdymo negali atsitikti vertybių ugdymo, o vertybių ugdymo uždavinys gali paskatinti reflektuoti ugdymo vertybes.
• Taip, be vertybių pagrindo sunku suvokti dalykų vertę, tačiau vertės aiškinimasis gali paskatinti vertybių refleksiją.
• Taip, vertybių refleksijai reikalinga kognityvinė ir moralinė branda, o vertė gali būti aptariam kiekvienoje situacijoje.

Man darosi labai įdomu, kaip mano minėti švietimo žmonės artėjantį ketvirtadienį pamatys „šešių vertės medalių" potenciją švietimo praktikoje.

Proto pajungimas vertės įžvalgai

Pareitą penktadienį Vilniuje vyko antrasis Edward de Bono “šešių vertės medalių” seminaras. Jei pirmąjame seminare kiekvienas medalis buvo apžiūrimas atskirai, tai antrąjame buvo galimybė pasiimti visus šešis medalius ir pradėti su jais darbuotis realiose gyvenimiškose situacijose. Tokia patirtis leido įjungti net ir nuošaliausias, rečiau lankomas, proto kerteles.

Pasinaudodama dar gyvu įspūdžiu pasidalinsiu savo pastebėjimais apie mąstymo procesą, panaudojant “šešių vertės medalių” sąrangą. Mąstymo charakterizavimui vėl pasinaudosiu Ned Herrmann visuminio mąstymo modeliu.

Seminaro metu mes visuomet vaikščiojome tarp dviejų sričių: vertybių išgyvenimo (C Herrmann modelyje) ir vertės išskaičiavimo (A sritis). Tai judėjimas tarp dviejų skirtingiems dėsniams paklūstančių pasaulių:

• dvasinio, kuriame galioja tikėjimas ir prasmės išgyvenimas, bei
• racionaliojo, kuriame logišlai pagrindžiama ir paskaičiuojama idėjų, projektų ar konkrečių daiktų vertė.

Šitoks keliavimas per du pasaulius reikalavo viso proto įjungimo.

Taip pat pasidarė akivaizdu, kad kiekvieno medalio reprezentuojamų verčių įžvalga reikalavo skirtingo mąstymo:

• “Aukso medalis” iš mūsų pareikalauja susirūpinti žmogumi, pajausti jo poreikius ir siekti tuos poreikius patenkinti (C).
• “Sidabro medalis” atkreipia dėmesį į tikslingą veiklą, organizacijos funkcionavimą, saugumą ir užtikrintumą (B).
• “Plieno medalis” mus priverčia užsiduoti kokybės kriterijus bei standartus, pastoviai vertinti kokybę ir ją tobulinti (A)
• “Stiklo medalis” mus išveda į naujovių inicijavimą, susijusį su idėjų generavimu, naujų požiūrių paieška, iššūkiu tradicijai ir nežinomybės keliama rizika (D)
• “Medžio medalis” priverčia pažvelgti į platesnį veiklos kontekstą, pamatyti sąryšingą visumą (D) ir pajausti atsakomybę už savo daromą poveikį (C). Tai reikalauja pajungti ekologinę, ar, imant plačiau, etinį mąstymą.
• “Žalvario medalis” atkreipia dėmesį į žmones ir jų suvokimus (C) bei priverčia pagalvoti apie šių suvokimų praktinę reikšmę konkrečios veiklos kontekste (B).

Kai ant Herrmann modelio susidėstau medalius, tai aiškiai pamatau tuos aukštus reikalavimus dalyvių mąstymui, kuriuos iškėlė antroji “šešių vertės medalių” seminaro diena.

Džiaugiuosi kiekvienu seminaro dalyviu, kuris/kuri tuos reikalavimus priėmė kaip iššūkį ar kaip galimybę praplėsti savo mąstymą.

O kitiems - dėkui už kantrybę!

