Komfortas minties komunikacijoje

Aš turiu keltą kolegų, kurių mąstymo stilius yra labai artimas manajam ir visą grupę tų, kurių mąstymo pirmenybės reikšmingai skiriasi nuo manojo. Man likimas padovanojo ir tokių bendradarbių, kurių mąstymo profilį pavadinčiau visai priešingu maniškiui.

• Oi, kaip smagu „pavarinėti mintį” su mąstymo broliais ir sesrimis;
• Oi, kaip reikia darbuotis siekiant supratimo su skirtingo mąstymo kolegomis;
• Oi, kokių kančių kartais tenka išgyventi santykiuose su mąstymo opozicija.

Per paskutnes savaites aš daug galvojau apie minties komunikaciją ir supratau keletą dalykų, kuriais noriu pasidalinti su jumis.

Pirmasis yra apie minties komunikacijos kontekstų ir tikslų įvairovę bei jų nulemtą komunikacijos eigą.

1. Kartais mes siekiame komunikacijos vien tam, kad mus suprastų ir įvertintų. Mums reikalingas kitas žmogus, kuris kaip veidrodyje atspindėtų mūsų mintis ir mes patys geriau save suprastume.
2. Kartais mes komunikuojame, ns mes siekiame mintis išvystančio dialogo. Mums reikalingas kitas žmogus, kuris su savo mąstymu padėtų išjudinti ir stumtelėti į priekį asmenines mintis.
3. Kartais komunikacija būtina koordinacijai bendroje veikloje. Tam, kad galėtume kartu veikti, tenka suderinti veiklos siekių ir tikslų supratimą, informuoti kolegą apie savo veiksmus, deleguoti atsakomybę, instuktuoti, ar teikti grįžtamąjį ryšį.

Siekiant supratimo mums būtini bendraminčiai. Kuo silpniau jaučiamės minties fronte, ar kuo mažiau pasitikime savimi, tuo labiau ieškome tokių, kurie mąsto kaip aš: „Jei man pačiai su savimi sunku susitarti, tai kam man kažkas, kas įneštų dar didesnę sumaištį. Man reikia visiško komforto”.

Bet būna ir taip, kai man svarbu ką nors naujai suprasti, rasti problemos sprendimą arba suprojektuoti naują kelią pirmyn. Tada man reikia daug daugiau, nei visiško komforto:

• Man reikia skirtingą patirtį, žinias ir požiūrius atnešančių mano stiliaus mąstytojų, su kuriais lengvai galėčiau „užsukti mintį” - čia jau kitoks, bet vis dar komfortas.
• Pripažįstu, kad čia reikalingas ir kitokio mąstymo stiliaus indėlis, kuris padėtų atverti naują perspektyvą ir pamatyti tuos aspektus, kuriuos man su panašiais į save lengva pamesti.

O kai ateina laikas bendrai veikti, tai tenka pamiršti save, savo komforto zonas ir paklausti: „O ko gi reikia šiam mūsų darbui?” Tenka pripažinti, kad mano atsakymas į šį klausimą yra pasmerktas būti ribotu. Patenkinamą atsakymą gali patekti tik kuo įvairesnio mąstymo ir užduoties pobūdį išmanančių ir skirtingas patirtis turinčių kolegų grupė. O man belieka šiek tiek įsitempti, išeiti iš savo komforto zonos ir išgirsti, ką kiti bando pasakyti. Tai, ką noriu pati pasakyti, tenka versti į kelias skirtingų žmonių kalbas.

Kai pasimato bendro darbo visuma man jau nesunku rasti tą vietą, kur aš geriausiai galiu prisidėti. Bet visuomet tokioje veikloje teks ne tik patogiai dirbti savo darbą, bet, taip pat, reguliariai ir efektyviai keistis informacija bei instrukcijomis su skirtingo mąstymo žmonėmis, kurie taip pat daro savo darbą. Taigi, ilgai komforto zonoje neužsisėdėsiu.

Aš jau sau atsakiau dėl to minties komunikacijos komforto. O jūs patys raskite sau tinkamą atsakymą.