Sportas - emocinio ugdymo priemonė

Ne kartą teko kalbėtis su mamomis, kurios savo priešmokyklinukus veda į sportą - baseiną, futbolą, krepšinį, ledo ritulį, gimnastiką… Dažniausias sprendimo vesti vaiką sportuoti argumentas būna fizinės iškrovos stoka. Su tuo argumentu 100 procentų sutinku, bet šiandien noriu atkreipti į sporto emocinio ugdymo potenciją.

Kiekvienas sportas skiriasi ne tik fiziniu, bet ir emociniu krūviu. Tad šiandien pasirinksiu komandinio sporto šakas - futbolą, krepšinį ar ledo ritulį - ir į treniruotę nuvesiu šešiametį ar septynmetį vaiką. Tada pažiūrėsiu, kokių emocingųjų šunelių (iš priemonės emociniam intelektui ugdyti „Pažink, prisijaukink, pamokyk“) jis gali sulaukti.

Darželyje, mokykloje ar namie prie kompiuterio nusisėdėjęs vaikas viduje nešioja „nervų bombą“, kurią „siautulio“ šunelis kviečia „išsprogdinti“. Tėvai ieško saugaus psichinės energijos įžeminimo būdų ir renkasi sportą. Jei pavyksta per judesį įžeminti tą statinį emocijų krūvį (susikaupusią psichinę įtampą), tada pasirodo „palengvėjimo“ šunelis. Būna pasiektas pirminis sporto tikslas ir greitai pastebimas teigiamas efektas. Tačiau kartais sportas tampa papildomu psichiniu krūviu, su kuriuo vaikas turi susitvarkyti. Gerai, jei tam turi psichinių jėgų ir priemonių.

Sportas kaip ir kiekviena veikla pasižymi emocine apvaldymo dinamika. Pradžioje dažniausiai aplanko „susidomėjimas“, „viltis“ ir/ar „nuostaba“, kurie skatina pabandyti. Paskui ateina įgūdžio įvaldymo etapas, kuris pareikalauja darbo, lydimo  „kančios“, „nusivylimo“ dėl greito rezultato nebuvimo, „nekantravimo“, „nepasitikėjimo savo jėgomis“ pastebėjus, kaip draugams sekasi geriau, „nuobodulio“ dėl atsiradusios rutinos ir „nuovargio“. Čia prasimuša „baimė“ kristi, užsigauti, o gal net sulaukti pasišaipymo. Dažnai tenka kviesti „drąsos“ šunelį. Gerai jei sunkus darbas atperkamas pasiekimo „džiaugsmo“, „pasididžiavimo“ ir „pasitikėjimo savimi“ šunelių apsilankymu. Jei atpirkimo šuneliai vėluoja, gali kristi noras sunkiai dirbti.

Sportas yra dar viena disciplina, kurią reikia įvaldyti. Nepaklusęs apibrėžtai procedūrų sekai neįvaldysi motorinio įgūdžio; neperpratęs taisyklių rinkinio ir nepaklusęs joms, neišmoksi žaidimo. Skirtingo mąstymo stiliaus vaikai skirtingai apvaldo sportą, kaip discipliną. Lengviausiai sekasi dominuojančios kairiosios apatinės mąstymo modos (B, žalia; žr. Herrmann mąstymo visumos modelį) atstovams. Daugiausia problemų kyla dešiniosios viršutinės (D, geltona) dominantės vaikams. Jie neišvengia „nepasitenkinimo“ reikalavimais, „priešiškumo“ įvedamai tvarkai ar net „pykčio“ šuniukų vizito. Vienaip disciplina įvaldoma, kai jis pasirenkama, o kitaip, kai ji yra primetama iš šalies. Tada, kai asmuo apsisprendžia, jis pats užsideda apribojimus, kuriems paklūsta. Tada sportas jam tampa savęs (savo silpnybių) nugalėjimas.