Šeštasis pojūtis - vertei apčiuopti

Žmonės turi išvystę penkis pagrindinius pojūčius: akys leidžia jiems matyti erdvę ir spalvas, ausys yra jų kelias į garsų pasaulį, uoslė sudaro galimybę užuosti pavasarinės žemės kvėpavimą, skonio pojūtis leidžia džiaugtis maistu, o lytėjimas leidžia apčiuopti daiktus, patirti jų švelnumą ar šiurkštumą.

Taip pat žinome, kad šie pojūčiai yra mums duoti, bet jų nelavinant ir nenaudojant jie silpsta. Visi šie pojūčiai žmogui reikalingi, tačiau netekus vieno žmogus gali gyventi, kompensuoti praradimą aštrinant kitus pojūčius.

Dr. Edward de Bono siūlo išlavinti šeštą pojūtį - vertės pajautą. Čia protas būtų esminis jutimo organas. Šio pojūčio išlavinimas atveda į jautrumą vertybėms ir vertei (angl. value sensitivity).

Mes galime gyventi be šio pojūčio taip, kaip galime gyventi netekę regėjimo ar klausos. Mes galime tą pojūtį kompensuoti pavojaus pojūčiu ar užaštrinta kritika. Bet gyvenimo kokybė jau bus ne ta. Pažiūrėkite, ką duoda šis šeštasis pojūtis, ir tada galėsite apsispręsti, ar verta jį lavinti:

• Jautrumas vertei padeda priimti svarbius mokymosi, profesinės veiklos ar gyvenimo sprendimus. Kas, jei ne vertybės, gali padiktuoti atrankos kriterijus. Išlavintas vertės pajautos pojūtis kiekvienoje situacijoje leidžia greitai reflektuoti sprendimo vertę asmeninės vertybių sistemos kontekste.
• Jautrumas vertei padeda bendrauti ir bendradarbiauti. Šis pojūtis padeda atpažinti veiklos ir gyvenimo partnerių vertybių sistemas, laiku pajausti vertybinį bendrumą ar konfliktą. Net ir iškeliant skirtingas vertybes galima apjungti jėgas, kuriant tai, kas turi vertę skirtingose vertybių sistemose.
• Jautrumas vertei išlaisvina asmeninį kūrybiškumą. Kūryboje svarbi ne tik originalumo, bet ir vertingumo dimensija. Greita intuityvi vertybės pagava gali ženkliai prisidėti prie vertės sukūrimo net ir spontaniškos kūrybinės saviraiškos momentais. Sąmoninga vertybių refleksija ir verčių lauko skenavimas (naudojant "šešių vertės medalių sąrangą") gali padėti sustiprinti projektavimo (dizaino) rezultatų vertę.
• Jautrumas vertei gali atverti duris aplinkinių žmonių kūrybai. Šį pojūtį išlavinęs žmogus labai greitai įžvelgia net ir keisčiausios idėjos vertę. Tos vertės apčiuopimas ir parodymas sustiprina ne tik pačią idėją, bet ir jos autoriui suteikia papildomą postūmį tolimesniam idėjos vystymui.
• Jautrumas vertei padeda įprasminti gyvenimą. Jei mūsų gyvenimas ir profesinė veikla yra orientuoti į svarbių vertybių realizaciją, tai patiriamas gyvenimo pilnatvės ir prasmės jausmas. Šio pojūčio atrofija neleidžia pajusti kasdienių sprendimų ir darbų vertės ir veda į beprasmybės išgyvenimą.

Jei vertės pojūtis mums yra ne mažiau svarbus kaip išlavėjusi klausa ar uoslė, tai turėtume ką nors daryti dėl šio pojūčio lavinimo. Reikėtų pradėti nuo savęs, nuo savo vaikų, o paskui pasiūlyti šią galimybę savo mokiniams, studentams ar kolegoms. Kelių į vertės pojūčio lavinimą yra daug. Venas iš jų gali būti Edward de Bono "šešių vertės medalių" sąrangos panaudojimas.

