Mokymas ir mokymasis asmeniniam tobulėjimui

Tradiciškai mokymusi mes laikome procesą, kuriame mes ko nors naujo išmokstame, t.y. įgyjame naujų žinių ar įgūdžių. Tai yra svarbus mokymosi aspektas, bet ne jis man dabar rūpi. Šį mėnesį man rūpi asmeninis tobulėjimas - savo vidinių potencijų atskleidimas ir išvystymas, tapimas tuo, kuo geriausiu gali tapti.

Dar rudenį konferencijoje „TA Teachers“ atkreipiau dėmesį į skirtingas to paties teorinio požiūrio į mąstymą realizacijas pedagoginėje veikloje. Čia atėjo laikas pasidalinti šiais pastebėjimais:

• Vieni pedagogai labai susirūpinę savo atstovaujamo akademinio dalyko mokymu ir aukštais akademiniais pasiekimais. Šie mokytojai visus į rankas papuolusius mąstymo įrankius matuoja pagal vieną kriterijų: padeda mokytis dalyką ar ne.
• Kiti pedagogai yra labai susirūpinę mokinių kognityvine branda, reikalinga akademinei pažangai arba profesinei veiklai. Pagrindinis jų uždavinys yra kognityvinės raidos paspartinimas (angl. cognitive acceleration). Jiems rūpi tie mąstymo įrankiai, kurie paspartina protinę raidą ir mokymąsi: pvz. 12 metų programa per 10 metų.
• Tretieji į pedagoginės veiklos centrą stato mokinio saviraišką, galimybę atrasti ir išreikšti savo unikalumą. Jie nuolat kelia klausimus: Koks mąstymo įrankis yra aktualaus kuriam vaikui? Kaip ši metodika padės kiekvienam vaikui padaryti savo individualų žingsnį pirmyn?

Rugsėjį turėjau laimę per vieną intensyvią dieną sutikti visas tris pedagogų grupes ir su jomis diskutuoti. Šioje diskusijoje labai ryškiai išsiskyrė nuostata į mokymąsi asmeniniam tobulėjimui. Ją labai tvirtai atstovavo trečioji pedagogų grupė.

Edward de Bono metodikos nešimas į Lietuvos mokyklas leido atpažinti tas pačias mokytojų grupes. Kaip ir įprasta, didžiausia yra į dalyką orientuotų mokytojų grupė. Mažesnė dalis yra apsisprendusi lavinti mąstymą (kelti mąstymo lavinimo tikslus, siekti rezultatų ir vertinti pasiekimus). Nuoseklios mąstymo lavinimo programos (pvz. CoRT 1) įgyvendinimas atkreipė mokytojų dėmesį į konkrečių mąstymo gebėjimų plėtotės galimybes, bet ne į unikalius kiekvieno mokinio mąstymo lavinimo poreikius.

Asmeninio tobulėjimo nuostatą mokymesi man dar labiau sustiprino pastarųjų mėnesių diskusija mokymosi ir švietimo klausimais su HBDI praktikais. Jei manęs paklaustumėte: „Kam mokymo ir mokymosi praktikoje reikia HBDI® ir Ned Herrmanno metodologijos?“, tai atsakymai būtų tokie:

• „Tam, kad tėvai atpažintų savo vaikų unikalią mąstymo potenciją ir kurtų galimybes jai atsiskleisti“
• „Tam, kad mokytojas galėtų atpažinti unikalią savo mokinio mąstymo potenciją ir jos nesunaikintų, o padėtų jai atsiskleisti.“
• „Tam, kad mokinys galėtų pažinti savo mąstymą ir pats/pati priimtų sprendimus dėl jo plėtotės.“

O jei šį klausimą man užduotų dBT praktikuojantis mokytojas, tai atsakyčiau taip: „Kad galėtum konkrečiam mokiniui padėti pasirengti mąstymo tobulinimo programą ir sąmoningai atrinkti aktualius didžiosios dBT mąstymo programos elementus.“

O jei trumpai, tai „tam, kad galima būtų praktiškai realizuoti mokymąsi asmeniniam tobulėjimui.“

Šiandien tiek, bet dar teks grįžti prie mokymosi asmeniniam tobulėjimui skirtinguose švietimo kontekstuose.