Sporte yra užkoduota kova ir rungtyniavimas. Kovos vežimą stipriai į priekį traukia „pykčio“ ir „ryžto“ šuneliai. Kovoje tenka susidurti su priešininko agresija, tad visuomet lydi „baimės“ ir „drąsos“ šuneliai. Rungtyniavimo situacija įneša hierarchinį santykį tarp jos dalyvių ir kuria emocinę aplinką specifinių šunelių pasirodymui.  Rungtyniavimo situacijoje yra viršus ir apačia. Čia siekiamas į viršų keliančių „pranašumo“, „pasididžiavimo savimi“ ir pergalės „džiaugsmo“ (ar „piktdžiugos“ dėl priešininko pralaimėjimo) šunelių apsilankymas, o priešininkui siunčiamas žemyn traukiantis „pažeminimas“, „nusivylimas“, „gėda“, „liūdesys“ ir „nuoskauda“. Jei priešingų šunelių svarstyklės nesusibalansuoja, tai užstrigus pralaimėjime galimas artimesnis santykis su „nepasitikėjimo savimi“ (ar „menkavertiškumo“) šuneliais, o laimėjimas savu padaro „pasitikėjimo savimi“ šunį. Ten kur rungtyniavimas, ten visuomet prisistato ir „pavydas“.

Futbolas, krepšinis, ledo ritulys ir kt. yra komandinės sporto šakos. Profesionalios komandos net turi psichologus, kurie dirba su komandos emociniu klimatu. Čia svarbų vaidmenį vaidina „pasitikėjimas kitu“, „bendrystės“ ir „rūpesčio kitu“ jausmai. Šių trijų šunelių įdarbinimas komandą daro Vieniu. Vaikui komanda yra dar viena grupė, kurioje reikia rasti savo vietą. Čia jis gali jaustis gerbiamas arba niekinamas, priimtas arba atstumtas, saugus arba pažeidžiamas. Skirtingai komandiniame sporte jausis ekstravertiški ir intravertiški vaikai. Aukšta emocinės vadybos kompetencija reikalinga treneriui, siekiančiam apvaldyti grupės dinamiką dar socialiai nebrandžių vaikų kolektyvuose. Primenu, kad socialinė raida spurtuoja pradinėje mokykloje.

Taip pažiūrėjus matau, kad sportas dovanoja turtingos emocinės patirties galimybę. Ta patirtis gali ugdyti, bet gali ir žaloti. Skirtumas yra tame, kaip vaikas yra pajėgus susitvarkyti su jį lankančiais emocingaisiais šuneliais.

O dabar atsakau mamai, į klausimą: „Ką daryti? Kaip padėti vaikui tvarkytis su sporto būrelyje aplankančiais šuneliais?“

• PAŽINTI - Pasidomėti, kas vyksta vaiko būrelyje, koks ten emocinis klimatas, ką vaikas išgyvena ir padėti vaikui pažinti lankančius šunelius, atpažinti, kada jie atbėga.
• PRISIJAUKINTI - Pripažinti šių šunelių teisę lankyti vaiką neatsiklausus mamos; padėti vaikui pripažinti šių šunelių apsilankymą ir jų nebijoti.
• PAMOKYTI - Padėti vaikui priversti tuos šunelius tarnauti; pasikinkyti „pyktį“ einant į kovą; į aikštelę nusivesti „pasitikėjimo savimi“ šunį, pralaimėjus laiku paleisti „nusivylimo“ šuns pavadėlį ir leisti jam pasišalinti ir t.t.

Linkiu sėkmės emocingųjų šunelių jaukintojams. O norinčius prisijungti prie jų (jaukintojų, o ne šunelių) būrio kovo pabaigoje kviečiu į įvadinį seminarą Kaune.

Intelektinis smurtas mokykloje

Visą mėnesį Lietuvos spauda mirga smurto, prievartos ir patyčių tematika. Liūdna fizinio smurto vienoje šeimoje baigtis pažadino mūsų sąžinę ir atsakomybę už šalia esantį. Svarstome, ką galime padaryti. Prasidėjo diskusija dėl smurto apibrėžties. Būtent čia noriu prisidėti ir aš. Aš neantrinsiu to, kas buvo pasakyta apie fizinį ir emocinį smurtą, tačiau pabandysiu išryškinti labiau rafinuoto smurto formą - intelektinį smurtą.

Jei fizinis smurtas tiesiogiai žeidžia mūsų kūną, emocinis - jausmus, tai intelektinis smurtas nukreiptas į mūsų protą. Visi smurtiniai veiksmai paliečia jausmus: žmogus jaučia skriaudą, neteisybę, liūdi, pyksta, trokšta atpildo skriaudėjams… Bet man čia rūpi ne emocinis atsakas, o patys smurtiniai veiksmai, kuriuos reikia stabdyti.