Na, ar verta tai daryti? Ar jaučiate vertę? Taip... Ne...

Žalvario medalis mokyklai

Jūsų mokykla ideali. Ji nusipelno visų, anksčiau paminėtų, medalių: kiekviename vaike ir mokytojo asmenyje pirmiausia matomas Žmogus, visa mokyklos veikla orientuota į pagrindinės paskirties išpildymą, ta mokykla - tai inspiruojanti kūrybinė aplinka pedagogams ir mokiniams, joje užtikrinamas sutartų kokybės standartų išpildymas, o šios mokyklos buvimas ženkliai padidina visos miesto bendruomenės gerovę.

Tai yra faktas. Tai yra realybė. Bet kaip pati mokykla tai suvokia? Kaip tai tai suvokia jos mokytojai, mokiniai, tėvai, savivaldybės atstovai ir visi kiti, dėl kurių ir su kurių pagalba ji veikia? Kokį įvaizdį ji turi vietinių ir aplinkinių žmonių akyse? Šie klausimai turi rūpėti mokyklai, pretenduojančiai į žalvario medalį.

Dauguma mūsų sprendimų ir veiksmų yra paremti tuo, kaip mes suvokiame dalykus, o ne tuo, kokie tie dalykai iš tikrųjų yra. Mes esame skirtingi ir skirtingai suvokiame dalykus. Dėl to, ir mūsų pasirinkimai, ir mūsų sprendimai yra skirtingi.

Pirmasis suvokimas mus gali apgauti. Mes pasirenkame, o pasirodo, kad viskas yra ne taip, kaip mums atrodė iš pradžių. Mūsų suvokimą galima paveikti, juo galima manipuliuoti. Ne kartą apsigavę mes nustojame pasikliauti savo suvokimu ir dairomės, kaip renkasi ir sprendžia kiti. Jei nepasitikime savo suvokimu, tenka pasikliauti kitų suvokimu.

Mokyklos, kaip ir bet kurios organizacijos, veiklos sėkmė priklauso nuo to, kaip adekvačiai jos veiklą suvokia darbuotojai, partneriai, klientai ir visi "garsą apie" skleidžiantys subjektai.

Žalvario medalio nusipelno ne ta mokykla, kuri sako: "Mes gerai dirbame ir visai mums nesvarbu, ką kiti apie mus galvoja", o ta, kuri:

• nuolatos įvardina savęs suvokimą,
• pasitikrina, kaip ją suvokia aplinka ir
• daro konkrečius žingsnius adekvataus suvokimo formavimui.

Iš realybei artimo įvaizdžio laimi visi:

• Jei mokytojas adekvačiai suvokia situaciją mokykloje ir savo darbą joje, tai jis turi galimybę priimti adekvačius sprendimus;
• Jei mokinys adekvačiai suvokia mokyklą, jos paskirtį ir veiklą, tai jam lengviau įsijungti į bendrą mokyklos gyvenimą ir darbą.
• Jei tėvai adekvačiai suvokia mokyklos teikiamas paslaugas, tai jie turi galimybę priimti adekvačius sprendimus dėl savo vaikų mokymosi.
• Nuo steigėjų ir rėmėjų suvokimo smarkiai priklauso mokyklos veiklos sąlygos ir ištekliai.
• Bendras mokyklos įvaizdis pritraukia arba atstumia naujus darbuotojus ir klientus.

Jei pretenduojant į anksčiau pristatytus penkis medalius mokyklai reikėjo susirūpinti savo veiklos ar gyvenimu realybe, tai žalvario medalis reikalauja pasirūpinti tos realybės suvokimu. Žalvario medalio siekianti mokykla turi nuolat ieškoti to teisingo balanso tarp rūpesčio vertingos realybės kūrimu ir adekvataus įvaizdžio formavimu.

Šiuo paskutiniu, nominacijas pristatančiu, pranešimu kviečiu mokyklas peržvelgti visas šešias nominacijas, išsidėstyti prioritetus, siekti vieno medalio, bet neapleisti reikalų kitų medalių verčių srityse.