Asmeninis tobulėjimas - vidinės darnos siekimas

Prieš porą dienų į asmeninį tobulėjimą pažvelgiau iš vidinės energijos gyvenimui ir veiklai perspektyvos. Šiandien noriu paryškinti vidinės pusiausvyros ir balanso aspektą. Kadangi asmeniniu tobulėjimu užsiimu dėl savęs, tai tikiuosi atpildo - vidinės darnos ir harmonijos išgyvenimo.

Pirmiausia noriu priminti įprastą pusiausvyros interpretaciją. Pusiausvyra yra pasiekiama tada, kai priešingos jėgos susilygina ir viena kitą atsveria. Tokiu atveju fizika sako, kad kūnas stovės arba išlaikys pastovų judesį. Iš čia ir statinė bei dinaminė pusiausvyra.

Aš pripažįstu asmeninio tobulėjimo mokyklą, kurioje siekiama statinės vidinės darnos: sustok, išjunk išorės dirgiklius ir mintis, įsiklausyk į save. Tai viena galimybė, bet ne ji man dabar rūpi.

Asmeninis tobulėjimas, kaip savo vidinės potencijos išvystymas reikalauja judėjimo, todėl šiame kontekste man aktualesnė dinaminė pusiausvyra - gebėjimas subalansuoti vidines jėgas aktyviame asmeniniame gyvenime ir profesinėje veikloje.

Čia noriu pasidalinti asmeninėmis įžvalgomis, kurios kilo darbe su Ned Herrmanno visuminio proto® metodologija. Savęs vis klausdavau:

• Iš kur ten ta vidinė ramybė ir veiklumas ateina?
• Kaip šioje metodologijoje užkoduota vidinės darnos realizacija?

Perpratus mąstymo visu protu principus tampa aišku, kad toks mąstymas yra nuolatinis vidinių įtampų sprendimas. Plačiai žinoma ir naudojama klasikinė racionalaus ir iracionalaus mąstymo prieštara. Herrmanno metodologija eina vienu žingsniu toliau - čia išskiriamos prieštaros tarp keturių mąstymo modų (žr. modelį):

• Silpna prieštara tarp A ir B bei C ir D;
• Stipresnė prieštara tarp B ir C bei A ir D;
• Stipri prieštara tarp A ir C bei B ir D.

Kiekvienas mąstymo profilis pasižymi tam tikru prieštaringumo ir jo keliamos vidinės įtampos laipsniu. Viena iš darbo su HBDI® profiliu paskirčių yra tas prieštaras atskleisti ir mokytis jas subalansuoti.

Visi Herrmanno metodologijoje pristatomi mąstymo veikloje įrankiai reikalauja užtikrinti mąstymo visumiškumą, t.y. sugeneruoti mąstymo modų prieštaras ir jas subalansuoti. Taip realizuojama dinaminė pusiausvyra.

Noriu akcentuoti, kad nereikia „išjungti“ mąstymo ar nustoti veikti - vidinės darnos galima siekti ir aktyviame gyvenime. O asmeninis tobulėjimas ir yra nuolatinis darbas su savimi siekiant vidinės darnos.

Asmeninės potencijos išvystymas - asmeninio tobulėjimo siekinys

Spalio mėnesį daug dėmesio teko skirti verslo organizacijų poreikiams ir efektyviam protinių išteklių panaudojimui veikloje. Šį mėnesį noriu grįžti prie pagrindų - asmeninio tobulėjimo, t.y. to, ką mes darome dėl savęs. Prisipažinsiu, kad šį posūkį išprovokavo trys įvykiai:

• Mintinis kontaktas su Harmoningos asmenybės institutu (hai.lt)
• Buvusių kolegų iš VDU organizuojama konferencija „Mokymosi tęstinumas - kultūros vertybė“ (Kaunas, 2014 11 19)
• Vėl naujai pradėtas mąstymo pažinimo ir tobulėjimo perspektyvos paieškos darbas su 16-18 metų jaunimu.

Kalbą pradėsiu nuo asmeninio tobulėjimo sampratos. Šiandien pabandysiu atskleisti energetinį asmeninio tobulėjimo aspektą. Čia aš pasinaudosiu elementariu mechaniniu modeliu, iliustruojančiu fizinio kūno sukauptą (potencinę) energiją.