Smurtas mums ima rūpėti tada, kai švietime užimame humanistinę poziciją ir mums ima rūpėti žmogus, vaikas. Humanistinio ugdymo paskirtis yra padėti vaikui tapti tokiu žmogumi, kokiu geriausi jis ar ji gali tapti. Tai reiškia savo vidinių potencijų atskleidimą, išvystymą ir tapimą savimi. Bet kokius mokymo veiksmus, kurie stabdo mokinio individualių protinių galių išplėtojimą ir panaudojimą, daro žalą jo protinei raidai galime traktuoti kaip intelektinį smurtą.

Dabar metas pateikti keletą pavyzdžių, kurie paryškintų tai, ką aš turiu omenyje.

Dažnai visai netyčia pradedame smurtauti, kai atsisakome matyti mokinių individualius mąstymo skirtumus ir imame juos visus iš jėgos „mauti ant vieno kurpalio“. Tad tie, kurie lengvai „užsimauna“ mums tampa protingais, gerais mokiniais ir patiria sėkmę, o tie, kuriems mūsų „kurpalis“ netinka, patenka į kvailų, silpnų, nevykusių… kategoriją. Mokytojai ar tėvai tose situacijose dažnai teisinasi, kad „siaurą kurpalį" jiems pakišo išoriniai reikalavimai, programa, standartai, egzaminai… Taip, sutinku, tai užduoda rėmus. Tačiau visuomet produktyviausia pažiūrėti į save: Kokio siaurumo „kurpalį“ mokiniams mauna mano asmeninis mąstymas?

Praeitų metų pabaigoje su seminaro „Mąstymo įvairovei atvira mokykla“ dalyviais padarėme eksperimentą: pabandėme bendromis pastangomis perteikti vieną paprastą žinutę visai klausytojų mąstymo įvairovei. Iš visos grupės gavosi visai neblogas vienas mokytojas. Tikiu, kad po šio eksperimento kiekvienam mokytojui pavyko pamatyti, su kuria mąstytojų dalimi jie komunikuoja klasėje, o kuriuos pastoviai palieka už kadro. O tai jau švelni smurto forma, prilyginama vaiko nepriežiūrai šeimoje ar nepamaitinimui.
Laukiu nesulaukiu artėjančio vasario 15 d. seminaro, kai turėsiu galimybę su nauja grupe ieškoti kelio į mokinių proto įvairovę.

Kitas intelektinio smurto šaltinis slypi mūsų mąstymo kultūroje, kurioje dominuoja stipresniojo ar šiaip intelektualiai agresyvesnio tiesos iškėlimas, požiūrių kova, debatai, kritinis mąstymas...
Debatai man yra fizinių rungtynių - nuo rytų kovos, imtynių, bokso iki amerikietiškų imtynių - analogas intelektualinėje plotmėje. Tai daugiau ar mažiau sukultūrina ir taisyklėmis aprėminta požiūrių kova. Joje siekiama nugalėti priešininką. Tai kultivuoja hierarchinį stipresnis-silpnesnis kovos, o ne lygiavertį skirtingai mąstančių bendradarbiavimo santykį. Tai intelektinės agresijos įteisinimas.
Daugiau kaip dvidešimt metų aš propaguoju kitą alternatyvą - paralelinio mąstymo principais paremtą skirtingai mąstančių žmonių bendradarbiavimą ir kūrybinę jų požiūrių sinergiją. Apie tai jau rašiau anksčiau. Tokioje mąstymo kultūroje nelieka vietos intelektinei agresijai ir smurtui.

Tam, kad mūsų mokyklos netaptų institucionalizuoto intelektinio smurto buveinėmis, reikia keisti mąstymo kultūrą į tokią, kuri būtų atvira mąstymo įvairovei ir kurioje nebūtų skatinama intelektinė agresija.

Kiekvienas čia galime ką nors padaryti, jei pradėsime nuo savo pačių mąstymo ir santykio su kitaip mąstančiais kaitos.

The Creative Purpose of Photography

There are some who maintain, correctly, that ‘education’ in the fullest sense is about personal improvement.