Medžio medalis mokyklai

Tęsiu nominacijų mokykloms pagal Edward de Bono "šešis vertės medalius" skelbimą ir kviečiu atgręžti į aplinką.

Čia kalba eis apie aplinką, kuri peržengia individualaus žmogaus ar organizacijos interesų zonos ribas. Tokiam žingsniui būtina peržengti taip visiems savą savanaudiškumą.

Ar teko matyti žmogelį, kuris savo noru prie stotelės gėlių nutarė pasodinti? Man teko. Bet man teko ne kartą matyti ir tai, kaip tūlas pilietis kaimynui per tvorą šiukšles pila. Tai mūsų požiūrio į aplinką ženklai.

Dažnai, kai kalba pasisuka apie aplinką, visi įsivaizduoja gamtosaugininkų veiklą. Tai labai siaura aplinkos traktuotė. Siekdami medinio medalio mes turėtume pagalvoti apie visą fizinę aplinką, kuri gali būti natūrali arba kitų sukurta, galime pagalvoti apie socialinę aplinką - aplinkinius žmones ir jų gyvenimą, veiklą ir tarpusavio santykius. Taip pat nereikėtų pamiršti kultūrinės, politinės, švietimo ar verslo aplinkos.

Kai galvojame apie mokyklą, tai pirmiausia natūralu pagalvoti apie jos artimąją aplinką: mikrorajoną ar miestelį. Į medžio medalį pretenduojančiai mokyklos turėtų savęs paklausti:

• Kokią įtaką mūsų mokyklos tiesioginė veikla daro mikrorajono ar miestelio gyvenimui?
• Kaip mokykla išplečia savo veiklą ir konkrečiais veiksmais prisideda prie vietinės bendruomenės gerovės?

Tada dėmesį galima perkelti į kitą vis dar artimą aplinką - švietimo aplinką:

• Kokį indėlį mokykla daro kitoms miesto ar Lietuvos mokykloms? Ar peržiangia konkurencijos ir ignoravimo sieną?
• Kaip tos mokyklos mokyklos veikla prisideda prie švietimo politikos aplinkos formavimo?

Šiuos ir panašius klausimus reikėtų kartoti plečiant ir tolinant aplinką. Pvz. Kaip mokykla prisideda prie emigracijos problemos Lietuvoje sprendimo? Arba ką nuveikė gamtosaugos srityje? ir t.t.

Vertinant medinio medalio nominantus reiktų atsižvelgti į tris kriterijus:

1. Įskaitomos aplinkos plotį: mato ir harmonizuoja santykį daugiau ne su viena aplinka.
2. Intencijos lygius: sąmoningai stengiasi apriboti žalą aplinkai ar siekia gerinti/tobulinti aplinką dėl šalia esančių žmonių bei organizacijų gerovės.
3. Konkretų veiksmą, o ne tik gerus norus.

Pabaigai noriu prisiminti kelis medžio medalio vertybių iškėlimo pavyzdžius.

Pirmasis man tapo žinomas prieš gerą dešimtmetį. VDU Švietimo studijų centro edukologijos programoje studijavo mokytoja iš kaimo, kuri kėlė mokyklos vaidmens kaimo socio-kultūrinei aplinkai problemą. Optimizuojant švietimo tinklą (siekiant sidabro medalio vertybių) buvo kultūriškai nuskurdinta kaimo bendruomenė. Mokytoja mokslo priemonėmis ėmėsi kovoti už medinio medalio vertybes.

Antrasis pavyzdys yra mokyklos, kuri rado būdą, kaip suderinti tiesioginius ugdymo proceso poreikius (sidabro medalis) su intencija prisidėti prie vietinės bendruomenės gerovės. Pilietiškumo, socialinių įgūdžių ir veiklumo ugdymo programos buvo išleistos iš mokyklos ir perkeltos į savanoriškos veiklos bendruomenėje kontekstą.