Jei pažvelgtumėte į A paveikslėlį, tai pamatytumėte potencinės duobės būsenoje atsidūrusį kūną. Dažniausiai kūnas atsiduria tokioje būsenoje, kai pasirenka lengviausio judėjimo kryptį. Jei rutuliukas galėtų jausti, tai jis jaustųsi bejėgis. Kiekvienas judesys reikalauja didelių pastangų. Vidinė potencija, kaip galimybė pajudėti ir ką nors nuveikti yra maža.

Dabar pažvelkime į B paveikslėlį. Ten rutuliukas yra „pasirengęs veikti“, jam tik liko pasirinkti vieną iš 360 judėjimo krypties alternatyvų. Nedidelis žingsnelis pasirinkta kryptimi gali baigtis galingu judesiu. Šis rutuliukas turi aukštą potenciją. Galite paklausti: „O kas jį ten užkėlė?“ Tada greitai atsakysiu - „asmeninis tobulėjimas“.

Gal kai kurie atkreipsite dėmesį į abiejų rutuliukų pusiausvyros ir balanso skirtumus: A rutuliukas yra stabilios pusiausvyros būsenoje, o B rutuliukas, fizikiniais terminais šnekant, yra nestabilios pusiausvyros būsenoje. Apie asmens pusiausvyrą, balansą ir harmoniją teks parašyti kitą kartą.

Jūs jau supratote, kad šis piešinėlis yra jau labai supaprastintas gyvenimo topografijos vaizdas, bet jis padeda išryškinti svarbų principą: atliktą darbą savo asmeninės potencijos padidinimui.

Žvelgiant iš asmens potencijos (vidinės energijos aktyviam gyvenimui) perspektyvos asmeninis tobulėjimas man yra niekas kito, kaip asmeninės potencijos išvystymas ir savęs įgalinimas aktyviam gyvenimui.

Taigi, šį mėnesį aš apie tai galvosiu, apie tai rašysiu ir į tai kreipsiu savo praktinės veiklos pastangas.

Ar mano organizacija pilnai panaudoja protinius išteklius?

Ar žinote organizaciją, kuri nevestų finansinės apskaitos arba nesirūpintų efektyviu inventoriaus ar technologijų panaudojimo? Kiekviena organizacija rūpinasi aiškiai apčiuopiamais ištekliais.

Dėmesys krypsta ir į tai, kas vadinama žmogiškaisiais ištekliais. Žmogiškieji ištekliai dažniausiai reiškia organizacijoje dirbančius žmones, jų profesinę kompetenciją, patirtį ir lojalumą organizacijai.

Tačiau pastebėsiu, kad mano klausimas: „O kaip pas jus su protiniais ištekliais?“ dažniausiai suglumina. „Pas mus dirba protingi žmonės“ - galiu tikėtis tokio atsakymo. Aš neabejoju, kas daugelyje organizacijų dirba protingi žmonės, tačiau sau leidžiu suabejoti apie tai, kaip tie protiniai ištekliai yra panaudojami.

Pirmiausia paklausiu: „O kaip organizacijoje išnaudojama kiekvieno jos nario protinė potencija?“ „Ar kiekvienas turi galimybę mąstyti?“ „Ar kiekvienas jaučia, kad daro tai, ką gali daryti geriausiai?“ „Ar pastebimas ir įvertinamas kiekvieno organizacijos nario unikalus indėlis?“

O gal organizacijoje yra žengiama dar toliau, t.y. leidžiama kiekvienam jos nariui atrasti giliai paslėptus protinius išteklius, apie kurių egzistavimą jie iki tol nė neįtarė? Kaip dažnai organizacijoje tenka stebėti savęs atradimo ir jį sekančius motyvacijos pakilimo pliūpsnius.

Išmokę suvaldyti teigiamą ir neigiamą elektros krūvį fizikai atrado būdą gaminti elektros energiją. Ar susimąstėme, kokia protinė energija slypi organizacijos narių mąstymo priešybėse? Gal jau teko patirti nevaldomus šios energijos pliūpsnius? O gal kilo mintis šią energiją suvaldyti ir pakreipti naudinga linkme? Man ne kartą teko girdėti nusiskundimų dėl išvėsusios kūrybinės energetikos organizacijoje. Ar gali būti kitaip, jei visa energija išėjo per ginčių, debatų ir EGO kovos „kaminą“?

Kai jau mokame apvaldyti „pliusą“ ir „minusą“, galime pabandyti „užkurti“ galingas kūrybines sistemas - komandas. Ar pagalvojome kaip galima sujungti individualius protinius išteklius į visuminį komandos protą? O ar pagalvojome, kokio konkrečiai komandinio proto reikia vykdomai užduočiai?