Those who promote this view suggest the conventions of social interaction have always been known, are known and will be known. These conventions include an awareness of the value of sincerity, benevolence and proper behaviour. This humanistic view ranks these values as superior to various subject skills transmitted in schools and universities.

If creativity, an essential component of personal improvement, is largely about possibilities and alternatives thinking, what ‘can be’ rather than ‘what is’, photography in its multitude of forms fits ‘the creative purpose, the enhanced ability to ’see’.

My photograph taken in Kurpių g. in late 2016 is an example of photography applied as ‘creative seeing.’

I was aware that rain would leave residual puddles in the street. My primary aim was to find reflections that appealed to me, to look for possibilities. As I walked down the street, the three men talking prompted me, in seconds, to combine the natural, architectural and human elements in a photograph that, after editing, I liked, and shared on an international website.

Of course, ‘Conversation, After Rain’ is much more than a quick shot in a Kaunas Old Town street. Creative elements, honed by time and experience also contributed to the final result; shooting in RAW format; preferring monochrome to

colour; choosing a RAW editor that offered the creative possibilities I wanted; deciding on a ’square’ format; using a small camera I could hold in one hand whose size would not disturb potential subjects… The ‘craft’ involved in mastering these

techniques is never fully learned. There has to be room for experimentation, failure, more experimentation, more failure then, often unexpectedly, occasional success. The quality of ’success’ is entirely my perception.

Doubtless, some readers will jump to the conclusion that my sort of photography, my view of my world, is entirely selfish, egocentric.

My photography is an extension of myself, my creative essence, my vision, the subjects that interest an alien in an exotic land. I am not in the least concerned about how others ‘see’ my photographs. If they find something of interest - title, subject, light, technique, tones, format… I have achieved my purpose when sharing my work. “Here is how I see a group of men in Kaunas, Lithuania, talking after rain.” My focus is on perception, what Graeme Allan ‘sees’. Creative ideas and work must be shared, and accepted, without judgement. In the photographic ‘world’ looking at how others ‘see’ is a major motivation to look at photographs.

Any photographer who edits a file, preferably a RAW file, and produces a photograph is deeply involved in looking for possibilities, developing further his personal perceptions. The photographic ‘journey’ is random. The journey does not a

routine or a programme. Likewise, photographic ‘workflow’ is entirely random, just as creative thinking is random.

My lifelong photographic journey taps into my thinking style; innovative, indisciplined, or, as some have described it in the past, ‘eccentric’.

Graeme Allan

Dėl ko mokomės mąstyti: dėl gyvenimo, egzamino ar gyvenimo egzamino?

Seniai seniai, gal net prieš dvidešimt metų, kai dar tik pradėjau nešti į Lietuvos mokyklas mąstymo lavinimo idėjas ir metodikas, sutikau patyrusią mokytoją, kuri man išaiškino, kas yra prie ko. Dar dabar prisimenu tokį nuoširdų pasisakymą:
„Kaip ir prašėte aš nunešiau tą mąstymo instrumentą (tuo metu dirbome su de Bono CoRT I programa ir kalba ėjo apie PMI) savo mokiniams. Jiems labai patiko, visi įsitraukė, mąstė, kilo daug minčių, bet… nėra mums kada užsiimti visais tais mąstymais, mes dirbame rimtą darbą, įgyvendiname ugdymo programas, siekiame rezultatų ir ruošiamės egzaminui. Pažaidėme ir gana.“

Tai buvo neblogas šalto vandens pliūpsnis ant mano jaunos. karštos ir entuziastingos galvos. Jis paskatino mane daugiau dėmesio skirti ugdymo tikslams, mokyklose įgyvendinamoms programoms ir pasiekimų vertinimui. 2011 - 2012 metais iš mąstymo perspektyvos teko rimčiau analizuoti Bendrąsias ugdymo programas, kelis metus  pirmuoju prioritetu buvau iškėlus mąstymo lavinimo pasiekimų vertinimą, o 2015 metais į mano akiratį papuolė Lietuvių kalbos brandos egzamino užduotis

Praeitų metų pabaigoje besiruošdama seminarui „Mąstymo įvairovei atvira mokykla: įvadas“ paprašiau mokytojų man atsiųsti dalyko užduotis,  kurios mokiniams kelia sunkumų. Sulaukiau matematikų ir lietuvių kalbos užduočių. Taip į rankas papuolė 2016 m. Lietuvių kalbos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo užduotis. Gruodžio mėnesio seminare per mažai laiko skyrėme jos aptarimui, tad noriu prie jos sugrįžti čia.