Pavyzdžių yra, o ar bus pasekėjų?

Plieno medalis mokyklai

Tvirtas kaip plienas, užtikrintai geriausias, kokybiškas. Kokybė Edward de Bono "šešių vertės medalių" sąrangoje iškelia kokybės vertę.

• Organizacija gali tarnauti žmogui, bet ar tai daro gerai?
• Organizacija gali atlikti savo funkciją, bet ar ji tai atlieka gerai?
• Organizacija gali sprogti nuo kūrybinių iniciatyvų, bet ar jos kokybiškai įgyvendinamos?

Plienas gali sustiprinti kitų medalių vertę, bet gali su jomis konfliktuoti. Siekiant kokybės gali tekti priimti žmonėms skausmingus sprendimus ir sukelti konfliktą su aukso medalio vertybėmis. Kokybės reikalavimas dažnai uždaro duris neparengtos naujovės įgyvendinimui ir išeina į konfliktą su stiklo medalio vertybėmis.

Tęsdama nominacijų mokykloms pristatymą apžvelgsiu tris plieno medalio pretendentės kriterijus:

Vienas iš svarbiausių kriterijų yra kokybės intencija, motyvacija siekti kokybės. Kokybės intencija gali pareiti iš pagarbos savo profesijai ir siekimo išsaugoti profesionalo prestižą. Ta intencija gali ateiti iš supratimo, kad tik aukšta kokybė yra pagrindinė išlikimo rinkoje sąlyga. Kokybės siekimo motyvacija gali ateiti iš įsipareigojimo savo klientams. Nėra labai blogai kai kokybės siekimui paskatina ir "spaudimas iš viršaus", reikalavimas atliepti apibrėžtus standartus. Siekiant medalio ne tiek svarbu iš kur ta intencija pareina, bet ji turi apimti visą mokyklą. Jei visi organizacijos nariai nėra motyvuoti siekti kokybės, tai kokybės iniciatyva mokykloje pavirsta dar viena priespauda. Tai kelia konfliktą su aukso medalio vertybėmis.

Plieno medalio siekiančioje mokykloje turi būti sutarta dėl kokybės apibrėžimo. Kas tai mokyklai yra kokybė? Kaip ta kokybė aprašoma pagal kokybės kriterijus? Kokie rodikliai rodo, kad viena ar kita mokyklos veiklos sritis yra kokybiška? Turėtų būti susitarta ir dėl standarto: kiek gerai turi būti, kad galėtume pasakyti "gerai", "labai gerai" ar "puikiai". O kur ta žemutinė riba, kurią peržengus kokybės trūkumas tampa visuotinai netoleruotinas. Šitie dalykai turi būti sutarti, nuolatos peržiūrimi ir keičiami. Sustojimas kokybės apibrėžimo darbuose uždarys mokyklą kietuose praeities gniaužtuose ir panaikins kūrybos galimybę ir sukels konfliktą su stiklo medalio vertybėmis.

Trečias svarbus kriterijus yra kokybės sistemos buvimas. Ką tai reiškia? Mokykloje turi būti sistema, kuri užtikrintų nuolatinį kokybės vertinimą ir tobulinimą. Turi būti aprašyti kokybės procesai, priemonės, metodai, veikėjai ir jų atsakomybės. Sistema būtina tam, kad kokybės darbai nevirstų pavienėmis iniciatyvomis, o taptų nuolatiniu procesu, kad visiems būtų aišku kas, ką, kada ir kaip vardan kokybės turi padaryti. Ši sistema taip pat negali būti statiška. Ši sistema turi būti peržiūrima ir tobulinama, kitaip ji taps stabdžiu vystymuisi ir konfliktuos su stiklo medalio vertybėmis.

Kokybės judėjimas mokyklose nėra naujiena. Yra mokyklų sėkmingai diegiančių kokybės vadybos sistemas, yra mokyklų keliančių kokybės idėją ir palaipsniui plėtojančių kokybės kultūrą. Tad aš esu įsitikinusi, kad pretendentų į plieno medalį bus.

