Kūrybiškumas yra viena iš aktualiausių temų švietimo ir verslo pasaulyje. Daug kas ieško stebuklingo recepto. Mano aplinkos žmonės (juos vadinu de Bonistais) siekdami kūrybiškumo angažuojasi nuosekliam darbui mąstymo plėtotės srityje. Dalis iš jų darbuojasi su Edward de Bono „šešiomis mąstymo kepuraitėmis“. Čia aš noriu pasidalinti kepuraičių dėvėjimo pamoka, kurios mane išmokė penkiametis sūnus.
Prieš keturis metus „Mažųjų mąstytojų akademijos“ iniciatyvoje su mamytėmis ir tėveliais naudojome Edward de Bono „šešias mąstymo kepuraites“ savo vaikučių mąstymo lavinimo programos (nuo 1 iki 7 metų) rengimui ir įgyvendinimui.
Tada sutarėme pradėti nuo raudonosios (emocijos ir jausmai), paskui įvesti baltąją (faktai ir informacija), o tada ieškoti situacijų žaliai kepuraitei (fantazija ir kūryba). Sutarėme, kad kepuraitės pradžioje liks už kadro (t.y. mamos/tėčio galvoje), o tiesioginio kepuraičių įvedimo galimybių dairysimės nuo ketvirtojo vaiko gimtadienio. Kaip tarėme, taip ir padarėme.
Taip jau gavosi, kad daugiausia laiko aš skyriau ir vis dar skiriu raudonajai kepuraitei, baltoji man atrodo tokia natūrali, kad čia reikia mažai įsikišimo. O gal ji man pačiai mažiau rūpi. Į situacijas darbui su žalia kepuraite aš atkreipiau dėmesį tik šį rudenį ir žiemą (savo vaiko 4.5 - 5 metų tarpsnyje), kai jis mane įtraukė į savo žaidimą „dinozauras ateina“. Šiuo žaidimu jis man atsiuntė aiškų signalą, kad metas matuotis žaliąją kepuraitę.
Prieš pristatydama žaidimą, noriu įvesti kontekstą. Vaikas dinozaurais domisi jau treti metai: žaidžia su dinozaurų modeliais, varto vaikiškas knygutes apie dinozaurus, lankėsi dinozaurų parke ir žiūri National Geografic fragmentus ir filmus per YouTube. Tad su balta kepuraite šioje srityje jau yra atidirbta.
Žaidimas: „Dinozauras ateina“
Vakare vaikas užgesina šviesą, pasiima savo mažą prožektorių ir šaukdamas „dinozauras ateina“ bėga slėptis po antklode. Jis kviečia mamą slėptis kartu. Mama skubiai lenda po antklode ir pradeda bijoti kartu. Imituodama dinozauro žingsnius mama koja beldžia į grindis. Vaikas pasineria į džiaugsmingą susijaudinimą, o tada bando įsivaizduoti, koks ten dinozauras atėjo. Kartais klausia mamos, o kartais pats greitai nusprendžia, kad čia Spinozauras (arba Brontozauras, arba Tironozauras Rex arba…). Tada kalbame apie jo akis, nugarą, dantis, uodegą; jaučiame kaip jis liečia lovą, uosto ir ieško kojos, už kurios galėtų nutverti. Vaikas prisispaudžia prie mamos, kuri būtinai patikina, kad dinozaurui savo vaiko neatiduos. Kai dinozauras išeina, vaikas išlenda iš po antklodės ir su prožektoriumi ieško dinozauro pėdsakų. Žinoma, jis jų randa: sulamdyta paklodė, nešvarumas ant grindų, plaukelių netolygumas ant kilimo ir t.t.
„Žavingas vaiko fantazijų pasaulis“ - galvojo mama ir džiaugėsi privilegija jame dalyvauti. „Čia tik vaiko žaidimas ir jokių sąsajų su realybe nėra“ - samprotavo ji. Taip mama galvojo iki vieno eilinio vakaro, kai pasislėpus po antklode įsijautė į dinozauro bijojimą ir pamiršo kojos beldimu imituoti žingsnius. Tada vaikas sukluso ir greitai davė komandą: „Koja, mama, koja, belsk su koja, mama!“ Mama pakluso ir žaidimas tęsėsi toliau. Tiksliau, vaikas žaidė, o mama reflektavo.
Tas vakaras man aiškiai parodė, kaip lengvai vaikas gali pereiti iš fantazijos pasaulio į realybę ir atgal. Nors žaidimo metu jis tiki dinozauro atėjimu, reaguoja į jį visu kūnu, bet tuo pačiu metu žino, kad dinozauro žingsniai yra ne kas kita, kaip mamos kojos beldimas į grindis. Stebina toks natūralus žalios (vaizduotė, fantazija) ir baltos (faktai, realybė) kepuraičių „keitimas“.
de Bonistams noriu priminti, kad čia dar nėra tai, ką mes vadiname sąmoningu „kepuraičių keitimu“, nes vaikas apie mąstymo kepuraites nieko nežino. Bet šis nutikimas man davė aiškų ženklą, kad jau galima bandyti iš popieriaus pasidaryti raudoną, baltą ir žalią kepuraites bei pradėti jas iš lėto matuotis.
Dauguma suaugusiųjų šį mąstymo modos perjungimo gebėjimą jau yra praradę. Jiems mąstymo kepuraitė „suauga su galva“ ir tampa sudėtinga ją pakeisti. Saugusiųjų pasaulyje tikriausiai teko sutikti žmonių, kurie pasižymi tvirtu realybės jausmu, „tvirtai stovi ant žemės“ ir nesiruošia minties atitraukti nuo realybės. Bet tikėtina, kad sutikote ir tokių, kurie linkę nuklysti į fantazijų pasaulį, dažniau „skraido padebesiais“ ir vengia žvilgtelėti į realybę. Nei vieni, nei kiti nepajėgia pakeisti kepuraitės: baltos į žalią ar žalios ir baltą.
Edward de Bono šį vaikiškumo praradimą suaugusiems bando kompensuoti „šešių mąstymo kepuraičių“ sąranga, kuri padeda išskirti ir sąmoningai perjungti mąstymo modas. Tai de Bono vadina sąmoningu kepuraičių keitimu. Ne vienas, kuris pabandė dėvėti kepuraites, pastebėjo, kaip tai sunku padaryti, nors ir labai aišku, kad be tokio mąstymo šuolio negalime tikėtis kūrybiškumo.
Tad pasimokykime iš savo vaikų!