Prieš skaitant toliau kviečiu jus susipažinti su egzamino užduotimi ir jos vertinimo kriterijais. Kadangi čia trys užduotys vienoje, tai gilesniam analizavimui aš pasirinksiu vieną - rašinį pagal Janinos Degutytės eilėraštį „Gerumas“. O tada galima iškelti klausimą:

Kokius reikalavimus mokinio mąstymui kelia ši užduotis?

Mąstymo atpažinimui ir aprašymui panaudosiu Ned Herrmann visuminio proto® modelį, išskiriantį keturias mąstymo modas:

• Loginį, analitinį, kiekybinį, kritinį, sąvokomis ir faktais grįstą, teorinį… mąstymą - kairysis viršutinis ketvirtis; raidė A; mėlyna spalva.
• Disciplinuotą (pagal taisykles), struktūruotą, nuoseklų, planuotą, patirtimi ir tradicija grįstą, komformistinį (t.y. saugų)… mąstymą - kairysis apatinis ketvirtis; raidė B; žalia spalva.
• Vertybinį, empatinį (tarpasmeninį), kinestetinį, simboliais ir jausmais grįstą, ekspresyvųjį… mąstymą - dešinysis apatinis ketvirtis; raidė C; raudona spalva.
• Visuminį (holistinį), intuityvų, integruojantį, sintezuojantį, eksperimentuojantį, konceptualų, metaforinį ir vaizdiniais grįstą… mąstymą - dešinysis viršutinis ketvirtis; raidė D; geltona spalva.

Atlikus užduoties ir vertinimo kriterijų analizę, praskleidžiau mąstymo turinį, skirtinguose užduoties atlikimo etapuose (žr. lentelę): užduoties pasirinkimas, pasirengimas ir rašymas. Tada sudariau principinį užduoties mąstymo profilį (žr. paveikslėlyje punktyru apibrėžtą profilį)

Ką tai man reiškia?
Pirmiausia reikia pažymėti tai, kad profilis yra platus, tad užduoties atlikimui reikia plataus spektro ir gana skirtingų gebėjimų. Tačiau man labiausiai rūpi ne pati užduotis, o tai, kokius sėkmės šansus turi skirtingo mąstymo profilio mokiniai ir kokie iššūkiai atliekant užduotį kils skirtingiems mokiniams.

Ne mažai sėkmės šansų turėtų mokiniai, kurių mąstymo profiliai artimi užduoties profiliui.  Čia turiu omenyje trijų dominančių profilius, (žr. keturis profilius arčiausiai centro) Būtų idealu, jei tie mokiniai sugebėtų pajungti ir efektyviai išnaudoti visus savo mąstymo išteklius, t.y. aiškiai išskirti skirtingas mąstymo modas - A, B, C ir D - laiku ir vietoje jas „perjungti“ bei tarpusavyje suderinti. Tokie mokiniai turėtų viską neblogai padaryti, bet išskirtinių aukštumų iš jų nereikėtų tikėtis. Atskiros mąstymo modos aštrume jiems būtų sunku konkuruoti su stipriau specializuoto mąstymo klasiokais.

Savo kokybe išsiskiriantį darbą parengtų mokiniai, kurių mąstymo profilyje ryškėja dvi dominantės (žr. keturis profilius ant ketvirčius skiriančių ribų):

Rašinys kaip meno kūrinys galėtų gautis mokiniui su į dešinę pasvirusiu mąstymo profiliu (CD dominantė). Tačiau kūrybinėje ekspresijoje į antrą planą gali nuslysti formalūs reikalavimai ir logika  (teisingas atsakymas, kurio tikisi mokytojas/vertintojas).
Konceptualus, gilų ir paltų požiūrį derinantis ir temos esmę atskleidžiantis darbas galėtų pavykti į viršų pakilusio profilio (AD dominantė) savininkui. Tačiau šiame darbe gali pritrūkti verbalinės raiškos turtingumo, reikalaujamų detalių išpildymo ar asmeninės perspektyvos.