Sidabro medalis mokyklai

Kai aš perku mašiną, tai noriu, kad ji važiuotų, kai einu į kirpyklą, tai noriu, kad mane apkirptų, o kai einu į mokyklą, tai ...?

Sidabro medalis Edward de Bono "šešių vertės medalių" sąrangoje mums primena reikalavimą atlikti paskirtį. Sidabro medalis reiškia organizacijos vertę, organizacijos, kuri yra sukurta paskirties išpildymui.

Jei mintyse jau persiklojo aukso ir sidabro medalio vertybės, tai prisiminkite bet kurią situaciją, kai reikėjo spręsti, kas svarbiau: atskiras žmogus ar organizacija.

Sidabro medalio nusipelno ta mokykla, kuri turi aiškią paskirtį ir tikslingai susiorganizuoja tos paskirties išpildymui. Paskirties išpildymas mokyklą daro mokykla.

Čia svarbu du dalykai: paskirties aiškumas ir tikslingas susiorganizavimas tos paskirties atliepimui. Kiekvieną iš jų ir aptarsiu.

Į sidabro medalį pretenduojančioje mokykloje galima sulaukti aiškaus atsakymo į klausimą: "Ką ši mokykla daro?" Atsakymą gali pateikti ne tik mokyklos vadovai ir mokytojai, bet ir mokiniai bei jų tėvai. Galite pasakyti, kad nėra ko čia sukti galvą - paskirtis yra užduota švietimo įstatyme ir nieko ten daugiau nepridėsi. Galima ir nepridėti: mašina yra mašina, mokykla yra mokykla. Tačiau yra Ferrari, Lada ir BMW, tikėtina, kad ir mokyklos gali skirtis.

Prieš gerą dešimtmetį teko tyrinėti švietimo praktikos filosofinius pamatus. Tarp kitų aspektų buvo klausimas apie švietimo paskirtį. Tada pasimatė, kad mokytojams sunku apsispręsti, kadangi visos 27 klausimyne įrašytos paskirtys atrodo protingos ir svarbios. Sidabrinio medalio nominantai gali numatyti kelias paskirtis, tačiau būtini prioritetai, turi būti aiški pagrindinė paskirtis.

Paskirties užrašymo ir išmokimo neužtenka, svarbu kaip ji yra išpildoma. Turi būti tos paskirties siekimui adekvati organizacinė struktūra. Turi būti reikiami žmonės reikiamose vietose. Turi būti užtikrinta komunikacija ir koordinacija tarp skirtingų veikėjų ir veiklų. Turi būti suorganizuotas būtinų išteklių pritraukimas, paskirstymas ir apskaita. Trumpiau tarus organizacija turi funkcionuoti.

Siekiant sidabro medalio neužtenka šiaip funkcionuoti, svarbu išpildyti funkciją - atliepti paskirtį.

Jau anksčiau minėtame filosofinių ugdymo pamatų tyrime šalia klausimų apie paskirtį buvo klausimai apie metodus. Tada ryškėja dar viena probleminė sritis - pagal ugdymo paskirtį mokytojas save priskyrė vienai ugdymo filosofijai, o pasirinkti metodai rodė priklausomybę visai kitai ugdymo krypčiai.

Į sidabro medalį pretenduojančioje mokykloje ir vadybiniai, ir mokymo/si metodai yra adekvatūs mokyklos paskirčiai. Paskirtis tokioje mokykloje tampa pagrindiniu turinio, metodų ir priemonių atrankos kriterijumi.

Sidabras taurus metalas. Tikiuosi, kad mokyklos susidomės šio medalio iškeliamomis vertybėmis ir panorės jų siekti.

Stiklo medalis mokyklai

Tęsiu nominacijų mokyklai skelbimą. Kviečiu mokyklas pakovoti dėl "stiklo medalio". Stiklo medalis Edward de Bono "šešių vertės medalių" sąrangoje iškelia kūrybiškumo, paprastumo ir inovacijos vertę.