Vėl prisiminiau Edward de Bono išteklių žaidimą, kurį jau senokai teko žaisti. Dabar būtinai susirasiu žaidimų partnerį ir pažaisiu. Tik keturių spalvų figūros man įgis naują prasmę - ji man reprezentuos keturis protinius išteklius pagal Ned Herrmanną.

Lietuva siekia energetinės nepriklausomybės. Manau, kad čia visa kalba eina apie kūrybinę proto energiją.

O kaip galvojate jūs?

Aš mūsų paslaugos pataiko į klientų mąstymą?

Praeitame profesiniame gyvenime teko ne mažai domėtis kokybės sampratomis ir jų pritaikymu projektuojant ir įgyvendinant organizacijos kokybės sistemas. Ne kartą teko diskutuoti produkto ir paslaugos kokybės skirtumus.

Šiandien į kokybės klausimus žvelgiant iš mąstymo sistemų perspektyvos aiškiai matosi, kad realią organizacijos kokybės sistemą grindžianti kokybės samprata yra nulemta dominuojančio organizacijos mąstymo profilio. Ir nesvarbu, kad teikiame paslaugas, tačiau jei mąstome kaip gamybininkai, tai ir tik rūpinsimės produktų, o ne paslaugų kokybe.

Šiandien aš noriu iškelti klausimą:

Ar mūsų paslaugos pataiko į kliento protą?

Ką tas klausimas reiškia? Ogi pripažinimą, kad klientas taip pat turi protą ir aš negaliu savo klientų traktuoti kaip nemąstančios masės.

O ar aš pagalvoju, kaip mąsto mano klientas? Ne ką mąsto (mąstymo turinys), bet kaip mąsto (mąstymo būdas)? Mes abu galime mąstyti apie tą patį, bet mūsų mąstymai gali būti labai skirtingi ir mums gali būti sunku susikalbėti. Mes labai skirtingai suprasime, kas tai yra kokybiška.

Vienas iš esminių paslaugos bruožų yra ryšys su klientu. Dar prieš gerą dešimtmetį diskusijose su vienu švedų partneriu buvome išskyrę septynis paslaugos lygmenis, iš esmės besiskiriančius kliento ir paslaugos tiekėjo santykiu. Pastebėjau, kad tai vis dar „kosmosas“ kokybės vadybą studijuojantiems magistro lygmens studentams. O apie praktiką patylėsiu, nes dar nieko nepadariau, kad būtų geriau.

O koks mano santykis su klientais? Ar tas santykis yra toks pats su kiekvienu klientu? Ar su kiekvienu vienodai sėkmingas? Kas tai nulemia? Kaltas, žinoma, tas „nemąstantis“ klientas!

Kas tą santykį inicijuoja? Aš, jis ar trečias asmuo? O gal mes kaip nors pasidaliname šią iniciatyvą?

Kokie mano lūkesčiai besimezgančio santykio atžvilgiu? O ko tikisi iš mūsų santykio mano klientas? Gal aš vis dar galvoju, kad „jie visi tokie“ (arba „jos visos tokios“) ir tikisi tik vieno?

Ned Herrmannas į šiuos klausimus siūlo pažvelgti iš mąstymo perspektyvos:

• Pažink savo, savo komandos ir organizacijos mąstymą, tada aiškiai pamatysi mąstymo apie paslaugos kokybę ribas ir galėsi jas peržengti.
• Pažink savo klientų mąstymą, tada suprasi, kas jiems yra paslaugos kokybė, ko jie tikisi iš paslaugos santykio su jumis.
• Mokykis megzti konstruktyvų paslaugos santykį su skirtingo mąstymo klientais, t.y. kurti abipusį pasitikėjimą ir efektyviai komunikuoti.

Geroji Herrmann metodologijos taikymo patirtis rodo, kad ne veltui organizacijos investuoja ne tik į vadybos komandas bei lyderius, bet ir į tuos organizacijos narius, kurie tiesiogiai bendrauja su klientais, nes nuo jų kuriamo ryšio priklauso paslaugos kokybė.

Jei ką nors darysim, tai ateis laikas, kai paslaugos kokybė jau nebus „kosmosas“, o potencialiems klientams nereikės važiuoti iš Lietuvos paslaugų ieškoti kitur.