Kompetetingai savo žinias rašinyje turėtų pademonstruoti į kairę pasvirusio mąstymo profilio (AB dominantė) savininkas. Apsiskaitymas, argumentacijos logika, struktūra, detalių išpildymas galėtų būti stipriosios šio darbo pusės, tačiau originalumo ir GERUMO principo/esmės ar asmeninio šios vertybės išgyvenimo atskleidimo čia nereikėtų tikėtis. Be to, maža tikimybė, kad kairinio profilio mokinys pasirinks pirmą užduotį, kur reikia atsispirti į poetinį tekstą ir gilintis į „išplaukusią gerumo sąvoką“.

Mokinys, kurio mąstymo profilis nusileidęs žemyn, turėtų skaitytojui padovanoti raštingą ir asmeninės gerumo vertybės išgyvenimo patirties refleksija praturtintą darbą. Darbas gali būti įtaigus ir jaudinantis, tačiau kito mąstymo profilio skaitytojas gali pasigesti argumentacijos logikos, platesnio konteksto matymo ar minčių sintezės į pagrindinę rašinio idėją/esmę/principą.

Dar stipresnis rašinių išskirtinumas specifinėse srityse tikėtinas vienos dominantės mąstymo profilio mokinių grupėje (žr. profilius ant ketvičių, toliausiai nuo centro). Šiuos vienos dominantės profilius įtraukiau kaip tikėtinai sėkmingus todėl, kad jie nėra „aštrūs“. Aštrius profilius (su labai ryškiu vieno profilio dominavimu) šios užduoties atžvilgiu traukčiau į spec. poreikių (mąstymo mažumų) grupę ir svarstyčiau, kaip padėti šiems mokiniams atskleisti savo mąstymo unikalumą ir kartu patirti sėkmę laikant šį egzaminą. Sėkmės galimybės šiems mokiniams atvėrimas ir yra mąstymo įvairovei atviros mokyklos esmė.

Čia sustosiu, nes tolimesnė diskusija su skirtingomis grupėmis tęsis skirtingomis kryptimis:

• Lietuvių kalbos mokytojų, dalyvavusių gruodžio 2016 gruodžio mėn. seminare „Mąstymo įvairovei atvira mokykla: įvadas“, grupelė sėkmės egzamine galimybės atvėrimą galėtų priimti kaip profesinį iššūkį ir pradėti mąstyti šia kryptimi. Tada bus įdomu visa tai aptarti tęstiniame seminare.
• Lietuvoje plačiai pasiskirstę mokytojai, kurie jau susipažino su Edward de Bono mąstymo lavinimo sistema ir ten pristatomais mąstymo įrankiais (tarp jų nemažai lituanistų), galėtų nusikopijuoti mąstymo turinio lentelę (žr. lentelę), įsiterpti stulpelį ir jame susidėlioti konkretų mąstymą padedančius realizuoti mąstymo įrankius. Su jais bus įdomu aptarti de Bono įrankių panaudojimą, padedant mokiniams išplėsti savo natūralų mąstymo profilį.
• Lietuvių kalbos ir kitų dalykų mokytojai, kurie vasario 15 d. planuoja dalyvauti seminare „Mąstymo įvairovei atvira mokykla: įvadas“, galėtų iš mąstymo perspektyvos pažvelgti į konkrečias užduotis, kurias mokymosi eigoje turi atlikti jų mokiniai. Jei jie tomis užduotimis iki seminaro pasidalintų su manimi (kontaktai buklete), tai aš jas peržiūrėčiau, o seminare galėtume aptarti.
• Čia matau ir tėvus, kurie į savo vaiką žvelgia kaip į išskirtinį, netelpantį į siaurus mokyklinių reikalavimų, egzaminų ir vertinimo standartų rėmus. Su jais noriu diskutuoti apie pagalbą savo vaikui pažįstant, panaudojant ir išplečiant jo/jos unikalias mąstymo galimybes. Tinkamą forumą dar reiks numatyti.

Lietuvių kalbos egzaminas, matematikos egzaminas ar gyvenimo egzaminas - panašu, kad be mąstymo sunku išsiversti. Tad metas mokytis mąstyti.