Į stiklo medalį gali pretenduoti mokykla, kurioje kūrybiškumas reiškiasi visoje mokyklos kaip organizacijos kultūroje. Kūrybinis požiūris, kūrybinis sprendimas ar kūrybinė saviraiška toje mokykloje yra sveikintini nepriklausomai iš kur jie kiltų - iš mokinio, mokytojo ar vadybininko. Kūrybinės aplinkos visiems kūrimas yra vienas iš pagrindinių mokyklos bendruomenės rūpesčių.

Klasė toje mokykloje nėra vien mokytojo kūrybinės saviraiškos laukas, joje kūrybinę erdvę atranda ir visi mokiniai. Mokytojas savo veikloje didelį dėmesį skiria kiekvieno mokinio kūrybinių galių atpažinimui ir išlaisvinimui. Čia mokiniai nėra skirstomi į kūrybiškus ir nekūrybiškus. Pripažįstama kiekvieno teisė ir laisvė kurti.

Tokioje mokykloje nėra sėdima ir laukiama įkvėpimo. Kūrybinė pozicija yra sąmoningai užimama tada, kai reikia kūrybinių sprendimų. Mokiniai ir mokyklos organizacijos nariai įvaldo kūrybinio mąstymo įrankius ir bet kuriuo momentu gali juos pasirinkti ir panaudoti.

Kūrybiškumas tokioje mokykloje reiškiasi per organizacijos, mokymo ir mokymosi procesų inovacijas. Kiekviena inovacija yra susijusi su nežinomybe ir rizika, tačiau į stiklo medalį pretenduojančioje mokykloje nebijoma rizikuoti. Čia bandoma, eksperimentuojama, klystama ir einama pirmyn.

Dažnai mokyklos siekia inovatoriškų mokyklų statuso "griebdamos" kiekvieną naujovę ir skubėdamos ją įgyvendinti. "Mes darome ir tai, ir tai, ir tai..." - girdžiu iš tokios mokyklos. "O kaip visa tai sulydote į vieningą visumą?" - klausiu stiklo medalio pretendentės.

Stiklo medalio nusipelno ne ta mokykla, kuri iš skirtingų naujovių "klijuoja" sudėtingą darinį, o ta, kuri savo kūrybines pajėgas išnaudoja nuolatinei unikalaus, prasmingo, funkcionalaus ir paprasto sprendimo sintezei.

Jei stiklo medalis ženklina jūsų mokyklos vertybes, tai kviečiu siekti šios nominacijos.

Aukso medalis mokyklai

Man jau atsibodo kiekvienais metais "Veido" žurnale vartyti mokyklų reitingus, kuriuose reitinguojama pagal kriterijų - abiturientų įstojimą į aukštąsias mokyklas.

Aš siūlau alternatyvą - šešias nominacijas mokyklai pagal Dr. Edward de Bono "šešis vertės medalius". Šiandien trumpai pristatysiu esminius kriterijus aukso medaliui.

Aukso medalis Edward de Bono "šešių vertės medalių" sąrangoje reprezentuoja nelygstamą žmogaus vertę. Šio medalio nusipelnome tada, kai mums ne tik rūpi žmogus, bet konkrečiais veiksmais prisidedame prie šios vertybės realizacijos ir mūsų veiklos rezultatai tampa vertingu indėliu į kiekvieno žmogaus gerovę.

Aukso medalio nusipelno humanistinė mokykla, kurioje iškeliama mokytojų ir mokinių žmogiškoji vertė. Ką tai reiškia?