O dabar dedu daugtaškį…

Naujieji metai: žvilgsnis pirmyn, kūryba ir strateginis mąstymas

Artėjant Naujiesiems man kartais atrodo, kad visi aplinkui švenčia Senuosius Metus: apžvelgia metų įvykius, juos vertina, renka geriausius automobilius, sportininkus ir t.t. Į naujai ateinančius metus patogu pažvelgti pro horoskopų ar pranašysčių prizmę, patiems viltis ir laukti, o kitiems žmonėms linkėti vilčių išsipildymo.

Prieš kokį penkiolika metų aš sau supratau, kad Naujieji Metai gali ir neateiti pas tuos, kurie yra nepasirengę jų sutikti. Jie paprasčiausiai gali praeiti pro šalį, o nauju skaičiumi bus paženklinti senieji. Nuo tada daug rimčiau žiūriu į šią šventę.

Šiemet tą idėją vėl man priminė sūnus. Prieš vidurnaktį išėjome į lauką ir pradėjau dairytis, kur geriau įsitaisyti, kad galėtume saugiai stebėti fejerverkus. Tada sūnus paklausė: „O iš kurios pusės Naujieji Metai ateis?“ Jis buvo rimtai nusiteikęs eiti Ten ir juos sutikti. Pasiūliau pasirinkti kryptį ir kartu padaryti taip, kad iš tos pusės Naujieji ateitų. Ir jie atėjo.

Man labai įdomu, kiek žmonių Naujųjų Metų sandūroje užima kūrybinę poziciją ateinančių metų atžvilgiu ir nusprendžia ne laukti metų ateinant, o patiems susikurti Naujus Metus. Tikėtina, kad nelabai daug. Vytautas Kavolis „Kultūros dirbtuvėse“ pasidalino pastebėjimu, kad mūsų lietuviška kultūra yra stipriau orientuota į praeitį, nei į dabartį ar ateitį. Juk mūsų sūnūs iš praeities stiprybę semia.

Principai, kuriais grindžiu savo mąstymą ir veiklą didele dalimi gali būti siejami su Edward de Bono Mąstymo Mokykla. O tai įpareigoja, net ir gyvenant bei dirbant lietuviškoje kultūroje, užimti kūrybinę proaktyvią poziciją, t.y. aktyviai kurti kiekvienus naujus metus ir kiekvieną naują dieną juose. Tai nėra lengva, nes senųjų metų srautai labai lengvai įtraukia ir nuneša vėl ta pačia kryptimi. Išlaikyti judėjimo į priekį kryptį man padeda strateginis mąstymas:

• Jis perkelia dėmesį iš praeities ar dabarties į ateitį.
• Jis į antrą planą nustumia detales ir parodo visuminį vaizdą.
• Jis racionaliu sluoksniu apvelka tikėjimus, viltis ir įžvalgas.
• Jis sukonkretina ir ant žemės nuleidžia išplaukusias koncepcijas.
• Jis abstrakčias idėjas paverčia aiškiomis veiklos kryptimis.
• Jis nesibaigiančius darbus sudėsto į aiškius prioritetus. 
• Jis pasyvų žinojimą paverčia apsisprendimu veikti, daryti, judėti pasirinkta kryptimi.
• Jis pateikia aiškius veiklos priemonių pasirinkimo  kriterijus.

Tad strateginis mąstymas yra būtent tai, ko man reikia sutinkant Naujuosius. Naujųjų Metų naktį šampano negeriu viena, tad ir strateginį mąstymą mėgstu kultivuoti įvairiaminčių kompanijoje. Todėl šių metų pradžioje (sausio 18 d.) į strateginę diskusiją kviečiu tuos,

• kuriems rūpi kūrybinio mąstymo ugdymas bei saviugda ir jie nori aiškiau susivokti šiame lauke;
• kurie renkasi kūrybiškumo ugdymo sistemas ir priemones, bei ieško savo unikalaus kelio plačiuose kūrybiškumo plėtros laukuose;
• kurie jau veikia kūrybiškumo ugdymo srityje ir nori savo pastangas sutekti ir fokusuoti aiškiai apibrėžta kryptimi.

Praeina didžiųjų metų švenčių šurmulys ir dauguma lengviau atsidūstame: „Pagaliau praėjo!“ Dabar galima strategiškai pamąstyti, pasirinkti, iš kurios pusės pas mus ateis Naujieji, ir eiti jų pasitikti.