Mokytojas yra save gerbiantis ir kitų gerbiamas Žmogus:

• Unikalus šio mokytojo mąstymas yra vertinamas kaip vertingas indėlis į bendrą mokyklos darbą.
• Tokioje mokykloje mokytojas būna savimi ir randa būdų kaip išreikšti savo unikalumą. Tai jam leidžia patirti vidinį pasitenkinimą.
• Toks mokytojas neužsidaro savo "komforto zonoje", o žengia žingsnį link kolegos ar mokinio, kuris netelpa į šio mokytojo mąstymo rėmus. Toks savęs peržengimas sukuria individualaus visumiškumo išgyvenimo galimybę.
• Savo indėlio į bendrą mokyklos reikalą įnešimas leidžia pasijausti "kolektyvinio visuminio proto dalimi".

Mokiniai šioje mokykloje yra save gerbiantys ir kitų gerbiami Žmonės:

• Jie kas dieną atranda save iš naujo ir iš naujo apreiškia tą savo nepakartojamą AŠ. Mokiniui nėra klijuojama etiketė ir jis nėra uždaromas į riboto mąstymo dėžutę, o jam leidžiama laisvai eksperimentuoti su savo mąstymu ir visomis kryptimis jį išplėsti.
• Tokioje mokykloje mokiniai atranda ir kitaip nei jie mąstančius žmones bei mokosi tuos žmones gerbti ir suprasti.
• Mokiniai tokioje mokykloje gauna pakankamai instrumentų (mąstymo įrankių), kad drąsiai galėtų peržengti sau patogų mąstymo būdą, suprasti kitus ir būti suprasti.

Sakote, kad tai fantazija. Aš sakau - ne. Humanistinės vertybės nėra naujiena Lietuvos mokyklose. Šių vertybių realizavimo praktinė metodologija - tame tarpe ir dBT bei HBDI - taip pat jau tampa prieinama.

Atidarau nominantų sąrašą.

Laimėk savo medalį!

Kai esame stipresni už kitus ir laimime varžybose, mes nusipelnome medalio. Medaliu mes įvertinami už nuopelnus savo šaliai ar tarptautinei bendruomenei. Medalis reprezentuoja vertingus pasiekimus.

Edward de Bono mąstymo lavinimo sistemoje svarbią vietą užima "Šešių vertės medalių" sąranga (ŠVM), padedanti reflektuoti vertybes ir išplėsti vertės apžvalgos lauką sprendimo priėmimo, projektavimo ir komunikacijos situacijose.

Priklausomai nuo vidinės pozicijos ir atliekamos veiklos tu gali panaudoti "Šešis vertės medalius" savo nuopelnų padidinimui:

• Jei esi savo mąstymą tobulinti siekiantis žmogus, tai ŠVM tau padės geriau suprasti už savo paties samprotavimų, požiūrių ar sprendimų slypinčias vertybes ir įžvelgti platesnį šių vertybių realizacijos spektrą.
• Jei esi žmogus, pats projektuojantis savo gyvenimo kelią, tai ŠVM tau padės priimti sprendimus, pakeliančius tavo gyvenimo vertę.
• Jei esi mokytojas, kuriantis prasmingo mokymosi galimybes, tai ŠVM tau padės priimti mokymosi vertę pakeliančius sprendimus ir užmegzti vertybėmis grįstą komunikaciją su savo mokiniais ir kolegomis.
• Jei esi produktų ar paslaugų kūrėjas/projektuotojas ŠVM padės tau sukurti tai, kas turi aukštesnę vertę.
• Jei esi vadybininkas, tai ŠVM padės tau geriau įžvelgti ir derinti paties, investuotojų, vadovų, darbuotojų, klientų bei kitų suinteresuotų pusių vertybes ir vertės suvokimą bendros veiklos lauke.
• Jei esi verslininkas ŠVM tau padės pasiūlyti aukštesnę vertę už mažesnę kainą ir taip laimėti rinkos varžybas.

Mes visi galime pretenduoti į aukščiausios prabos medalį, jei sąmoningai atkreipiame dėmesį į vertybes, ir ne tik vertiname, kas yra padaryta kitų, bet ir kiekviena mintimi bei veiksmu generuojame naują vertę.